Romano „Niki: dvigubas portretas“ centre – mergina iš Žvėryno Malena ir pasaulinio garso menininkė iš Paryžiaus Niki de Saint Phalle. Niki ir Malena, gimusios tą pačią dieną, po Skorpiono ženklu, jas skiria pusė amžiaus, tautybė, geografija, jos neturi bendrų prisiminimų. Niki šaudė į paveikslus ir kūrė monumentalių moterų skulptūras – Nanas, ir šiandien eksponuojamas nuostabiame Taro sode Toskanoje. Malena ieško tėvo, gyvena su Dailininku. Rašytoja, dramaturgė, menotyros studijas baigusi Aneta Anra drąsiai naudojasi savo gyvenimu kurdama dvigubą dviejų moterų menininkių portretą, tad romane veikia ir daug puikiai pažįstamų kultūros bei visuomenės veikėjų.
Romano pristatymas įvyks birželio 11 d. 19 val. Salione, K. Sirvydo g. 6. Su knygos autore kalbėsis menininkas, knygos personažas Deimantas Narkevičius, literatūros kritikė Lina Buividavičiūtė, ištraukas skaitys aktorius Arūnas Sakalauskas. Artėjant renginiui su autore šnekamės apie tai, kas svarbiausia romane „Niki“ – apie moters vienatvę ir desperatiškas pastangas rasti artimą žmogų. Apie baimes būti atstumtai, paliktai, apie neįmanomybę būti suprastai. Ir drauge – apie drąsą būti atvirai ir asmeniškai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Ant knygos viršelio dvi moterys (viena jų – Jūs) ir užrašas – dvigubas portretas. Romane susipina dviejų skirtingu laiku gyvenusių moterų menininkių Niki ir Malenos istorijos. Kaip jums susijungė šie atrodytų du skirtingi, tiesa, tą pačią dieną gimusių moterų likimai?
Taip, su Niki gimėme tą pačią dieną, abi esame Skorpionės. Jos kūryba susidomėjau dar studijuodama Dailės akademijoje, nieko apie jos asmenybę nežinojau. Taip patiko spalvotos džiugios jos skulptūros ir žaismingas šaudymas į paveikslus iš didelio šautuvo! Patraukė ir tai, kad Niki – labai graži moteris. Perskaičiusi jos dvi autobiografines knygas nustebau – kiek panašumų. Žinoma, ne tiesioginių, bet jos gyvenimas man pasirodė lyg kokia paralelė manajam. Mintys, pasaulėžiūra – tiek bendro. Ir sugalvojau parašyti romaną apie mus abi – dėliojau tokią mozaiką, Niki istorijos – mano istorijos.
Niki gyvenimas įspūdingas – kilusi iš vienos seniausių prancūzų aristokratų giminių, užaugusi pilyse. Jos du gyvenimo vyrai – rašytojas ir garsus menininkas – visą gyvenimą jai padėjo, buvo bendraminčiai, palaikė ir skatino kurti. Mane ji įkvepia. Šią knygą rašyti buvo taip malonu, lyg kaskart prisėdusi prie kompiuterio grįžčiau į savo namus – čia jauku ir gera, čia aš ir ji. Ir mūsų istorijos, mūsų vyrai, vaikinai, buvę mylimieji, mūsų prisiminimai apie mokyklą, mamas, tėvus, senelius. Mėgavausi rašymu, nors pradėjau rašyti, kai mano sūnui Kristianui tebuvo keliolika mėnesių, turėdavau vos tris laisvas valandas, ir ne kasdien, tiesiog važiuodavau į savo mėgstamas kavines (jos išvardintos knygos gale) ir rašydavau. Nereikėjo jokių mūzų ir įkvėpimų, tik laisvo laiko, nes visas tas laikas buvo lyg vienas nesibaigiantis įkvėpimas.
„Galbūt romanas“ – taip užrašyta ant knygos viršelio. Kodėl „galbūt“?
