Hailji (Haildži, tikrasis vardas – Rim Jong Joo) – vienas įdomiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, kurį su Lietuva sieja ypatingas ryšys. Mūsų šalyje jis lankėsi ne kartą, parašė skaitytojų puikiai sutiktą romaną „Užupio respublika“. Autorius studijavo Seulo universitete, vėliau – Puatjė ir Limožo universitetuose Prancūzijoje, išleido trylika romanų, apsakymų ir du eilėraščių rinkinius. Pagal jo romanus sukurta filmų, pastatytas spektaklis. Romanas „Parodymai“ – antroji lietuvių kalba išleista rašytojo knyga (2016 m.).
***
Povilas Budrys Lietuvos teatre išsiskiria savitu aktoriniu braižu. Nuo pat karjeros pradžios 1980-aisiais jo sukurti vaidmenys susilaukė dėmesio ne tik spektaklių recenzijose, bet formavo režisūrinių darbų tam tikras koncepcijas, sprendimus. Ryškiausi pavyzdžiai – režisierių Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, kuriuose vaidino Povilas Budrys. „Dievo pateptieji“ – toks būtų tiksliausias šio unikalaus aktoriaus sukurtų personažų apibūdinimas.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę pirmieji monospektaklių pavyzdžiai – „Arčiau negu toli“ (1992) ir „Lozoriaus giedojimai“ (1993) taip pat sietini su Povilu Budriu. Todėl jo kelionė iki naujausio monovaidmens spektaklyje „Kim Juri“ pagal Pietų Korėjos rašytojo Hailji romaną „Parodymai“ – natūrali, laukta ir darkart įrodanti šio aktoriaus išskirtinumą. Nors tai ne teatrinė dramaturginė medžiaga, aktoriaus interpretacija tampa įdomiu seansu, į kurį pasineriame ir dalyvaujame lyg tikrame psichologiniame tyrime. Aktorius ne tik naikina ribas tarp realybės ir sąmonės proveržių, bet pademonstruoja, kaip teatras gimsta naudojant įdomią literatūrą, kaip įvyksta žiūrovo ir aktoriaus susitapatinimo akimirkos, kaip pats aktorius tampa sceninio kūrinio režisieriumi. Tokiame teatre aišku, kad kito ir kitokio režisieriaus Budriui nereikia. Tai jo teatras – jo literatūra, jo aplinka, jo šviesos, jo garsai, jo sukurtos medinės skulptūrėlės. Nors į pagalbą jis pasikvietė dailininkus, muzikus, bet viską valdė ir apvaldė vienas aktorius.
Aktoriaus lūpose – gausus tekstas, tačiau jis skirtas būtent jo sunaikinimui. Kartais ima veikti tik vaizduotė (kaip poezijoje) arba atvirkščiai, labai tiksli sąmonės dokumentika, kuomet atpažįstamos būsenos, mintys, daug kartų patirtos realiame gyvenime.
Apie naujausią vaidmenį ir spektaklį kalbamės su Povilu Budriu.
– Esi sukūręs ne vieną monospektaklį. Žiūrovai gerai pamena Tavo „Arčiau nei toli“, „Lozoriaus giedojimus“. Šiandien, po ilgos pertraukos – „Kim Juri“. Iš kur ta būtinybė kurti monoteatrą? Esi dar ir dailininkas – piešei paveikslus, dabar kuri, droži skulptūrėles, bet tam tikras būsenas vis dėlto nori perkelti būtent į teatro sceną. Nuo ko tai priklauso?
– Pirmiausia tai susiję su pačiu autoriumi Hailji. Prieš keletą metų perskaityta jo knyga „Parodymai“ mane sujaudino, pajutau tam tikrą ilgesį tiems dalykams, apie kuriuos jis rašo. Buvo jausmas, kad tai ne svetima, o paliečia tavo vidų. Tai buvo ženklas, jog teisingai pasirinkau šią medžiagą tolimesnei sceninei jos analizei. Pats autorius paliko labai šiltą įspūdį, labai atvirai papasakojęs apie šio kūrinio rašymo peripetijas. Kai gyvenime priėjo tam tikrą aklavietę, jis pasirinko vienuolyną: užsidarė jame, daug gėrė, rūkė... Taip, nustebome: kaip taip gali būti? Vienuolyne? Bet jis paaiškino, kad vienuolynas – tai ir yra tavo pasirinkimas, tavo karma. Ten tu gali daryti ką nori su savo gyvenimu. Bet po kurio laiko nustojo tai daręs ir pradėjo rašyti būtent šią istoriją. Matyt, priartėjo prie savęs, prie to, ką skauda. Ir taip iškart išsiliejo ši istorija.
