1991. „GELBĖKIT MŪSŲ SIELAS!“
Praėjo dvidešimt septyneri metai nuo tos dienos, kai Viva, tilteliu lipanti į jūrų lainerį, išnyko iš jo gyvenimo.
Vidužiemį jis sėdėjo naktį ankštame butuke, kurį jam skyrė Muzikinis ir kur gyveno su Lile ir mažamečiu Daniuku, išėjęs iš Bliuminų apartamentų Laisvės alėjoje.
Klausėsi, kaip eteryje kažkoks jaunuolis angliškai šaukė apie nepriklausomybę per „paskutinįjį laisvos Lietuvos radiją“.
Pasak telereportažų ir gandų, radijo redakciją buvo apsupusios minios piliečių, pasiryžusių, kaip ir Vilniuje, pulti po šarvuotomis mašinomis. Niekas netikėjo, kad žmonės gali būti traiškomi vikšrais tankų, sveriančių šešiasdešimt tonų – ir visi kaip tik to bijojo. Žiema buvo atšiauri, sniego pripusčiusi iki durų rankenų, kaip pasakytų poetas tremtinys. Tuometinė Jašos ir Lilės „Audi“, taip pat ir visos mašinos aplinkiniuose kiemuose buvo įklimpusios pusnyse. Sniego valytuvų nebuvo matyti, civilizacija grimzdo į vėpūtinį.
Tarp karštligiškos retorikos papliūpų radijas grojo hitus „By the Rivers of Babylon“ ir „Imagine“, ir „Let My People Go“. Ši muzika to meto jaunajai kartai buvo ne kultinės dainos ir ne popsai, o greičiau kovos šūkiai kovoje su nukaršusia despotija.
Netikėtai radijas ėmė karštligiškai skelbti „SOS laisvojo pasaulio tautoms“. Žodis rijo žodį, ir jie pynėsi kaip spagečiai. Taip angliškai marmaliuojami pranešimai keleiviams Dievo užmirštų šalių oro uostuose, kur šalia vienmotorių lėktuvų ganosi ožkos. Lygiai taip pat savas teorijas niurnėtų panosėje klasės muzikantas Liovočka Žvairys.
Tokia svarbi žinia – ir šitoks prasčiokiškas ir be jokios išraiškos atsisveikinimas su gyvenimu ir laisve, kuria šalis alsuoja vis giliau ir sveikatingiau?
Kad niekas pasaulyje niekados nesuprastų žūvančiųjų?
Juk jiems, kuriems meluota visą gyvenimą, tuoj bus atimta tiesa, prie kurios jie, nė vienas, dar nespėjo priprasti, ir viltis, kuri dar tik švito.
Gal jau ir jo mieste specnazui įsakyta imt radijo stotį?
Jaša, miuziklų dainų vertėjas ir džiazo epochos anglofilo sūnus, pašoko nuo kėdės. Jis, atsiskyrėlis, pats atsisės prie mikrofono, kreipsis į pasaulio tautas! Kaip jis tai padarys? Juk radijo redakciją bus apgulusios minios, ten sukiojasi miesto revoliucinio sąjūdžio vadai, kaipgi jam prasimušti? Bemat pajuto gerai pažįstamą viešumos baimę, kurią teko įveikti vaikystėje, kai buvo vedamas prie mikrofono. Tai, kad šiais laikais lankstydavosi nuo scenos per premjeras, buvo kas kita, čia jis buvo vienas iš trupės, o visas publikos dėmesys – žvaigždėms.
Bet baimę užgožė kitas jausmas, su sparnais iš to paties plieno kaip ir Maskvos tankai, o gal ir tvirtesnio: jis teisus! Radiją reikia gelbėti! Viltį reikia gelbėti.
Pasaulis turi suprasti mus – jo kartą, tautą, tėvynę.
Redakcija buvo įsikūrusi priešais buvusį jo senelių viešbutį. Žmonės tais laikais gyveno be mobiliųjų, bet jis prisiminė, kad viešbučio vestibiulyje ant sienos kadaise pastebėjo dvikapeikį telefoną-automatą; pasinaudos, jeigu naktį neprieitų prie registratūros telefono.
Užsimetė striukę ir šaliką.
Ir čia Lilė, verdanti kažką, kad šeima sušiltų prastai kūrenamuose kambariuose, per solidarumo už Laisvę akcijas languose drauge su kvartalo kaimynais žibinusi žvakutes, ėmė šniurkščioti nosimi. Tylėjo lyg pilna burna vandens – ir dabar žliumbt? Taip tikriausia būta per visą istoriją, pasakė jis sau, kai vyrai išeina mirt už teisybę (neabejojo, kad gali žūti, ir kaip nors žiauriai, baisiai, bet ne tai dabar buvo svarbu), o moterys lieka prie viryklės.