Galbūt tai mano ir Niki supintos autobiografijos, o galbūt kažkas sufantazuota, o galbūt viskas tiesa, o gal ir ne viskas…
Knygoje gausu autobiografinių momentų, Jūsų asmeninių laiškų, net dienoraščio fragmentų. Drąsiai naudojatės savo gyvenimu kurdama romaną apie moterį menininkę. Kodėl? Nebaisus toks apsinuoginimas?
Tiesą pasakius, po to, kai perskaičiau Niki ir kitos mano mėgstamos performansų menininkės Marinos Abramovič autobiografijas, niekas nebaisu. Koks atvirumas! Be to, nors romane gausu autobiografinių detalių, visgi tai – grožinis kūrinys, ne memuarai. Rašiau apie tai, kas jautriausia, ir, manau, kad kiekvienas skaitytojas per romaną galės keliauti lyg laikydamasis ilgo siūlo – visi fragmentai primins kažką iš jų gyvenimo. Prisiminimai apie tėvą (jo linija man itin svarbi, nes tėvai romane yra du – menamas ir tikrasis, o kuris yra „tikrasis“ – kiekvienas interpretuos savaip), močiutę, kurią be galo mylėjau, gyvenimas su garsiu menininku, mano sūnaus gimimas, pažintis su įvairiais meno atstovais, studijos Dailės akademijoje, darbas Šiuolaikinio meno centre, stojamieji egzaminai į aktorinį, Rimo Tumino kursą, santykiai su draugėmis… Viskas, apie ką rašė Niki, rašau ir aš. Romane taip pat akcentuoju įvairius ženklus, kuriuos reikia mokėti pastebėti. Pavyzdžiui, paskutinėje knygos pastraipoje, kurią rašiau prieš metus (daug kartų viską perrašinėjau) parašiau „mano sūnūs“– daugiskaita. Tiesiog šiaip sau. Bet, kaip juokauja mano knygos redaktorė Audra Kairienė: „Tau šiaip sau nebūna“. Netrukus gims mano antrasis sūnus.
Arūnas Sakalauskas, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Deimantas Narkevičius ir kiti svarbūs mūsų kultūros žmonės, apskritai visas meninis laukas yra jūsų romane „Niki“. Kodėl nusprendėte knygoje pasitelkti tikras asmenybes, tikrus faktus?
Kaip jau minėjau, dėliojau mozaiką – Niki autobiografijoje taip pat visos pavardės autentiškos. Taip, romane gausu tikrų pavardžių. O ką čia slėpti? Galbūt kai kam bus staigmena, kai sužinos: „Ar žinai, kad tokia rašytoja apie tave parašė?“ (Juokiasi). Tie, kas mane įkvepia, kuo žaviuosi – kodėl gi neparašyti jų pavardžių? Pavyzdžiui, mano muzikos mokytojas Ričardas Jankauskas, kurį buvau iki ausų įsimylėjusi (kaip jis dėl to nustebtų, juk tikrai neprisimena mokinukės vardu Aneta). Dabar jis tikra įžymybė, į jo skaitomas meno istorijos paskaitas MO muziejuje sudėtinga pakliūti. Tiesa, nė karto jo paskaitose muziejuje nebuvau. Gal bijau įkristi į laiko skylę, vadinamą mokykla?
Kažkada net negalėjau svajoti, kad pažinosiu tuos visus žmones, su kuriais susipažinau savo vyro dėka. Pamenu, kai būdama antrame kurse po spektaklio „Meistras ir Margarita“ su būsimu vyru nuėjau į teatro užkulisius – pirmą kartą! Vos nenualpau iš jaudulio, nes apie tai svajojau nuo mokyklos. Pamačiusi gyvą Arūną Sakalauską vos sugebėjau išlementi: „Laba diena, su premjera“ (juokiasi).
Jūsų romane moterys desperatiškai ieško artimo žmogaus, į kurį galėtų atsiremti, nori būti suprastos, bijo būti atstumtos, paliktos, vienišos, bet kartu nori būti laisvos, savarankiškos, kuriančios, stiprios. Įmanoma suderinti šiuos skirtingus pradus? O gal tai ne skirtybė?