Autoriaus paklausiau, ar personažas, apie kurį rašo, suabejoja savo gyvenimo teisingumu, ar ne? Hailji atsakė: „Ne, jis tiesiog labai nuoširdžiai pateikia savo versiją, taip, kaip jis mato pasaulį“. Tai yra šio kūrinio nepaprastumas. Iliuzija, apie kurią rašo autorius, persikelia į mus: kaip mes gyvename, kiek mes nuo tos tikrovės nuklydę ir kaip su mumis sąveikauja ta tikrovė. Tos mūsų iliuzijos atsimuša į tikrovę, ir iš čia – visi mūsų nusivylimai, nesusipratimai. Perskaičius kūrinį pajutau, kad tai gyvas, intriguojantis dalykas. Tai – psichologinis detektyvas. O regėdami visa tai scenoje, žiūrovai gali pasijusti tardytojais, psichologais, gydytojais, abejojančiais, teismo prisiekusiaisiais... Įmanomas kiekvieno žiūrinčiojo pasirinkimas.
– O kodėl Tu, prisimenant Dantę, „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“, patekai į šią „girią“?
– Toks mūsų gyvenimas. Kūrinys – apie netektį. Kiekvienam iš mūsų tai – artimas dalykas. Mes visi esame netekę daugelio artimųjų, draugų, kolegų, pažįstamų. Iki šiol aš negaliu susitaikyti su kai kurių žmonių „išėjimu“. Aš tai suvokiu, bet, tarkim, nenoriu važiuoti į tas vietas, kuriose kartu buvome. Atrodo, jau taip seniai Mama mirė, o aš vis dar sapnuose ieškau tos gatvės, to namo, raktų... Ir vis pakliūvu į tą patį sapną... Kad ji dar gyva, ir man reikia ją surasti. Ir ima pintis sapnas su tikrove.
Buvo toks metas, kada sapnai buvo realesni nei gyvenimas. Buvau pasimetęs, bijodavau net eiti miegoti, nes miegant patekdavau į tokią realybę... Sunkiai baigėsi šie patyrimai: kartais net prisigerdavau, kad taip realiai nesapnuočiau. Apie tokias būsenas ir šis kūrinys. Apie tai, kad negali „paleisti“ artimo žmogaus. Gal net ir „paleidi“, bet kažkuri sielos kertis gal net nepriklauso nuo tavęs. Ji nepaleidžia, mato, bendrauja, kalba. Žinoma, tai galima laikyti tam tikru psichikos sutrikimu, bet žmogus juk labai nedaug žino apie save ir apie pasaulį. Todėl bet koks bandymas priartėti prie to neišvengiamas. Mes nuolat bandome priartėti prie savęs, prie kito. Kaip besisuktum, beskaičiuotum, gyvenimas išlieka paslaptimi. Mes nežinome daugiau, nei žinome.
– Kodėl kūrinio pavadinimas „Parodymai“ spektaklyje virto „Kim Juri“?
– Lietuvių kalba „parodymai“ – ne vien teismo parodymai, bet kaip ir tam tikra paroda. Šis žodis turi keletą prasmių, ir man jis šaltokas. O „Kim Juri“ turi daugiau paslapties. Mes sužinome, kad tai kitos tautybės autoriaus kūrinys, kad mes, lietuviai, jį statome. Tai kuo jis mums įdomus? Tai nedidelė intriga.
– Šiame spektaklyje svarbus ne vien kūrinys, o Tavo vaidyba. Nėra spektaklių, kuriuose Tu būtum neįdomus. O šiame kontekste įdomu sužinoti apie šio spektaklio bendrakūrėjus.
– Tai žmonės, su kuriais aš bendrauju. Mes – visi lygiaverčiai, atvirai sakantys savo nuomonę. Su Andriumi Mamontovu, šio spektaklio kompozitoriumi, mes esam daug kartu vaidinę, daug po pasaulį važinėję, keliavę... Jis – ieškantis, įvairių garsų prisirankiojęs. Po tam tikros pertraukos tiesiog jį sutikau gatvėje, kai jau buvau padaręs pirmą spektaklio variantą. Įsišnekėjome, parodžiau spektaklio įrašą, Mamontovas „pagavo“ kūrinį, jam pasirodė įdomu, ir mes labai greitai pradėjome bendradarbiauti.