Tai dar vienas šuolis nuo „tilto“ jūrai audrojant, dar vienas paaugliškas plaukimas už plūdurų, bet šeimos gūžta pasaulinių erdvių jam neužstos! Ir Istorijos neuždengs.
Nukabino lauko durų grandinėlę, atrakino spynas murmėdamas: tu man brangi, Lile, bet šitie dalykai didesni už mus abu.
Šiek tiek nusivylė žmonelė, kad, vargšė, per arti viryklės.
Šiaip ji retai apsiverkdavo, nebent nubraukdavo šykščią ašarą. Buvo valinga moteris. Dabar kalbėjo ašarodama, kad vėl kaži koks karas! Kažkas iš lauko be skrupulų įsibrovė į jų gyvenimą ir šeimą skyrium išstumdo!
– Kas? – šniurkščiojo nosimi Lilė. – Tau rūpi angliškas tarimas per Lietuvos radiją? Nušokai nuo proto? Žiūrėk, kas Vilniuje darosi! Liksi be galvos.
Jaša krenkšdamas avėsi batus aukštais aulais.
– Taip, Lile, man rūpi angliškas tarimas per Lietuvos radiją!
– Lendi po tankais? Dėl žodžių?
– Ne dėl žodžių, Lile, dėl prasmių.
Kam tos kultūros plonybės! Ji mostelėjo ranka į miegamąjį, kur miegojo Danas, jau moksleiviukas:
– O sūnus?
– Jo mama turi profesiją. Užaugs. Negaliu, Lile, išduoti savęs. – Bet balse nuskambėjo ir šaižios gaidelės. Jam tai buvo skaudu: „O sūnus?“ Pabandė ją apraminti: – Dabar jie kitokie, tie rusai. Gal Kaune nešturmuos. Ir žurnalistai zuja aplink.
Galų gale ir tik dabar, jam stovint ant slenksčio, ji suvokė, kad čia rimtas reikalas, o ne paaugliškas skiauterės šiaušimas.
– Tu visai durnas?
– Penkiolika metų drauge gyvename, o tik dabar supratai? Jo, Bliuminiene, esu beviltiškai durnas! Užsirakink.
Ir trenkė durimis.
Tankų desantinė divizija snaudė ilgoje šalutinėje gatvėje, pavadintoje vardu rašytojo, Apšvietos amžiuje taikliai vaizdavusio kaimiečius pasitelkus antikinę prozodiją. Be tos gatvės neįmanoma įsivaizduoti ir jo tėvų širdies sostinės – be ilgos mielos gatvės, kur anuomet buvo universitetas, sausakimšas Knygos ir Lyros entuziastų ir, žinoma, šalies Karo muziejus, kuriame Jaša trumpai tarnavo ir didžiulėse salėse išslapstė savo nepriklausomas mintis, gąsdinusias jį patį, atrodžiusias absurdiškomis. Baltos kumelės sapnas! – pasakytų kiemo siuvėjas Žvirblis.
Tie T-64 buvo su kurioziškai ilgais vamzdžiais, žvilguliuojančiais apsnigusių žibintų šviesoje. Ant jų būtų galėjusi susėsti visa Jašos vaikystės klasė; ir Jaša įsiminė šarvuotų mašinų techninius pavadinimus tik dėl to, kad ši garnizono divizija prieš keliolika metų malšino neramumus Čekoslovakijoje, o ekipažų šauktiniai buvo kai kurie jo bendramoksliai.
Dabar čia ir ten stumdėsi minios žmonių, švietė restoranų langai, oficiantės klampojo per pusnis, nešiodamos karštą maistą.
Buvo pasiruošęs monetų telefonui. Iš viešbučio paskambino į studiją.
– Čia LRT. Klausome jūsų.
– Tai čia jūs „paskutinė laisva radijo stotis“? Vyrai, tai ne anglų kalba, kuria jūs kalbate! Tai kniaukimas. Pamaniau, kad patupdėt prie mikrofono alkaną katę. Aš joks provokatorius! Kas esu? Jūsų naktinis klausytojas. Jeigu vaikštote į Muzikinį, gal pastebėjote ant afišos pavardę – Bliuminas. Verčiu libretus. Kas toks libretas? Aš dainas verčiu, popsus verčiu, sakau, esu Bliuminas! Taip, pavardė. Iš vokiško žodžio „gėlės“. To jūsų SOS niekas pasaulyje nesupras. Žodžiu, galėčiau pagelbėt, pakalbėti į eterį, bet negaliu ligi jūsų prasibrauti pro minią.
