Koja kojon su laikmečiu
Naująsias uniformas tradiciškai dėvės LNOBT salės, barų ir kasų darbuotojai – visi tie, kas tiesiogiai bendrauja su žiūrovais. Paskutinį kartą darbuotojų aprangos atnaujintos prieš ketverius metus. Anuomet jas teatrui kūrė Lietuvoje ir užsienyje pripažinimą pelniusi dizainerė Agnė Kuzmickaitė.
Pasak LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojo, Rinkodaros departamento vadovo Audriaus Kundroto, teatro darbuotojų uniformos kuriamos keleriems metams, o tuomet būna atnaujinamos.
„Uniformos evoliucionuoja kartu su laikmečiu ir tuo, kaip regime savo teatrą ir kokį jį norime parodyti savo žiūrovams, – sako jis. – Daugelį metų uniformos buvo kuriamos iš inercijos. Tai buvo tiesiog patogūs tamsūs kostiumai, nebuvo kreipiama daug dėmesio, kaip jie atspindi teatro tapatybę – ne tik turtingą istoriją, bet ir palaipsniui besikeičiančią viziją, prioritetus. Todėl be profesionalių dizainerių paslaugų jau nebeišsivertėme – tokie specialistai išmano rūbo dizainą, funkcionalumą ir tai, ką toks rūbas turi kalbėti, kokias žinutes komunikuoti. Juk esame nacionalinės kultūros flagmanas – turime būti priekyje, rodyti pavyzdį, diktuoti madą visose srityse, o ne tik scenos mene.“
Naujausios darbuotojų uniformos, teigia A. Kundrotas, žiūrovams neša aiškią žinią: LNOBT yra savo istoriją ir tradiciją gerbiantis, bet tuo pačiu šiuolaikiškas, pasauliui ir žiūrovams atviras teatras, o jo darbuotojai – patrauklūs, paslaugūs, matomi ir artimi, pasiruošę operos ir baleto patirtį kiekvienam padaryti kuo pilnesnę, malonesnę ir įspūdingesnę.
„Pirmiausia, uniformos – tai pagarba žiūrovams, kurių mes laukiame. Tuo pat metu jos be žodžių pasako, kokie šiandien esame. Norime eiti į priekį, koja kojon su laikmečiu, nesilaikyti įsikabinę senų klišių – pavyzdžiui, kad kostiumas privalo būti tik juodas, – bordo spalvos pasirinkimą naujoms uniformoms komentuoja A. Kundrotas. – Kita vertus, jokiais būdais nenubraukiame šimtametės teatro tradicijos. Šios uniformos komunikuoja mūsų atsidavimą klasikai, tradicijai ir teatro istorijai. Kad ir kokių modernių detalių jose atsirado, siluetas lieka klasikinis, o pati uniforma turi puošnumo ir iškilmingumo, kurie neatsiejami nuo operos patirties. Opera – tai visada šventė, ir ją turi kurti ne tik svečiai ir veiksmas scenoje, bet ir mūsų darbuotojai.“
LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojo teigimu, teatro siekis – keistis pamažu, reaguojant į besikeičiantį pasaulį ir žiūrovą. Tai byloja ir LNOBT naujojo sezono šūkis „Evoliucija, ne revoliucija“.
„Ateina naujos idėjos, mes jas svarstome, priimame, keičiamės, tačiau drastiškų posūkių nedarome. Tai natūrali ir organiška evoliucija“, – tikina A. Kundrotas.
Komentuodamas bendradarbiavimą su K. Kruopienyte, jis negailėjo dizainerei gerų žodžių: „Matosi, kad kuria meistrė. Dizainerė išgirdo visus mūsų pageidavimus, pagalvojo ir apie funkcionalumą, ir apie mums svarbią simboliką. Patys darbuotojai naujas uniformas priėmė labai šiltai – giria patogumą, praktiškumą, puošnumą ir sako, kad atsinaujinę jaučiasi puikiai.“
Ypatingas dėmesys – patogumui
„Tokio ypatingo teatro darbuotojų apranga taip pat privalo būti ypatinga, – sako naująsias uniformas sukūrusi dizainerė K. Kruopienytė, kartu su teatro komanda prie projekto dirbusi kelis mėnesius. – Be abejo, labai daug dėmesio skyriau funkcionalumui ir patogumui, kad būtų ne tik gražu pažiūrėti, bet ir malonu dėvėti, komfortiška atlikti savo darbą. Žmonės tokiuose projektuose visada pirmoje vietoje.“
Avialinijoms, bankams, telekomunikacijų bendrovėms uniformas praeityje kūrusi dizainerė pasakoja, kad vienas dalykas, kuris skyrė šį projektą nuo iki šiol buvusių – kad patys LNOBT darbuotojai buvo nusiteikę kūrybiškai, atviri kitokiems, drąsesniems pasiūlymams.
