A. Obcarskas taip pat gražiai atsiliepė apie buvusį meno vadovą. „ Apie „Laukinę antį“ nekalbėjome, bet Oskaras yra nuostabus menininkas, ilgus metus formavęs mano, ir visų kitų skonį, teatrines patirtis – jis didžiosios salės užpildymo garantas, jo spektakliai bus rodomi, mes su juo apie tai kalbėsimės“, – apie būsimą bendradarbiavimą su O. Koršunovu kalbėjo jis.
Sieja tie patys dalykai
Kam kilusi teatro meno vadovų trejybės idėja? E. Švedkauskaitė atviravo, kad patys į šias pareigas nesisiūlė: „Martynas pakvietė būti komanda būtent mus, kitų kandidatų nebuvo, – tokią komandą turėjo mintyje kažkurį laiką. Labai smagu, kad visi galėjome, visi norime, kad esame pakviesti.“
Antanas Obcarskas pastebėjo, kad M. Budraitis jau eilę metų „vykdė tam tikrą jaunų menininkų, režisierių integraciją į scenos menų lauką.“
K. Gudmonaitė neabejojo, kad juos visus jungiantys panašaus požiūrio taškai padės kurti teatro viziją.
Pavasarį laukia trys premjeros
Kalbėdama apie pokyčius, tolimesnę teatro veiklą, E. Švedkauskaitė tikino, kad nieko neplanuojama atsisakyti.
Antanas Obcarskas papildydamas kolegę pridūrė, kad teatre vyksta nepertraukiami repeticijų procesai, spektaklių statymai.
„Jau rytoj – Iwano Wyrypajevo „Girtų“ premjera. Jau žiūrėjau to spektaklio perbėgą – labai įdomus spektaklis, filosofiškas, vertas žiūrovų dėmesio. Šį pavasarį laukia dar trys premjeros: mano režisuotas spektaklis pagal Eugène Ionesco absurdo pjesę „Raganosiai“, E. Švedkauskaitės „Fossilia“, vėliau 20 a. klasika – spektaklis pagal Francą Kafką, kurį režisuos Oliver Frljić“, – su teatro premjeromis pažindino A. Obcarskas.
Samprotaujant, koks turėtų būti nacionalinis teatras – saugantis tradicijas, suburiantis geriausius talentus, ar ieškantis naujų, o galbūt – visa apimantis, K. Gudmonaitė sakė, kad „didžiausias pokytis įvyksta kartų sandūroje, dialoge.“
„Bandysime derinti ir šiuolaikiškai kuriamus klasikos kūrinius, tarpdisciplininius arba socialinius projektus – viskam turėtų būti vietos, nes nacionalinis teatras – visuomenės veidas. Skirtingumas šiandien yra vertybė, tikimės, kad teatras nebus vienakryptis“, – vylėsi pašnekovė.
A. Obcarskas akcentavo, kad teatras turėtų būti „žiūroviškas“: „Skirtas žiūrovui, kad pasižiūrėję spektaklį nemanytų, kad laikas buvo pavogtas. Tai spektaklis, kurį tu supranti, po jo kažkas lieka.“
Nestatant sienų
Į klausimą, ką darysiantys, jeigu nesutarsiantys kokiu nors klausimu, meno vadovų trijulė reagavo linksmai. A. Obcarskas pajuokavo, kad „kausis kardais“.
E. Švedkauskaitė atkreipė dėmesį, kad „žmonės linkę atsakomybę sieti ir su kalte.“
„Kas bus kaltas, jeigu nepavyks? Mes ateiname nesitikėdami kažkokių netekčių ar nesėkmių, ateiname labiau norėdami prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Kai tu gali sutarti tarpusavyje, priimti tokius sprendimus, už kuriuos nė vienam iš trijų nėra abejonių, nėra gėda. Tam reikia ilgesnių pokalbių, daugiau laiko, nei nuspręstų vienas žmogus. Mes pasiryžome komunikuoti, kaip ir minėjome, tai yra iš esmės – šiuolaikinio pasaulio tvarka. Pati esmingiausia – kalbėtis, neatsiskirti sienomis. Mes matome, kad neišgyvensime vieni be kitų“, – sakė ji.