Dailininkas Dainius Liškevičius labai padėjo. Man svarbi kiekvieno nuomonė. Jis sutvarkė erdvę. Aišku, spektaklyje naudojami ir kai kurie mano daryti daiktai, tarkim, suoliukai, padaryti iš balkio. Kažkada pagalvojau: kodėl tas balkis taip ilgai guli rūsy? Tad šį tą sumeistravau, o vėliau į teatrą atsinešiau. Taip atsitiko ir su mano drožtomis statulėlėmis, kurias atsinešiau repetuojant šį spektaklį ir pradėjau dėlioti. Pagalvojau: kai kalbama apie žmones, dažniausiai viena ar kita situacija iliustruojama nuotraukomis, o „Kim Juri“ atveju norėjosi būtent šių statulėlių. Tuo labiau, kas jos labai tinka prie muzikanto Gedimino Sederevičiaus. O jis buvo matęs antrą spektaklio variantą, kuris buvo suvaidintas „Meno forto“ palėpėje. Po peržiūros pagrasino: „Nedrįsk netęsti šito darbo!“ Aš jį pasikviečiau dėl to, kad jis groja daugeliu rytietiškų instrumentų ir nepalieka manęs vieno toje erdvėje. Aš pats nelabai mėgstu monospektaklių, todėl žmogus, esantis šalia manęs, labai padeda.
– Kuo apskritai ypatingas monospektaklio žanras?
– Tai yra dar vienas savęs išbandymas. Tam tikru požiūriu, – negailestingas. Įmeti save į upę ir bandai plaukti. Buvau sau prisiekęs niekada nestatyti monospektaklių, bet šįkart labai užkabino tema.
– Kaip Tu jautiesi po tokių spektaklių, po tokių didelių iškrovų?
– Pastaruoju metu nebekankinu savęs, kaip anksčiau. Galvoje neplaukia sakiniai vienas po kito. Dabar pakankamai paprastai į viską žiūriu. Suprantama, po spektaklių nėra taip, kad vaidmuo kaip nuo žąsies vanduo nubėga. Prieš porą metų kažkas man atsitiko, negalėjau paeiti ir nesupratau, kas atsitiko. Yra toks dalykas, kaip psichosomatika, kur kažkoks vidinis skausmas pereina į kūną, ir tu nesupranti kodėl. Gal mes kažką slepiame nuo savęs? O tos sielos kertelės labai paslaptingos. Mes kažko nepripažįstame arba neišsiaiškiname. Aš iki šiol negaliu suprasti, kas man galėjo būti per sunku. Iki šiol geriu gydytojų nurodytus vaistus, nors priežastis liko abstrakti. Man visi sakė: „Reikia išsiaiškinti, kas tau per sunku“, bet viso to aš nejaučiau.
– Tavo kūryba susijusi su brandžiausiais lietuvių režisierių spektakliais, vaidinai pagrindiniuose šalies teatruose – Vilniuje, Kaune. Dabar – lyg atoslūgis. Kaip Tu jautiesi šiame kontekste?
– Po Eimunto Nekrošiaus mirties aš vis patenku į vieną iš tų sapnų: reikia kažką daryti, ir nelabai suprantu, ką. Kartais sapnuoju, kad kartu turime padaryti kažkokį dalyką, ir kaip visada, jo užduotys ir paprastos, ir nesuprantamos. Ir vėl kankiniesi tuose sapnuose, nerandi išėjimo... Ko jis norėjo, ką reikėjo padaryti, – tai tokia sapnų realybė, po kurios atsibundi pavargęs.
– O kaip jautiesi dirbdamas su jaunaisiais režisieriais?
– Man labai patinka jauni žmonės. Dirbant kartu įvyksta daug atradimų. Džiaugiuosi, kad jie yra, man gera su jais bendrauti, bent jau su tais, kuriais iki šiol dirbau. Mane praturtina bendravimas su jais, gyvenimas tampa įdomesnis, turtingesnis. Aišku, aš dar norėčiau, kad atsirastų režisierius, kuris atskleistų manyje tai, ko pats nežinau. Džiaugčiausi, jei taip atsitiktų.
– Ačiū už pokalbį.