„Poem as a Journal“ kviestinis sudarytojas – meno kritikas, kuratorius, literatas, Pompidu nacionalinio meno ir kultūros centro Žodžio meno skyriaus vadovas Žanas Maksas Kolaras (Jean-Max Colard).
„Man didelis malonumas ir garbė būti naujojo „Poem As a Journal“ kviestiniu redaktoriumi. Šį žurnalo numerį matau kaip tam tikrą tyrimą, kuriame aiškinamės kokią vietą poezija šiandien užima šiuolaikinėje kūryboje ir mūsų gyvenime. Tad su bendradarbe Luize Bruner (Louise Brunner) bandėme pažaisti su žurnalo pavadinimu, norėdami palyginti eilėraščio formą su kitomis sritimis: eilėraštį kaip žurnalą, kaip filmą, kaip parodą, kaip seksą, kaip save, bet ne kaip karą“, – sakė Žanas Maksas Kolaras.
Kartu su žurnalo redaktore Kotryna Lingienė, „Poem as a Journal“ bendraautoriais tapo 35 menininkai, kūrėjai bei poetai iš JAV, Lietuvos, Prancūzijos, Šveicarijos, Ukrainos, Vokietijos.
Anot žurnalo redaktorės Kotrynos Lingienės, pasikviesti kuratorių iš kitos šalies buvo ambicingas sprendimas, nors jau turėta tarptautinės patirties, kai Vokietijoje dirbantis australų kilmės kuratorius Damianas Lentinis (Damian Lentini) leidinyje „Soundscapes as a Journal“ pateikė jautrią ir atidžią mūsų šalies garso scenos apžvalgą.
„Šįkart buvo kitaip – Žanas Maksas Kolaras atstovauja vienai didžiųjų pasaulio kultūrų, kurios įtaka siekia atokiausius kampelius, tai atspindi ir jo su kolege Louise Brunner sudarytas žurnalo turinys. Buvo įdomu išgirsti, kuriuos Lietuvos kūrėjus pristatyti pasirinks prancūzai, ir jų sprendimas nudžiugino. Šiame nepoetiškai poetiniame žurnale vietos rado ir ukrainiečių balsai, už tai esu nuoširdžiai dėkinga poetui Mariui Burokui“, – sakė Kotryna Lingienė.
Numerio dizainerė – Miglė Rudaitytė-Černiauskienė, dizaino studijos BOY įkūrėja. Anot Miglės Rudaitytės-Černiauskienės, šio numerio redaktorių išsikeltas siekis eilėraštį laikyti ne tik teksto kūriniu, bet ir vizualiniu objektu padrąsino dizaino eksperimentams.
„Pradėjau nuo eilėraščio - objekto - dekonstravimo ir tai pasufleravo man keletą atsakymų: nedaugžodžiavimas, tylos pauzės, rimas virstantis į ritmą, pasikartojimas, kuriantis sekas. Nors tai gali skambėti kaip sena tiesa, viena išvada manęs taip ir nebepaleido: eilėraštis tikrai yra vaizdinys, tiesiog reikia pagalvoti ir akimis patyrinėti ilgėliau – atkreipti daugiau dėmesio į tai, kas vyksta tarp eilučių, kad pasimatytų ir kiek labiau paslėpti dalykai. Tikiuosi, šis dizainas bus tvirtas sąjungininkas pirminiam ir svarbiausiam dalykui – žurnalo turiniui bei padės poezijos meno formą kilstelėti dar kiek aukštėliau – tarp kitų, jau ir taip švenčiamų kultūros meno formų“, – sakė Miglė Rudaitytė-Černiauskienė.
Ketvirtus metus leidžiamas žurnalas pavadinimą keičia kartu su nagrinėjama tema. Skaitytojai jau buvo kviečiami pažinti mišką, kosmosą, garsovaizdžius, kūniškumą, atmintį bei kitą.