Apstulbę samdiniai ėjo tylėdami. Sidabras neblogai orientavosi Kauno apylinkėse, ir saulei besislepiant už violetinio horizonto jiedu pasiekė geležinkelio tunelį. Eidami palei jį patraukė stoties pusėn. Pakeliui nesutiko nė gyvos dvasios, išskyrus gaują sulaukėjusių šunų. Vos išvydę žmones šunys pabruko uodegas ir išnyko aukštoje paupio žolėje, kurioje zirzė svirpliai.
Nulaužta medinė rodyklė skelbė, kad jie atsidūrė Francūzka gatvėje.
Pamatęs tokį pavadinimą Bertranas kreivai šyptelėjo, o Sidabras negalėjo atsikratyti jausmo, kad juodu kažkas stebi. Vis atsisukdavo tikėdamasis išvysti šmėžtelint šešėlį sankryžose ar tamsiuose namų languose, bet namai buvo nebylūs.
Temo vis greičiau, šešėliai tirštėjo. Francūzka gatvė vienu šonu rėmėsi į geležinkelio bėgius, išlendančius iš tunelio, kitame šone kilo orus stoties pastatas.
– Žiūrėk! – vienu metu stvėrė kits kitam už pečių draugai, rodydami į skirtingas puses.
Sidabro dėmesį patraukė bokštas ant Petro kalno Žaliakalnyje su viršūnėje žybsinčiu žaliu žiburiu, o Bertranas rodė į keturiomis metalinėmis dėžėmis uždengtą geležinkelio tiltą, nutiestą skersai Nemuną. Viena dėžė buvo pramušta ir pro didžiulę skylę, nukaręs virš upės, kabojo lokomotyvas ir pusė pirmo vagono. Ant viršutinių tilto atramų stovėjo sveikutėlės skulptūros.
– Iš kur ten skulptūros? Nepamenu jokių skulptūrų ant tilto, – sumurmėjo Vilniaus legatas ir prisidėjo žiūronus prie akių.
– Bertranai, žemėn! – suriko Sidabras ir pats griuvo į žolę.
Prancūzo dukart raginti nereikėjo. Parkritę jiedu ištempė kaklus.
Lėtai mojuodamas sparnais padaras kilo į dangų. Ūmai jis suklykė. Balsas buvo šaižus, metalinis ir lyg kūju smogė samdiniams. Jie nevalingai delnais užsidengė ausis, bet kūną vis tiek pervėrė baisus skausmas, o klyksmas, atrodė, niekada nesibaigs.
Staiga sparnuotasis padaras nutilo ir nerangiai nusklendė palei Nemuną. Kitas padaras liko kiurksoti ant sudaužyto geležinkelio tilto.
Susiėmęs už galvos Sidabras priklaupė ant vieno kelio, paskui šiaip ne taip atsikėlė. Jam drebėjo kojos. Bertranas judino lūpas, bet legatas nieko negirdėjo – ausyse tebeaidėjo gongai.
– Kas čia? Kas čia buvo? – sužiopčiojo prancūzas.
– Einam greičiau, kol antroji neužgiedojo, – trindamas smilkinius paragino Sidabras.
Atkišę ginklus jie priėjo dviaukštę Kauno geležinkelio stotį ir įtykino į pagrindinę salę. Patyrę samdiniai jau suvokė atsidūrę labai bjaurios istorijos centre, tik nežinojo, nei kaip ji prasidėjo, nei kuo baigsis.
Stotyje buvo tylu, bet nuo reginio Sidabrui pakirto kojas, ėmė daužytis širdis.
Salė buvo pilna vyrų, moterų ir vaikų. Ilgabarzdžiai žydai, uniformuoti caro armijos kareiviai, sermėguoti valstiečiai ir kostiumuoti tarnautojai, guvernantės ilgomis prikyštėmis, senutės su pintinėmis, iš kurių pabirę obuoliai, – daugybė žmonių ir visi negyvi.
Antanas Sidabras per gyvenimą matė daug baisybių: kraujo upių išvagotą Šauktinių Raitelių šturmuotą San Chuano kalvą, krūvas nukankintų žmonių Vasulo imperijoje, tačiau ten buvo Afrika, Azija, laukinės Karibų salos, o čia... Tai, ką jis dabar regėjo Kauno geležinkelio stotyje, civilizuotos šalies viduryje, per šimtą varstų nuo laisvojo Vilniaus, buvo baisiau už baisiausia.
– Antuanai! – pašaukė Bertranas. Prancūzas buvo perbalęs, bet vaikščiodamas po stoties salę ir apžiūrinėdamas negyvėlius laikėsi tvirtai. – Pažiūrėk.
Vilniaus legatas išsyk suprato, į ką Bertranas atkreipė dėmesį. Kone visi nelaimingieji buvo kruopščiai išpjaustinėti. Atrodė, lyg skalpeliu būtų pasidarbavęs uolus išprotėjęs chirurgas ir susirinkęs tai, ko jam labiausiai reikėjo.
Prancūzas atgalia ranka persibraukė per burną.
– Dėl Dievo, kas tai galėjo padaryti? Ir kodėl? Kodėl?
Sidabras sukandęs dantis tvirčiau suspaudė ginklą. Kažin ką būtų atidavęs už galimybę atsirasti šalia to nežinomo „daktaro“.
Įsitikinę, jog niekam padėti jau negali, samdiniai išėjo iš stoties ir siauresnėmis gatvėmis nužingsniavo į Kauno centrą. Nors ir matė dvi pabaisas, jie vis dar nesuprato, kas nutiko Kaunui. Juk tos dvi baidyklės negalėjo sunaikinti viso miesto. Paaiškinti veikiausiai galėtų miestą apsupę caro armijos karininkai, jie juk turi žinoti, nuo ko ir kodėl saugo aplinkines imperijos žemes, bet Sidabras pirmiausia norėjo pats pasižvalgyti po miestą, nusėtą išniekintais mirusiųjų kūnais, sudegintomis ir sudaužytomis barikadomis, apverstais vežimais ir pabūklais. Sukrėstas katastrofos mastų jis dairėsi mėgindamas rasti bent mažiausią užuominą, kas galėjo nutikti miestui ir kodėl Rusijos caro pajėgos jį blokuoja.
Nuo Nemuno pusės vėl atsklido metalinis klyksmas. Šįkart jis buvo nebe toks stiprus, bet vis tiek skambėjo šiurpiai pamėkliškame mieste. Legatas apsidairė. Šonuose į viršų šovė kelių bažnyčių bokštai, įkalnėje tamsūs namai atrodė susilieję su žeme, priekyje dūlavo Soboro kontūrai.
Netoli Soboro abu sustojo atsikvėpti.
– Šventasis Mykolai, Geršonai ir Marburgai! – visus samdinių globėjus išvardijo Bertranas ir prisidegė papirosą. – Į daugelį pragaro skylių tu mus vedei, Antuanai, bet šita, regis, pati giliausia.
– Eime tenai, – pamojo Sidabras. – Eidami Nikolajaus prospektu pasieksim Rotušės aikštę. Galgi rasim bent vieną gyvą dvasią?
– Dvasią, – niūriai atkartojo Bertranas ir apsigalvojęsužgesino papirosą.
Dūmai pakilo ir išsisklaidė naktyje. Bertranas buvo betraukiąs iš kuprinės nediduką nešiojamą Voltos žibintą, bet Sidabras papurtė galvą. Nežinia ką gali prišaukti šviesos lopinėlis tirštėjančios tamsos vandenyne.