Teatras kvies pažinti ne tik save
„(At)pažink ženklus“ – tokio devizo lydimas Vilniaus miesto teatras „Atviras ratas“ pradeda naująjį teatro sezoną. Teatro kūrėjai pripažįsta, jog pavasarį ištikusi pandemija juos, kaip ir daugumą kitų kultūros lauko atstovų, gerokai nuleido ant žemės ir privertė ieškoti tiek naujų išeičių iš sudėtingos padėties, tiek prabilti kiek kitomis temomis, nei įprasta, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Jei prieš tai trejus metus teigėme, kad mūsų teatras yra apie individą ir jo išgyvenimą visuomenėje, kvietėme atpažinti save teatre, dabar atsirado vidinis poreikis tyrinėti tai, kas yra aplink mus ir ko nematome, kuomet susitelkiame tik į savo asmeninį pasaulį. Nėra blogai kalbėti apie kitus per save ir tai nereiškia, kad „Atviras ratas“ iš principo keičiasi, tačiau paskutiniu metu per savo kūrybą stengiamės suprasti, kas vyksta aplink mus“, – pasakoja teatro vadovė, režisierė Ieva Stundžytė.
Anot I. Stundžytės, kasdienybėje šiuo metu susiduriame su itin daugiaprasmiais ženklais – nuo visuotinai suprantamų ir atpažįstamų, draudžiančių ir leidžiančių simbolių, iki nuojautų ir reiškinių, todėl norint suprasti supantį pasaulį svarbu ne tik sekti ženklus, bet ir juos pažinti, perskaityti jų teikiamas užuominas. „Atviro rato“ kūrėja teigia, jog galima kalbėti tik apie tai, kas vyksta čia ir dabar, tačiau pabandyti nuspėti, kas gali įvykti, ir užbėgti tam už akių, yra viena iš svarbiausių teatro funkcijų.
Premjerose – įdėmūs žvilgsniai į visuomenės praeitį ir dabartį
Pirmoji šio sezono premjera – režisierės Loretos Vaskovos spektaklis „Mamos sūnus“ – įvyko dar iki sezono pradžios, rugpjūčio viduryje. Pagal šiuolaikinio lietuvių dramaturgo Mato Vildžiaus to paties pavadinimo pjesę sukurtas spektaklis nelengvas mirties, išsiskyrimo ir socialinių vaidmenų nagrinėja su tūkstantmečio kartai būdinga saviironija ir absurdo elementais. Aktorių Juditos Urnikytės ir Gabrieliaus Zapalskio pasakojamą dviejų žmonių santykių istoriją „Mamos sūnus“ žiūrovai galės išvysti ir šį rudenį.
Antroji „Atviro rato“ naujiena šį sezoną sutaps su keturioliktuoju teatro gimtadieniu – rugsėjo 22 dieną režisierius Aidas Giniotis su kūrybine komanda pristatys biografines improvizacijas „Juoda – balta“. Tai – „Atviro rato“ metodu paremtas spektaklis, gvildenantis sovietmečiu gimusių ir užaugusių, Sąjūdį ir Nepriklausomybę liudijusių žmonių istorijas.
„Juoda – balta“ tęsia savotiška teatro vizitine kortele tapusią biografinių improvizacijų tradiciją: spektaklio kūrėjai pasakoja, jog 2011 m. spektaklio „Lietaus žemė“ (rež. Aidas Giniotis) pagrindu tapo jų senelių kartos istorijos, tuo tarpu naujoji premjera atsigręš į tėvų kartos patirtis ir pasirinkimus. Pirmasis spektaklio eskizo rodymas bendruomenei įvyko rugsėjo 6 d. Ilzenbergo dvare – jis vainikavo savaitę trukusią kūrybinę rezidenciją ir jos metu vykusias intensyvias repeticijas.
Trečioji 15-ojo teatro sezono premjera, įvyksianti spalio 10-11 dienomis – tiesiogiai padiktuota pandemijos: spektaklio „Karantino dienoraščiai“ (rež. Aidas Giniotis) idėja „Atviro rato“ kūrėjui Justui Terteliui gimė pavasarį, kuomet Lietuva drauge su didžiąja dalimi pasaulio užsidarė namuose, o nežinomybė ir nerimas dėl ateities tapo kasdieniais daugelio iš mūsų palydovais. J. Tertelis pasiūlė į naujojo spektaklio dramaturgijos kūrimą įtraukti žiūrovus – karantino metu daugiau kaip 50 žmonių aktyviai siuntė savo tekstus, įvairaus pobūdžio refleksijas ir laiškus, kurie tapo spektaklio pagrindu.
Nuo eskizų iki virtualių ciklų
Iki Naujųjų metų „Atvirame rate“ taip pat bus pristatyti du spektaklių eskizai – Ievos Stundžytės „Gedulas mums (pa)tinka“ ir Justo Tertelio „Apie kūną“, o jaunieji teatro žiūrovai turės galimybę internetu stebėti jiems skirtus virtualius ciklus.
Ievos Stundžytės spektaklio eskizas „Gedulas mums (pa)tinka“, inspiruotas Sofoklio ir Euripido „Elektros“ bei Aleksandro Puškino mažosios tragedijos „Puota maro metu“, anot kūrėjos, bus eksperimentinis pačia tikriausia to žodžio prasme, mat kūrėjai paliks juodąją dėžutę ir išeis į teatrui netradicines erdves.
„Būsimo spektaklio temą padiktavo dabartinė situacija – galime stagnuoti, jaudintis, kas bus toliau, ir gedėti, tačiau, jei gedėjimas tau pradeda patikti, jis tampa savotiška švente. Mane visuomet domina netradicinis požiūris į tam tikrais tabu apipintus dalykus – mirtį, ligą, tą pačią stichiją. Šie reiškiniai nepavaldūs žmogui, tačiau jam pavaldus vienas dalykas – požiūris į juos“, – teigia režisierė.
Justo Tertelio eskizas „Apie kūną“ – laboratoriniu principu paremtas teatrinis darbas, nagrinėjantis kūniškumo temą. „Dabartinė pandemija lėmė, kad mes turime laikytis ne socialinės, bet fizinės izoliacijos – tai savaime inspiravo klausimus apie mūsų būties fiziškumą ir su tuo susijusias temas. Pagrindinis kūrinio objektas ir bus kūnas bei kiekvieno mūsų santykis su juo, o eskizas bei būsimoji pjesė bandys tyrinėti kūno kultą mūsų kultūroje“, – pasakoja režisierius ir dramaturgas.
Iki Naujųjų metų taip pat tęsis ir virtualūs ciklai, pirmąsyk internetinėse platformose pasirodę dar karantino metu. Tai – aktorės Juditos Urnikytės ritmo ir muzikos pamokos vaikams bei aktorių Justinos Smieliauskaitės, Jurgio Marčėno ir videomenininko Jokūbo Verbicko ciklas „Arti toli“, skirtas vyresniųjų klasių moksleiviams, siūlantis netradicinį žvilgsnį į programinę literatūrą.