Scenarijaus ašis – savęs paieškos
Lios (Mzia Arabuli) pažadą mirusiai seseriai pildyti padeda savų tikslų turintis geraširdis naivuolis Ači (Lucas Kankava), o pakeliui sutikti filmo veikėjai, lyg stebuklinės pasakos personažai, siužetą kreipia vis kita netikėta linkme. Susidraugavus su transseksualų teises ginančia Evrim (Deniz Dumanli) pamažu ima aiškėti, ką iš tiesų slepia daugiasluoksnis miestas.
Ar pavyks Liai surasti seniai matytą sesers dukterį Teklę, kurios pėdsakai vis atsiranda ir pranyksta, lyg tos Stambulo katės, vis šmėžuojančios kadre? Ko iš tiesų ieško pagyvenusi istorijos mokytoja, ir ar tikrai jos svajonės neturi ateities? Jaukus ir šviesus filmas primena geriausias Sakartvelo kino tradicijas, tuo pačiu piešia naujus drąsius ekrano horizontus.
Rytų ir Vakarų vertybių sankirtoje
Filmas „Kryžkelės“, kurio premjera įvyko Berlyno kino festivalyje, atveria slapčiausias didingo istorinio miesto ir filmo herojų sielų kerteles. „Pamenu, tėvas turėjo senų filmų kasečių, drauge juos žiūrėdavome. Na, o Passolini ir Fellini geba vienu judesiu, viena kibirkštimi perteikti esmę. Tokio efekto siekiau ir ankstesniame filme, ir šiame, o kad galėčiau tai padaryti, turiu praleisti daug laiko vietose, apie kurias pasakoju“, – teigia režisierius, antraplaniams vaidmenims kvietęs neprofesionalius aktorius.
Sutapimas ar ne, bet Švedijoje gyvenančio kartvelų kilmės režisieriaus Levan Akin tėvai gimė Turkijoje, tad migracijos ir sienų – tikrų ar įsivaizduojamų – kirtimo klausimai jam nėra nepažįstami. Be to, šis kino kūrėjas žinomas kaip nevengiantis lytiškumo bei seksualumo temų. Jo šokiu persmelktas, švelnus ir elegantiškas darbas „O tada mes šokome“ sukėlė nemažą kontroversiją, protestų bangą Sakartvele. Į tokią priešpriešą scenaristas ir režisierius, sulaukęs ir asmeninių grasinimų, atsakė su dar daugiau jautrumo.
Nors Sakartvele režisieriaus idėjos priimamos nevienareikšmiškai, L. Akin pastangos įvertintos tarptautiniu mastu – Berlyno kino festivalio žiuri filmui „Kryžkelė“ skyrė „Teddy“ apdovanojimą už išskirtinį indėlį į queer temų plėtojimą kine.
Naujasis Levan Akin darbas žavi tuo, kaip elegantiškai kelia visuomenės susiskaldymo klausimus, aktualius tiek Rytų, tiek Vakaru kultūroje. Pagrindinė „Kryžkelės“ veikėja Lia įkvėpta daugybės vyresnio amžiaus moterų, kurias režisierius sutiko savo gyvenime. „Švedijoje žmonės griežtai skirstomi pagal amžių – vyresniųjų metai pabrėžiami, jaunesni nenori su jais bendrauti. Klubuose ir baruose nėra senjorų, kas dažna Turkijoje ir Sakartvele. Ne, Švedijoje tikimasi, kad vyresni žmonės tiesiog užsidarys ir tyliai bus vieni – visuomenė nenori matyti senėjimo proceso. Man tai svetima“, – dėsto režisierius, kurio filme dukterėčios ieškanti herojė išgyvena savotišką renesansą.
Kritikų pagyros – empatijai ir kinematografiškumui
„Levan Akin požiūris į kiną primena romano rašymą – čia įtraukia perspektyvų kaita ir siužeto vingiai, kurie pribloškia tik tam, kad užgniaužtų kvapą ir truputį suvirpintų, – tačiau ašis, aplink kurią sukasi režisieriaus visata, yra absoliučiai kinematografiška ir universali“, – rašo „IndieWire“ apžvalgininkas Ryan Lattanzio.
Carmen Gray („Sight and Sound“ savo tekste teigia, kad režisierius jaudinančiai pristato ryšius, kurie mezgasi tarp iš pažiūros mažai ką bendra turinčių žmonių: „Kryžkelės“ širdis ir viltis slypi ne šeimoje, o kolektyviniame aktyvizme.“
„Operatorė Lisabi Fridell kamerą dažnai stato už langų ir durų, kad sukurtų „musės ant sienos“ pojūtį, bet niekada nekviečia žiūrovo būti vojeristu – ne, toks pasirinkimas skatina empatiją, o ne jaudulį“, – pastebi kino kritikas Glen Kenny.
Filmą „Kryžkelė“ (Crossing) Lietuvos kino teatruose nuo lapkričio 1-osios pristato „Kino Pavasaris Distribution“. Filmo platinimą iš dalies finansuoja Kūrybiška Europa MEDIA.