Ragelį perėmė kažkas kitas, prabilo jaunas entuziastingas balsas:
– Ačiū už skambutį, mes problemą supratom. Atsivedėm užsienietę. Pati pasisiūlė. Ji čia, universitete, iš Kalifornijos. Dabar skelbs atsišaukimą į pasaulio tautas.
– Valio, sėkmės, – ir jis padėjo ragelį.
Ir užėjo į barą pirmame viešbučio aukšte, tuščią, nešildomą. Iš ten sklido radijo garsai. O didysis dėduko restoranas jau daugelį metų buvo uždarytas. Neapgailestavo dėl to, kas iš jo senelio viešbučio belikę. Gyvų praeities prisiminimų laikai jau buvo praėję, įvykiai be paliovos virto Jašai ir jo amžininkams ant galvų, tarsi juos visus kažkas norėtų užversti pilnutėliais sniegvalių semtuvais. Ir aušo kiti laikai.
Barmenas žilais ir vešliais kaip krūmai antakiais, kadaise turbūt vyras „su padėtimi“, sėdėjo kampe susigūžęs, nugrimzdęs į savas, ko gero, nelinksmas, mintis.
Tetrūko pelės ant kasos aparato.
– Labvakar, – pasisveikino Bliuminas. – Čierkelę.
– Baltakės?
– Aha, jos.
– Rupke, karas! – tarstelėjo barmenas.
Kai kurie pagyvenę žmonės, ypač tie, kurie valdant draugui Šikšniui gyveno saugiai, tuo metu gąsdindavo karu su Maskva ir kaltę už galimas nelaimes versdavo nenuolankiems jaunosios kartos lietuviams.
– Apsiraminkite, tėvuk. Jokio karo nebus. Tik tegu nelenda su patrankomis mums į dūšią. – Jį patį nustebino tvirti savi įsitikinimai, matyt, iš tikrųjų atėjo laikas kažką nuveikt! Ir pagalvojo: kaip čia jam ištrūko mums? Argi jis nėra kaip tas katinas barakatinas pasakorius, kuris vaikštinėja pats sau? Šiąnakt, atrodo, radosi kitas Jaša Bliuminas – toks, kuris gali ištarti mes. Kieno vardu jis taip kalba? Savo kartos, tautos? Žydų, lietuvių, rusų, lenkų? Ir tas kitas Jaša dabar pridūrė: – Jeigu lįs, gaus Molotovo kokteilį! Sušylu čia pas jus ir einu, – mostelėjo ranka į gatvę.
Anaiptol nebuvo tikras, kad jo, ryžo Kauno žydo su įsisenėjusia širdies yda, jau ir pridūstančio, išsigąs šarvuotos mašinos, įvarančios baimės pusei Europos. Tos „nenugalimosios“, kurioms žlegant gatve, šifonjerėse dzingsi stikliukai ir svetainėse skamba kandeliabrai. Prisiminė šios nakties įvykius Vilniuje ir vėl nustebo. Jie siunčia tankų diviziją prieš laisvą pilietį, apginkluotą, sakykime taip, dvikapeikiu telefonui? Vilniuje jie pavarė tankus ant moterėlių! Taip, jie tikrai bijo, o juk mes čia ginkluoti tik žodžiais. Kremliuje sėdi slabakai, ir jie bijo jo labiau, negu jis jų!
Bare per radiją nuskambėjo sklandus moters balsas. Pradėjusi skaityti tekstą žemu balsu, kostelėjo, brakštelėjo mikrofonas, ir jos tarimas nutęsiant žodžius išsigrynino. Jaša šyptelėjo patenkintas. Sakytum, Kalifornijos radijas!
„Aš Olivija Vasara Reinbou. Skaitau mūsų atsišaukimą į pasaulio tautas. Išmušė valanda, nulemsianti ir Europos laisvę. Ir jūsų, ir mūsų laisvę. Šiąnakt sprendžiamas SSRS demokratijos likimas...“
Oho – mūsų! Ir smagiau pasijuto: Amerika su mumis!
