Hagoje esantis dailės muziejus Mauritsheisas, kuriame saugomas 1665-aisiais nutapytas paveikslas, antradienį paskelbė, kad šis olandų šedevras buvo tiriamas pirmą kartą nuo 1994 metų. Tyrimas parodė, kad aplink merginos akis yra plonytės, plika akimi nematomos blakstienos.
Tyrimo metu regimai tuščiame fone taip pat pastebėta žalia užuolaida, kažkoks „drapiruotas audinys“, kuris bėgant amžiams pajuodo.
Tyrėjai ir meno gerbėjai visame pasaulyje seniai žavisi olandų meistro nutapytu paveikslu, iš kurio paslaptingai žvelgia jauna moteris su mėlynos ir geltonos spalvos turbanu, seginti didelį perlo auskarą.
Jos atvaizdas įkvėpė kitų meno kūrinių, tokių kaip Tracy Chevalier romanas „Mergina su perlo auskaru“ (The Girl with the Pearl Earring), pagal kurį buvo pastatytas 2003 metų filmas su Scarlett Johansson ir Colinu Firthu.
„Tyrimų projekto „Mergina dėmesio centre“, kurio metu naudotos neinvazinės vaizdo gavimo ir skenavimo technologijos, skaitmeninė mikroskopija ir dažų pavyzdžių analizė, rezultatai leidžia pamatyti daug „asmeniškesnį“ paveikslą“, – nurodė Mauritsheisas.
Projektas, kurį nuo 2018 metų vasario vykdė tarptautinė mokslininkų komanda, pateikė naujos informacijos apie pigmentų naudojimą, apie tai, kaip J. Vermeeris sluoksniais tapė paveikslą.
Meistras, pavyzdžiui, keitė paveikslo kompoziciją, pakeisdamas ausies, šaliko viršaus ir sprando padėtį.
Jis taip pat naudojo žaliavas iš viso pasaulio, įskaitant pusbrangį akmenį lazuritą iš Afganistano ultramarino spalvai išgauti. Jis XVII amžiuje buvo „brangesnis už auksą“.
Pats perlas yra „iliuzija“, sukurta „peršviečiamais ir matiniais baltų dažų potėpiais“, o kabliuko išvis nėra, nurodė muziejus.
Tačiau nepavyko nustatyti nei merginos tapatybės, nei to, ar ji išvis egzistavo, ar buvo J. Vermeero vaizduotės vaisius.
„Mergina dar neatskleidė savo tapatybės paslapties, bet pažinome ją šiek tiek geriau“, – sakė muziejaus direktorė Martine Gosselink.
„Tai nėra mūsų tyrimo pabaiga“, – pridūrė ji.