Jau po metų dvaro svečius parteriuose pasitiks įstabaus grožio deivių skulptūros – tikslios Luvre esančių kūrinių kopijos. Kitais metais dvaro sodybą bus sunku atpažinti, ji taps solidžiu ir įspūdingu kultūrinio turizmo centru. Tam naudojama Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirta parama – beveik 10 mln. litų.
Naujas kultūros kelias
Dvaro sodybos pritaikymo turizmui projektavimo darbus atliko bendrovės „Lietuvos paminklai“ bei „Senojo miesto architektai“. Tai pirmasis, truksiantis iki 2008 m. pabaigos, Užutrakio dvaro sodybos atgaivinimo etapas.
„Rengiame naują 2007–2013 m. paraišką. Užutrakis tampa daugiafunkciu visuomenės ir valstybės reprezentacijos bei patraukliu kultūrinio turizmo objektu. Dvaras turi ypatingą aurą ir trauką. Bet kuriuo metų laiku čia pilna žmonių“, – pasakojo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (TINP), prižiūrinčios ir tvarkančios Užutrakį, direktorius Gintaras Abaravičius.
Pagal parengtą koncepciją dvaras atsivers plačiajai visuomenei įvairios veiklos galimybėmis ir neabejojama, kad virs vienu populiariausių turizmo maršrutų. Galima sakyti, kad toks kultūrinio turizmo kelias ne tik tiesiamas – juo jau keliaujama. Netoli senosios sostinės Trakų pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų plytintis grafo J. Tiškevičiaus dvaras yra ypatingoje vietoje. Nuo rūmų baliustrados atsiveria įstabus vaizdas į Galvės ežerą ir Trakų salos pilį. Sakoma, kad šis vaizdas, kuriuo gali gėrėtis visi, vertas ne vieno milijono. Ūksmingos parko alėjos ežerų apsuptyje tapusios ypač mėgstama poilsio vieta.
Jeigu bus skirta lėšų ir antrajam dvaro sodybos atgaivinimo etapui, bus tvarkomas parkas, tvenkiniai, įrengiama apsaugos sistema. „Užutrakis unikalus tuo, kad turi vieną šeimininką. Lietuvoje netrūksta ne mažiau vertingų dvarų, tačiau jie išskaidyti, juos valdo keli savininkai. Taip nyksta unikalus dvarų kultūros paveldas. Užutrakis šiuo požiūriu kaip monolitas. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai perduoti ir pastatai, ir žemė. Tačiau Užutrakio atkūrimas yra sudėtingas procesas, nes dvaro sodyba didelė – užima apie 80 hektarų plotą. Esminių permainų sulaukta tik po dešimties metų atkaklaus darbo“, – tvirtino G. Abaravičius.
Palikuoniui – kompensacija
Užutrakis labiausiai išgarsėjo, kai dvarą daugiau nei prieš šimtą metų įsigijo įtakingos Lietuvoje grafų Tiškevičių giminės atstovas J. Tiškevičius. Itališko stiliaus neoklasikinius rūmus XIX a. pabaigoje pastatė architektas Juozapas Husas. Ežerų apsuptą parką su dvidešimties tvenkinių vėriniu sukūrė žinomas prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas François André, įvairiose pasaulio šalyse sukūręs apie 100 parkų.
Tai vienas iš keturių Lietuvoje šio architekto sukurtų parkų, vadinamų jo kūrybos perlais, suprojektuotų brandžiausiu kūrybos laikotarpiu. E. F. André sukūrė ir Palangos, Lentvario bei Trakų Vokės parkus, priklausiusius grafų Tiškevičių šeimoms.
Užutrakio dvaro sodyba driekiasi tarp Galvės ir Skaisčio ežerų plytinčiame pusiasalyje, vadintame Algirdo sala. Šios žemės XVII a. priklausė totorių didikams, vėliau jas valdė didikai Odinecai, Korevos, o vėliausiai jos atiteko J. Tiškevičiui.
Dvarą valdė trys grafų kartos. XIX a. antroje pusėje jį įsigijo Juozapas Tiškevičius, po jo mirties Užutrakis atiteko jauniausiajam sūnui Juozapui, vėliau - pastarojo vyriausiajam sūnui Andriui. Užutrakio, kokį šiandien matome, įkūrimas buvo viduriniojo grafo J. Tiškevičiaus ir kunigaikštytės Jadvygos Sventopelk-Četvertinskos šeimos nuopelnas.