„Šiam projektui specialiai kūriau idėjas ir buvau pristačiusi net tris skirtingas vizualizacijas, kaip gali atrodyti personalas. Visos vienodai stiprios, tačiau patvirtintas variantas buvo labiausiai artimas ir suprantamas stiliaus prasme visoms teatre dirbančioms kartoms. Pasirinktas variantas darniai įsilies į aplinką ir kartu išskirs kostiumus dėvinčius darbuotojus, kad jie nepaskęstų tarp teatro svečių“, – apie darbo procesą pasakoja K. Kruopienytė.
Dizainerė pavasarį ne kartą lankėsi LNOBT spektakliuose, kad pati pamatytų, kaip savo darbą dirba personalas – nagrinėjo aplinką, apšvietimą, analizavo judesius.
„Man, kaip dizainerei, svarbu susiorientuoti aplinkoje, įsigilinti į aprangą dėvėsiančių žmonių darbo specifiką, išanalizuoti jų kasdienius judesius darbo vietoje, peržiūrėti archyvus, įvertinti buvusių uniformų privalumus ir trūkumus. Būtina įsiklausyti į pačių darbuotojų pageidavimus, tad teko nemažai kalbėtis su jais. Pavyzdžiui, daug dizaino sprendimų pasirinkau atsižvelgdama į darbuotojų prašymus dėl judesių laisvumo – juk aplinkoje yra daug laiptelių, kuriais reikia nemažai judėti“, – sako K. Kruopienytė.
Naudojo nesenstančius siluetus
Dizainerė pritarė A. Kundroto minčiai, kad teatro uniformose privalo atsispindėti jo tapatybė ir ypatingas statusas, taip pat ir aptarnaujančio personalo tiesioginė pareiga – pasitikti, padėti, sukurti malonią patirtį svečiams.
„Todėl teatro personalas visada turi būti pasitempęs, pasipuošęs taip, kaip buvo nutarta ir patvirtinta. Pati aplinka įpareigoja šiai erdvei kurti kitokius darbo drabužius. Tai yra LNOBT įvaizdžio dalis. Įsivaizduokite kaip atrodytų, jei teatro darbuotojai jus pasitiktų su t-shirt marškinėliais? Būtų skandalas!“ – įsitikinusi K. Kruopienytė.
Pasakodama apie uniformų kūrimo logiką, ji neneigia, kad kartais kuriant darbo drabužius galima vadovautis mados tendencijomis, tačiau daryti tai būtina itin atsargiai – juk tendencijos greitai keičiasi, o uniformos dėvimos mažiausiai kelerius metus.
„Todėl naudojau laikui nepavaldžius, klasikiniais tapusius siluetus, juos santūriai adaptuodama modernybei. Galiu užtikrinti, kad šie siluetai, net ir minimaliai konceptualizuoti, atrodys solidžiai ne tik po metų ar dvejų, – teigia K. Kruopienytė. – Bordo ir juoda spalvos, nors ir labai aktualios ant mados podiumų, iš mados neišeina niekada, priešingai nei kai kurios kitos, madingomis tampančios tik tam tikram laikui – pavyzdžiui, geltona ar violetinė. Todėl tokių kontrastingų spalvų ir nenaudojome.“
Naujųjų uniformų autorė pabrėžia, kad dominuojanti bordo spalva pasirinkta ir tam, kad darbuotojai – tiek vyrai, tiek moterys – išsiskirtų iš minios, kuri paprastai būna gana tamsi: ryškiau apsirengia vos vienas kitas svečias ar viešnia.
„LNOBT atvejis iš visų mano iki šiol turėtų projektų išskirtinis tuo, kad pati aplinka sufleruoja, jog darbo drabužis gali savyje turėti šiek tiek teatro ir dramos. Pavyzdžiui, moteriškuose kostiumuose yra netradicinių asimetrinių kirpimų, draperijų, kurios suteikia teatrališkumo“, – pasakoja K. Kruopienytė.
Rūtelė virto subtiliu aksesuaru
Paprašyta trumpai pristatyti savo kūrinius, dizainerė sako, kad pirmiausia visus kostiumus jungia iš teatro svečių vizualiai darbuotojus išskirianti spalva. Kad kostiumai būtų ilgaamžiai, pasilikta prie klasikinio stiliaus, bet su sąlyga, kad kostiumai turės subtilias „intrigas“ – dizaino ypatumus, detales.
Skirtingų lyčių uniformas vienija dar vienas elementas – tai liemenių ir švarkų dvieilis užsegimas. Jis įpareigoja darbuotojus visuomet atrodyti pasitempusiems – juk dvieilio švarko taip paprastai neatsisegsi.
Kad apranga būtų patogi, lengviau prižiūrima ir ilgaamžė, pasirinktas specialus audinys su elastanu, kuriame, be sintetikos, yra ir organinio pluošto – jis malonesnis dėvėti.
Iš personalo uniformų niekur nedingsta ir legendinė rūtos šakelė, tik šįkart ji virsta subtiliu aksesuaru, kurį segės kiekvienas uniformuotas darbuotojas – metalizuotu ženkleliu.