Stilių, žanrų, manierų, nuotaikų ir potyrių įvairove V. Bartulio muzika pranoksta daugelio lietuvių kolegų kūrybą, kaskart stebindama netikėtais posūkiais ir rakursais. Daugelyje savo kompozicijų V. Bartulis atsigręždavo į praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose nūdienos kontekstuose.
Pasak albumo anotacijos autorės muzikologės Rasos Murauskaitės-Juškienės, pirmasis albumo kūrinys „Psalmės“ atveria orkestro lyrinį potencialą, keldamas nelengvą atlikimo subtilumo iššūkį. Šioje kompozicijoje girdime V. Bartulį tokį, kokį jį ir pažįstame – sunkiai „apskaičiuojamą“, vedamą garsinės nuojautos, atidengiantį tai, kas muzikoje jam įdomu ir svarbu.
Koncertas dviem smuikams, fortepijonui ir styginių orkestrui pasižymi gana vientisa dermine struktūra ir nenutrūkstumamu, veržliu judėjimu. Ne vieno nuomone, šis kūrinys netikėtai asocijuojasi su Broniaus Kutavičiaus repetityviniu minimalizmu. Į ką pats Vidmantas taip reagavo: „Jo muzika man darė labai didelę įtaką. Kai pasakau jam – juokiasi, o man nepatogu. Bet – ne gėda...“ Šio kūrinio solistų partijas albumui įrašė smuikininkės Rūta Lipinaitytė ir Ingrida Rupaitė bei pianistė Indrė Baikštytė.
Centriniu albumo kūriniu galbūt reikėtų laikyti „I Like F. Schubert“ – čia netgi juntami atgarsiai iš kompozitoriaus „chuliganiškojo“ grotesko kūrybos periodo prieš tris ar keturias dešimtis metų.
Keturios kompozicijos padalos pagrįstos Franzo Schuberto Kvinteto C-dur Adagio dalies medžiaga, bet ji čia perteikiama keturiais itin skirtingais „aukštojo postmodernizmo pilotažo“ būdais. Pirmajame epizode – iki begalybės redukuotas minimalizmas, vienos ar poros natų, „išgriebtų“ iš F. Schuberto muzikos, nesibaigiantis kartojimas. Antrajame – į snieguotą sūkurį įtraukta, saikingų disonansų „pelėsiais“ aptraukta vidurinioji F. Schuberto Adagio tema. Trečiąjame – ugningai mažoriškai pakiliai hipertrofuota jo pradinė tema, ir ketvirtajame – jo baigiamoji tema, sugrįžtanti ramiu „klasikiniu“ pavidalu. Šių epizodų kaita buvo tokia neįtikėtina, kad netgi teatro kritikė Jūratė Visockaitė, apžvelgdama sezono teatro premjeras, koncerte (skirtame kompozitoriaus gautos Nacionalinės kultūros ir meno premijos progai) skambėjusį „I Like F. Schubert“ pavadino įsimintiniausiu sezono teatriniu (!) įvykiu.
Pasak Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovo ir dirigento Modesto Barkausko, „I Like H. Berlioz (Lointaine)“ – labai įdomus kūrinys, kuris buvo atliktas tik kartą, taigi tai pirmasis įrašas, fiksuojantis kūrinio egzistavimą ir leidžiantis susipažinti su kompozitoriaus kūryba platesniam klausytojų būriui. Orkestras visada entuziastingai imasi naujų, neatliktų Lietuvos kompozitorių kūrinių premjerų, tad šis albumas yra dar vienas labai svarbus žingsnis įamžinant ir garsinant lietuvišką muziką.“ Solo fleitos partijos atlikėjas šiame kūrinyje – Giedrius Gelgotas.
Viename interviu pats V. Bartulis teigė, jog visai nemėgsta H. Berliozo. „Tai nėra ta muzika, kurios galėčiau klausytis ilgiau nei valandą. Bet kartą paskambino Donatas Katkus ir sako: nepyk, turėsi parašyti, nes jau nusiunčiau į Prancūziją kūrinio pavadinimą.“ Štai kaip kartais atsiranda mūsų muzikos istorijai svarbūs kūriniai.
Albumą „I Like…“ Šv. Kristoforo kamerinis orkestras kartu su Viliaus ir Aleksandros Kerų vadovaujama „Baltic Mobile Recordings“ komanda įrašė buvusiose Vilniaus plokštelių studijos patalpose. Albumo dizaino autorius Liudas Parulskis viršeliui sukurti panaudojo kompozitoriaus nuotrauką, kurią užfiksavo Petras Vyšniauskas. Albumą „I Like…“ galima įsigyti Lietuvos muzikos informacijos centro e. parduotuvėje „MusicLithuania.com“, o pasiklausyti ir įsigyti skaitmeniniu formatu – platformoje „Bandcamp“.