Beje, iš pradžių J. Tiškevičiaus šeima Užutrakyje leisdavo tik vasaras, o šaltąjį laikotarpį gyvendavo užsienyje. Bėgdamas nuo Pirmojo pasaulinio karo J. Tiškevičius pasitraukė į Helsinkį, kur netrukus mirė. Į Užutrakį sugrįžo grafienė Jadvyga su dviem sūnumis ir dviem dukromis. Dvare šeimininkavo grafienė ir vyriausiasis sūnus Andrius. Dvaras buvo ordinacija – paveldimas iš kartos į kartą ir neskaidomas valdomis.
Antrasis pasaulinis karas Tiškevičių šeimą išblaškė. Grafienė nuo sovietų bėgo į Kretingos Tiškevičių dvarą, kur mirė ir buvo palaidota. A. Tiškevičių likimas nubloškė į Londoną, kitas grafo sūnus Zdislavas mirė ištremtas į Sibirą, abi grafaitės po karo įsikūrė Paryžiuje. Zdislavo sūnus Juozapas, gyvenantis JAV, už dalį dvaro turi gauti kompensaciją.
Pokario metais Tiškevičių dvare buvo įkurta KGB vila, pionierių stovykla, vėliau – visos sąjungos turizmo bazė. Nepriklausomybės metais ji nutraukė veiklą ir dvaro sodyba liko be šeimininko. Per šį laiką dvaras buvo labiausiai suniokotas. Parkas virto mišku, bet ypač nukentėjo palyginti neprastai išsilaikę ir prižiūrėti rūmai. Dėl kiauro stogo per kelerius metus jie tapo vaiduokliu, o vidus tapo panašus į siaubo filmo dekoraciją. Tik prieš dvylika metų, dvarą perdavus valdyti ką tik įkurtam TINP, susirūpinta jo likimu.
Revoliucinis projektas
Pirmiausia TINP puolė gelbėti visiškai suniokotus rūmus. Buvo likviduota avarinė būklė – uždengtas stogas. Neįtikėtina, bet tam prireikė net asmeninio šalies prezidento Valdo Adamkaus prašymo Vyriausybei. Tik po to buvo skirta valstybės biudžeto lėšų.
Iš mirties taško pajudėta, kai 1999 m. vienas žymiausių dvarų tyrinėtojų bei ekspertų architektas Ričardas Stulpinas parengė Užutrakio dvaro sodybos pritaikymo visuomenės reikmėms koncepciją. Tai buvo revoliucinis unikalaus kultūros paveldo objekto atgaivinimo planas. Tokia dvaro sutvarkymo koncepcija tuomet buvo vienintelė Lietuvoje.
Tais pačiais metais Užutrakio dvaras buvo įtrauktas į šalies kultūros paminklų sąrašą. Vertingiausiai dvaro daliai su rūmais skirta pažintinė, kultūrinė ir reprezentacinė funkcija. Visuomeninė kultūrinė dalis apėmė buvusį dvaro ūkinį sektorių. Trečioji dalis – aktyvaus poilsio – buvo numatyta Skaisčio ežero pakrantėje bei regimosios apsaugos zonoje. Visuomeninę ir kultūrinę bei poilsio funkcijas numatyta skirti ne valstybei, bet investuotojams. Šią koncepciją patvirtino Vyriausybė, buvo parengti detalusis bei specialieji planai.
Buvo restauruota baliustrada, terasa, atkurtos sovietmečiu sunaikintos vazos ir krateriai, biustai, sugrąžinti E. F. André suprojektuotų parterių vaizdai, vyko moksliniai tyrimai. Tam panaudotos ne tik valstybės lėšos, bet ir iš Anglijos labdaros fondo gauta parama – apie 125 tūkst. litų.
Nauja Užutrakio dvaro sodybos pritaikymo turizmui programa iš esmės paremta gyvybinga R. Stulpino koncepcija. Jos esmė ta, kad dvaras, kaip ir senaisiais laikais, turėtų remtis ūkiniu kultūriniu gyvavimo modeliu, tai yra pats save išlaikyti.
Apskaičiuota, kad Užutrakio dvaro sodybai visiškai atgaivinti reikėtų apie 80 mln. litų, dvaro rūmams – apie 30 mln. litų. Tokie skaičiai pribloškia, tačiau tokia realybė. Prieš dešimtmetį atrodė nerealu apskritai šį unikalų dvarų paveldo objektą išsaugoti. Šiandien jis atgijęs, kupinas gyvybės ir dinamiškų pokyčių.