Vienatvė turbūt yra daugelio vienturčių vaikų palydovas. Anksčiau nenorėjau nei seserų, nei brolių, turėjau nuostabius senelius, augdama daugiausiai laiko praleidau su jais – žaliame mediniame name Žvėryne šalia Nėries ir tarp pievų (kurių tada dar buvo). Mirus močiutei, pajutau kosminę vienatvę. Ėmiau sapnuoti brolį – sapnuose taip džiaugdavausi, kad jį turiu. Turbūt dėl to romane tiek „sugrupavimų“ – surinkau mylimiausius Skorpionus, na, ir Niki. Tai lyg artimų sielų ieškojimas, patvirtinimas, kad mūsų daug, kad yra ta didelė šeima, kurios niekada neturėjau. Tik gaila, kad jų visų negaliu pakviesti švęsti Kūčių.
Tik gimus sūnui, tas jausmas, kad esu viena visoje planetoje, dingo. Taigi romane svarbią vietą užima mano sūnus. Kaip viskas pasikeitė... Lyg tarp dviejų gyvenimų nusibrėžė didžiulis brūkšnys: iki Kristiano ir su Kristianu.
Žvėrynas, Užupis, Londonas, Paryžius – romane svarbios erdvės. Jums ir pačiai tai labai brangios vietos, mylimi miestai? Kas jums lemia meilę konkrečiai vietai: prisiminimai, žmonės?
Šios vietos man pačios svarbiausios. Žvėryne užaugau, dabar čia gyvenu netoli vaikystės namų. Užupyje praleidau vieną nuostabią vasarą, ir dabar visuomet į jį važiuoju. Sūnus mėgsta žaisti Užupio meno inkubatoriuje, groti tais prie Vilnelės stovinčiais senais pianinais, o aš turiu savo mėgstamas kavines.
Kelionė į Londoną mane įkvėpė parašyti pirmąją knygą esė-romaną „Katinas Temzėje“, o Paryžius… Jis lyg antrieji namai. Su vyru tame mieste praleidome ne vieną mėnesį. Paryžiaus ilgiuosi taip, kaip galima ilgėtis mylimo žmogaus. Romane Paryžius labai svarbus – tai ir Niki, ir mano miestas.
Romanas persunktas meno, kultūros. Turbūt toks ir Jūsų gyvenimas?
Kadangi mano vyras Gintaras Makarevičius – teatro scenografas ir dailininkas, visą laiką esu apsupta meno ir pokalbių apie jį. Šiuo metu man įdomiausia parodos ir knygos. Teatras ir kinas liko antrame plane. Kaip sakė režisierius Francois Truffaut, į kiną einame tada, kai gyvenime ko nors trūksta. Šiuo metu jaučiu pilnatvę. O vaizduojamasis menas niekuo nepakeičiamas: nuvykusi į Paryžių lyg tyro oro įkvepiu galerijų ir muziejų kvapų. Ypatingai mėgstu muziejus: Prado Madride, Luvrą Paryžiuje – klasikiniai menai man lyg nektaras sielai.
Jūs esate ir dailės žmogus, Dailės akademijoje baigėte menotyros studijas. Ir tekstą knygoje pratęsia Jūsų piešiniai, minite, kad mėgstate piešti būtent tušu. Kodėl tušas? Kaip jis atsirado?
Juodu tušu pradėjau piešti gal devintoje klasėje. Mokykloje net rengdavau parodas koridoriuose ant sienų (juokiasi). Vyras vis įkalbinėja, kad tapyčiau, bet tie spalvoti pasauliai man neišeina – nesipiešia. Net lankydama Vienožinskio dailės mokyklą vargau, kai reikėjo eiti į tapybos pamokas. Akademinio piešimo taip ir neišmokau, piešiu savaip, ypač mėgstu perpiešti siurrealistų paveikslus – taip, kaip man išeina. Tą patį darė ir mano romano herojė Niki – ji niekuomet nestudijavo dailės, o tapo viena garsiausių XX amžiaus menininkių. Gyvenimas kupinas paradoksų.