Bliuminui, miuziklų vertėjui ir jų, pasak Lilės, bliovėjui savojoje Kauno studijoje, turinčiam puikią muzikinę atmintį, jos balso tembras kažką lyg ir priminė. Kažką... Bet jį apėmęs didžiulis akimirkos ažiotažas išstūmė šalutines mintis.
Atsikėlė, priėjo susimokėti.
– Nereikia, – kilstelėjo delną žilas barmenas. – Šiąnakt viskas dykai. Laikykitės! – netikėtai pridūrė.
Gal tėvukas krūmėtais antakiais nebuvo Revoliucijos priešininkas? Tik buvo jaunystėje patyręs, ką iš tikro, brač, reiškia karas.
Pro sukamąsias viešbučio duris išėjo į gatvę, keli žingsniai per sniegą – ir atsidūrė susigrūdusios minios priekyje. Pro tiek žmonių neprasibrausi, kad ir norėtum. Būtų gerai pamatyti ir susipažinti su tąja amerikiete keistu lietuvišku vardu.
Taip ir liko minios priekyje, be to, grūstyje teko stovėti veidu pasisukus į tankus ir šarvuočius. Už Jašos stovėjo žilagalviai, įšalę praeityje, bet aptikę savyje jaunų jėgų ir pasiryžę ištrūkti iš amžino Rusijos įšalo, ir jauni, kurių maištui atremti baikštūs tėveliai nerasdavo tinkamų žodžių. Jauniesiems valdiška propaganda, atsakydama į jų karštą, nepaliaujamą norą gyventi kaip jų bendraamžiai anapus Baltijos ir Atlanto, nebeturėjo ko pasiūlyti, išskyrus lėkštus trafaretus, kurie neįtikintų net ir vaiko, ir nuvalkiotą melą, visiems badžiusį akis savo skylėmis.
Jį ėmė lankyti keistos mintys. Kodėl susivienijame tik ant mūsų kam nors šaukiant, rusiškai arba vokiškai? Jam prie peties, iš dešinės, išniro moteris su pliušo berete, iš po kurios išsimušė žili plaukai. Ji lyg skęsdama sugriebė jo ranką kietu kaulėtu grybšniu ir netikėtai stipriai trūktelėjo Jašą žemyn.
Jis ją kilstelėjo aukštyn.
Jašai iš kairės trainiojosi berniokėlis, dar net ir ne paauglys, ir jo plaštaką Jaša paėmė delnan, bet atsargiai, saugodamasis neperspausti. Berniokėlis traukė jį į priešingą pusę nuo senyvos ponios, o tūkstantinė minia griuvo ant jo iš nugaros. Tai buvo kaip stichija, viesulas, gamtos jėga. Kiekviena žmonių greta spaudė priekinę gretą, ir jo greta, pati pirmoji, vos nesutrūko atlaikydama tūkstančių spaudimą į nugaras. Įsispyrė kojomis pusnin, jautė, tuojau parkris paslikas. Tankai, ligi šiol snaudę, žiebė prožektoriais, minia aiktelėjo.
Tuo pat metu mieste vyko kažkas panašaus į festivalį.
Tikriausiai tokias akimirkas kartais patiria Tel Avivo gyventojas, kai sėdėdamas gatvės kavinėje jaučiasi taip, lyg galėtų gauti ne picą, o raketą į lėkštę. Švietė visi langai į gatvę, šurmuliavo kvartalo picerijos ir kavinukės, kažkur prikimusiu balsu „Zuzaną“ traukė šaunusis italas Andrianas Čelentanas. Žmonės iš užkandinių nėrė į minią, iš minios bėgo atgal sušilt, ir visur viskas buvo dalijama dykai, kaip ką tik pasielgė žilas barmenas. Lyg prieš žengimą dangun su visa kompanija.
Praeitis užslinko ant ateities kaip ledo lytys išeinant ižui, laikai susimaišė. Bliuminas jautėsi tarsi ant Paryžiaus barikadų iš operos „Vargdieniai“ ir Hugo romano, ir padavėjos kaip markitantės klampojo pas sukilėlius per sniegą, užsimetusios striukes, vienos su karštomis dešrelėmis popierinėse lėkštutėse, kitos dalydamos kavą. Rankų grandinė sutrūko tik dabar, joms pasiūlius šilto maisto.