Gyvenimas įsiverš į rūmus
Dvaro rūmai labiausiai nukentėję iš vidaus – atrodo, lyg juos būtų suėdęs mirtį sėjantis vėžys. Užkalti langai, pelėsiais apėjusios sienos, barbariškai išdaužyti veidrodžiai, nykstanti puošni sienų ir lubų lipdyba, susiraitęs senasis parketas, drėgmė ir šaltis – tokie šiandien grafo J. Tiškevičiaus rūmai. Tačiau dviejų aukštų su palėpe bei didelėmis rūsio patalpomis pastate netrukus prasidės didelės permainos. Pirmiausia bus keičiami langai ir durys, genama lauk viską niokojanti drėgmė.
„Dvaro rūmai gyvens ir veiks labai panašiai kaip Vilniaus rotušė. Tai atviras visuomenei, labai įvairiai veiklai pritaikomas objektas. Rūmai bus ir muziejus, ir konferencijų, seminarų centras, reprezentuojančių šalį renginių bei susitikimų vieta. Šiandien rūmų interjerų būklė tiesiog apgailėtina – restauratoriams darbo į valias. Nelengva bus įmirkusį pastatą išdžiovinti, čia nepaskubėsi, nes kitaip dažai nuo sienų tiesiog kris“, – apie rūmų būklę kalbėjo bendrovės „Lietuvos paminklai“ architektė, dvaro sodybos pritaikymo turizmui projekto vadovė Giedrė Filipavičienė.
„Rūmai nėra pernelyg dideli, tačiau jie labai aristokratiški, interjeras – prabangaus Liudviko XVI stiliaus. Įmantri puošyba – pirmajame aukšte, o antrasis yra kuklesnis, nes ten buvo grafo šeimos gyvenamieji kambariai. Po restauravimo rūmai atgis, nes jie bus naudojami labai universaliai“, – pratęsė architektės mintis TINP direktorius G. Abaravičius.
Ketinama ne tik restauruoti interjerą, bet ir ieškoti jei ne grafams Tiškevičiams, tai tam laikotarpiui būdingų baldų, grafikos darbų, kilimų ir kitų detalių. Pirmajame aukšte visu prašmatnumu atsivers durys į Veidrodžių, Amūrų, Muzikos, Medžioklės, Bibliotekos, Satyrų sales. Antrajame aukšte, buvusioje biliardinėje, ketinama eksponuoti didelį Trakų ir aplinkinių ežerų maketą, kuris vaizdžiai supažindins, kuo svarbi ši istorinė vietovė. Vienoje iš salių ketinama įrengti garsiausių Lietuvoje Dievo Motinos paveikslų kopijų ekspoziciją. Bus įrengtos kelios edukacinės salės, kur vyks seminarai, mokymai, konferencijos. Erdviame rūsyje veiks 100 vietų kavinė, darbo kabinetai, tarnybinės patalpos. Kupinas veržlumo gyvenimas vėl įsiverš į iš tolo boluojančius ir akis traukiančius grafų rūmus.
Didžiausia konferencijų erdvė
„Parengti ne tik rūmų, bet ir buvusių ūkinių pastatų – vežiminės, šunidės, karvidės, svirno – pritaikymo turizmui projektai. Tačiau TINP restauruos du – rūmus ir svirną, kiti pastatai bus atiduoti ilgalaikei nuomai investuotojams, jie restauruos patys pagal paruoštus projektus“, – brėžė netolimos ateities planus G. Abaravičius.
Svirne, esančiame dvaro prieigose, įsikurs TINP turizmo informacijos centras, konferencijų salė, nedidelė kavinė. Buvusi vežiminė svetingai sutiks norinčius įdomiai praleisti laiką turistus. Čia bus galima išsinuomoti valčių, dviračių, žiemą – slidžių, specialių drabužių šioms pramogoms, čia bus jauki erdvė prie židinio po iškylų gamtoje pailsėti, suvenyrų parduotuvė. Buvusioje šunidėje įsikurs kavinė su pirtimi. Jos vaizdas pakis, bus daugiau modernių akcentų, neliks sovietmečiu atsiradusių destrukcinių architektūros elementų.
Bene patraukliausias būsimiems investuotojams gali būti buvusios karvidės pastatas. Prieš kelis dešimtmečius bandyta jį restauruoti, tačiau pagal parengtą projektą bus grąžintas grafo laikų karvidės vaizdas. Beje, originalaus pastato vaizdas išliko dar 1971 m. darytoje Mečislovo Sakalausko nuotraukoje.
Pirmame aukšte numatyta įrengti universalios paskirties 174 vietų, antrame – 164 vietų konferencijų sales. Antrame aukšte netrūks šviesos, kuri į patalpas plūs pro stoglangius. Čia įrengtoje terasoje bus galima gėrėtis iš jos atsiveriančiu akį traukiančiu Galvės ežero vaizdu. Pasak G. Abaravičiaus, šalia Trakų atsiras didžiausia erdvė konferencijoms su autentiška istorine aplinka.
