Naujasis Baltijos šokis: įžymiausių rusų, estų ir britų choreografų susitikimų kryžkelė

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ išlaiko tradiciją būti žinomiausių tarptautinių šokio trupių ir choreografų kūrybinių kelių kryžkele. Šį pavasarį keistu būdu susipynė pernai Vilniuje furorą sukėlusios rusės choreografės Tatjanos Baganovos ir jos vadovaujamos trupės „Provincialnyje tancy“, prieš beveik dešimtmetį festivalyje viešėjusio vieno žinomiausių britų choreografo Wayne‘o McGregoro ir šiemet gegužės 8 Vilniuje šoksiančio seniausiai veikiančio Estijos šiuolaikinio šokio teatro „Fine 5” keliai.

Maskvos Didžiajame teatre praeitą savaitę baigėsi beveik mėnesį trukęs tarptautinis festivalis „Šventojo pavasario“ šimtmetis – naujojo meno šimtmetis“. Jame be pačių šeimininkų, Didžiojo teatro baleto, įvairių choreografų „Šventojo pavasario“ versijas bei kai kuriuos kitus šiuolaikinius spektaklius pristatė ir trys kitos įžymios pasaulio trupės: Béjart‘o Lozanos baletas, Pinos Bausch Vupertalio šokio teatras ir Suomijos nacionalinis baletas. O prasidėjo šis festivalis nuo didžiulį atgarsį rusų žiniasklaidoje sukėlusios jekaterinburgietės choreografės, Vilniuje keletą kartų viešėjusio šiuolaikinio šokio teatro „Provincialnyje tancy“ lyderės Tatjanos Baganovos „Šventojo pavasario“ pasaulinės premjeros, sudariusios jungtinę vakaro su garsiojo švedų choreografo Matso Eko spektakliu „Butas“ programą.

T.Baganovos „Šventasis pavasaris“ daugybės atsiliepimų ir nuomonių Rusijos viešojoje erdvėje sulaukė dėl dviejų priežasčių: pirmą kartą istorijoje Didžiojo teatro baleto trupei, klasikinio baleto tvirtovei, spektaklį kūrė Rusijos šiuolaikinio šokio choreografas, o pats šis sprendimas buvo susijęs ir su skandalingąja kriminalinį atspalvį turinčia istorija, kai sausio mėnesį šios trupės vadovas Sergejus Filinas buvo apipiltas sieros rūgštimi. Protestuodamas prieš tokus kriminalinius Rusijos baleto pasaulio papročius, numatytą spektaklį Didžiajam teatrui atsisakė statyti britų choreografas Wayne‘as McGregoras – tada teatro vadovybė ir kreipėsi į T.Baganovą.

Savo ruožtu T.Baganovai tai tapo galvos skausmu – ji su savąja trupe planavo naujo spektaklio premjerą kovo pabaigoje Jekaterinburge, kaip tik tam laikotarpiui, kuriam Didysis teatras pakvietė ją statyti „Šventąjį pavasarį“. Pasak T.Baganovos, ji su bendraminčiais tarėsi – kas galėtų būti įdomu jų publikai, galvojo apie užsienio choreografus. Apsisprendimui būta labai mažai laiko, todėl prisimindama festivalių Vilniuje ir Vitebske (Baltarusija) įspūdžius, ji kreipėsi į estus choreografus, Šokio teatro „Fne 5” vadovus Rene Nõmmik ir Tiiną Ollesk, kurie per tris darbo Jekaterinburge savaites „Provincialnyje tancy“ šokėjams sukūrė įspūdingą spektaklį „... Ir raudona“ („...And Red“).

Abi premjeros – „...Ir raudona“ Jekaterinburge, „Provincialnyje tancy“ trupėje, ir „Šventasis pavasaris“ Maksvoje, Didžiajame teatre, įvyko tą patį kovo 28 vakarą. T.Baganovos „Šventasis pavasaris“ susilaukė puikių įvertinimų centrinėje rusų žiniasklaidoje, ir tai išties unikalus šios trupės istorijoje projektas – spektaklyje šoka devyni Didžiojo teatro ir penki ne kartą „Naujajame Baltijos šokyje“ viešėję „Provincialnyje tancy“ šokėjai. Visa centrinė Rusijos kultūros spauda ir interneto svetainės ilgai mirgėjo nuo šio spektaklio recenzijų ir kitokių vertinimų. O T.Baganovos palyginimai Didžiojo teatro festivalio kontekste su Maurice‘u Béjart‘u, P.Bausch ir M.Eku, žinoma, glostė širdį ne tik jai pačiai, bet ir daugumai Rusijos šiuolaikinio šokio žmonių.

Estai choreografai R.Nõmmik ir T.Ollesk po sėkmingos premjeros Jekaterinburge grįžo į Taliną repetuoti pristatymui festivalyje „Naujasis Baltijos šokis‘13“ savo naujausio spektaklio „Mandala“. Spektaklio premjera įvyko pernai Taline, per „Fine 5” 20 metų jubiliejui skirtą tarptautinę konferenciją apie dvidešimties metų nepriklausomo šokio Baltijos šalyse istoriją – gegužės 8 d. vilniečiai galės šį spektaklį išvysti Menų spaustuvės Juodojoje salėje.