Žmogiškojo solidarumo utopija nužengė žemėn valstiečių rašytojo vardu pavadintoje Europos gatvėje! Jaša gėrė kavą apsiplikydamas. Podraug su visais. Kaip niekad baisu, kaip niekad gyva, kaip niekad laisva. Keista, kad toks pat, tik paprastesnio modelio rusų tankas vienu laikotarpiu išgelbėjo gyvybę jo motinai, o kitu laikotarpiu ketina jos sūnų sudraskyti į gabalus. Įsidėmėtina, žmogau, banalybė, tarė pats sau, tie patys tankai, vilkšuniai ir net kareiviai gali būti ir geri, ir blogi. Epocha įpučia savo vaikams gyvybės kibirkštį, pripildo kareivio krūtinę jausmų, duoda įsakymus. Žmonės užkandžiaudami lyg ir juokais, o sykiu ir pašiurpę šnekėjo, kad ekipažai tankuose ryja azijietišką narkotą, maukia vodką, kad nebijotų šaudyt į minią. Girdėjo ir apie Vilnių, ten jau šturmavo, jau yra aukų.
Už ką jis čia dabar stovi senojoje Lietuvos sostinėje?
Už tą šipkartę į „Fortune Lines“! Už galimybę padovanoti Vivai Rio durną savo širdį? Gal jau ne jam, o jo sūnui atsiras panaši galimybė? Už tai jis čia stovi įsispyręs į pusnį, kad Danas užaugęs galėtų buriuoti Baltijos platybėse, o vasaros naktimis jūroje nardyti nebodamas pasieniečių, kurie nieko neišleidžia, o į mūsiškį krantą įsileidžia tik bangų išmetamas tuščias švediško pieno pakuotes.
Jis čia stovėjo ir keršydamas, taip, keršydamas prasmirdusiems dešimtmečiams baiminimosi būti savimi. Stovėjo dėl to, kad geriausius metus praleido aptvare infantilams, vadintame SSRS, kuriame simuliuojamas „dvasinis“ gyvenimas; kur geriausiems jo kartos polėkiams buvo apkarpyti sparnai.
Stovėjo prieš svolačių veidmainystę!
Šalutinės gatvės prieblandoje pratrūko megafonas: Razojtis! (1)
Ir užspringo.
Ir tankai su tais savo kurioziškai ilgais vamzdžiais, žiurksančiais nežinia kur link (jei jiems lieps, žiū, broliuk, kaip liuobs tiesiai tau į klyną, balsu pasvarstė sustiręs žmogelis jam už nugaros), užvertė liukus, prigesino prožektorius ir nužlegsėjo prietemoje į bazę. Tarsi pabrukę uodegas šunys.
Jaša atstovėjo savąją pamainą – jo giminės JAV niekados nepatirs, ką tai reiškia.
Teliko suspardytas sniegas, primėtyta popierinių lėkštelių ir kavos puodelių, viena kita pirštinė, šen ir ten cigarečių pakeliai. Reik bristi namo. Kristi lovon ir pabusti jau kitame kalendoriuje.
O viešbutis buvo anapus gatvės!
Sugrįžo į vestibiulį, surinko telefono numerį. Namų. Taip, Lile, gyvas. Taip, viskas tyku ramu. Budžiu prie barikadų.
Pirmąsyk gyvenime jis jai taip gražiai pamelavo. O ji įtarinėja, kad meluoja dažnai, kur tau vyriškis, kurį supa aktorės, nemeluos žmonai! Tai ar ne vis tiek?
Sumelavo, kad ji neklausinėtų to, ko jis negalėtų ir nenorėtų paaiškinti.
Uniformuotas administratorius knarkė ant sofos. Jaša pastovėjo pasilenkęs virš jo, dvejodamas, anas prasimerkė. Jaša atkišo jam braškančią kupiūrą.
– Man reikia numerio nakčiai.
Tarnautojas pašoko elegantiškai ir žvaliai kaip dresuotas dogas ir brukdamas pinigą į kišenę nuspūdino prie stalelio. Ištraukė raktą iš raktinės lizdo ir Jašai pasakė, neklausdamas nei pavardės, nei paprašęs paso, nes ši naktis, matyt, net ir jam buvo neeilinė:
– Jūsų šimtas vienuoliktas.
Jaša pamąstęs barkštelėjo gautą raktą atgal ant stalelio.
– O galima į trečią aukštą? Numerį trys šimtai trisdešimt trys?
– Ten visi kambariai laisvi, trečiame. Laukia remonto. Atsiprašau, tai kurį?
– Trys trys trys.
– Pons, įspėju, spynos ten išklibusios. Jeigu kas, nepriimsiu jokių pretenzijų. Bet kuris rakčiukas rakina bet kurį numerį. Trys trys trys, beje, kadaise buvo liuksas.
(1) Skirstytis! (Rus.)