Kultūros renginių Užutrakyje netrūksta jau dabar. Keleri metai vyksta dailės plenerai, didelio populiarumo sulaukė visą vasarą rūmų baliustradoje vykstantis kamerinės muzikos ciklas „Užutrakio vakarai“.
Atkūrė parterio vaizdą
Užutrakio dvaro sodybos atkūrimą galima palyginti su mozaikos dėliojimu, iš kurio pamažu gimsta didelis, spalvingas paveikslas. Mažų, tačiau reikšmingų šios mozaikos dalių paieškoms prireikė ilgų ir labai kruopščių tyrimų. Kartais jos primindavo tikrai detektyvines istorijas. Ypač atkuriant pietinį ir didįjį rytinį parterius.
Patiems naujausiems tyrimams pasirinktos ir moderniausios technologijos. Pasitelkus geofizikos tyrimus paaiškėjo, koks buvo pietinio – paties gražiausio – parterio vaizdas. Šiuos tyrimus galima palyginti su švietimu rentgeno spinduliais.
„Peršvietę pusantro metro gylio žemę, išsiaiškinome, kas po ja slypi. Pagal išryškėjusius siluetus atkursime grafo laikų gėlyną“, – sakė TINP direktorius G. Abaravičius. Tokie išsamūs paveldo objekto tyrimai šalyje atlikti antrą kartą. Prieš dešimtmetį pirmą kartą juos panaudojo archeologas, Kultūros paveldo departamento direktorius Albinas Kuncevičius, tirdamas Pilaitės piliakalnį ir Vytauto Didžiojo gimtinę – Senųjų Trakų piliavietę.
Grįžta Diana ir Flora
Ne vienerius metus truko parterių ir skulptūrų atgaivinimas. Tik pagal senas nuotraukas, archyvų medžiagą ir lietuviško kino klasika tapusį Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“ buvo atkurtos rytinį parterį puošusios vazos ir krateriai. 1965 m. pastatyta kino juosta filmuota Užutrakyje, joje įamžintos ir vazos.
Beveik metus truko ir buvusių biustų ieškojimai pietiniame parteryje. Apniokotą biustą G. Abaravičius atsitiktinai pamatė vienoje televizijos laidoje, žinomo meno kolekcininko Edmundo Armoškos kolekcijoje. Pasirodė, kad šis biustas tikrai iš Užutrakio.
Kolekcininkas jį paskolino, todėl atkurtas meno kūrinys šiemet po daugiau nei 50 metų sugrįžo ant senojo išlikusio postamento. Vazas, kraterius ir biustus atkūrė skulptorius Nerijus Kavaliauskas.
Dar painesnė ir sudėtingesnė deivių Dianos ir Floros skulptūrų, puošusių parterius, paieškų istorija. Po Antrojo pasaulinio karo skulptūros buvo sutrupintos į šipulius ir ant jų postamentų užkeltos visoje Sovietų Sąjungoje masiškai tiražuotos Stalino bei Lenino statulos. Nežinota, kokios dievybės buvo pavaizduotos.
Prieš kelerius metus į TINP direkcijos darbuotojų rankas pateko dvi nuotraukos, kuriose matyti įstabaus grožio deivių skulptūros. Tačiau kas jas sukūrė, kur yra jų originalai? Po kelių mėnesių aklų paieškų internete pavyko užčiuopti siūlo galą, kuris nuvedė į garsųjį Luvro muziejų. Paaiškėjo, kad Užutrakyje stovėjo žymaus prancūzų skulptoriaus Antoine Coysevoxo (1640–1720) sukurtų skulptūrų kopijos.
Maža to, buvo imtasi beprotiškos idėjos šias skulptūras atkurti. Už vienos skulptūros kopiją Luvras užsiprašė 45 tūkst. eurų. Tai buvo neįmanomai didelė suma. Tuomet nutarta į Luvrą siųsti N. Kavaliauską, kur jis parengė abiejų skulptūrų dosjė. Menininkas skulptūras visais įmanomais rakursais nufotografavo ir išmatavo, kad sukurtų jų kopijas. Sizifo darbą primenančią užduotį skulptorius įveikė. Kelias dienas neišeidamas iš Luvro N. Kavaliauskas po mažiausią lopinėlį ištyrinėjo abi skulptūras ir, grįžęs į namus, savo dirbtuvėje jau pradėjo jas lipdyti. Tikimasi, kad abi skulptūros dvaro sodybos lankytojus pasitiks jau kitų metų vasarą.
