„Lietuvos dailininkai kūrė laisvas, nuo realybės atitrūkti leidusias abstrakcijas, taip pat opartinius motyvus naudojo kaip elementus, suteikiančius neužtikrintumo, nestabilumo įspūdį“, – sako parodos kuratorė Deima Žuklytė-Gasperaitienė. – Iliuziniai opartiniai miražai buvo kūrybinės laisvės išraiška, padedanti bent trumpam pamiršti gyvenimą Sovietų Sąjungoje.“
Lietuviškojo oparto įkvėpimai – ir liaudies kūryboje
Nors susidomėjimas optiniu metu Lietuvoje kilo iš Vakaruose susiformavusio oparto judėjimo, lietuvių dailininkams, veikiamiems kitokių socialinių sąlygų, įkvėpimo šaltiniu tapo ir vietinės optinio meno apraiškos – istorinė renesansinė sienų tapyba bei lietuvių liaudies audiniuose randami optiniai ornamentai. „Pasitelkdami šiuos motyvus, dailininkai opartą interpretavo savaip – neapsiribojo abstrakcijomis, eksperimentavo su platesnėmis raiškos galimybėmis“, – pasakoja D. Žuklytė-Gasperaitienė.
(Ne)laisvė kurti
Vis dėlto kūrėjų laisvė baigdavosi už jų dirbtuvės ribų – norėdami eksponuoti savo darbus viešai, jie susidurdavo su didesnėmis ar mažesnėmis kliūtimis: kartais darbai būdavo eksponuojami ir pristatomi kaip „supančio pasaulio reiškinių analizė ir sintetinimas“, tačiau daug dažniau – ignoruojami arba kaltinami „formalizmu“, reikšdavę pašalinimą iš profesinės veiklos.
Bandydami išvengti sistemos padarinių, menininkai rinkdavosi iš trijų kelių: kurti tik abstrakcijas ir beveik visiškai atsiriboti nuo viešojo dailės lauko, eiti kompromisiniu keliu ir abstrakcijas kurti kaip eksperimentinę kūrybą, tuo pat metu dirbant kitose srityse kaip, pavyzdžiui, scenografės kelią pasirinkusi Dalia Mataitienė, arba restauratoriumi dirbęs tapytojas Juozas Pilipavičius, ar pasirinkti dizaino specialybę, kur abstrakti forma buvo priimtina – šis būdas ir buvo patraukliausias daugumai parodoje pristatomų menininkų: dailininkei Monikai Urmanavičiūtei-Jonaitienei, grafikui Juozui Galkui ir kitiems.
Palikti šalį per 72 valandas
Turbūt sunkiausias valdžios pasekmes iš parodoje sutinkamų menininkų teko patirti lietuvių grafikui, tapytojui, skulptoriui Vladislovui Žiliui, nenorėjusiam taikytis su saviraiškos laisvės apribojimais ir atvirai stojusiam į priešpriešą su aukščiausiomis sovietinės Lietuvos struktūromis – 1976 m. pavasarį visa Žilių šeima gavo nurodymą per tris paras palikti šalį.
Parodos „Opartiniai atspindžiai“ atidaryme dalyvavusi V. Žiliaus dukra Rasa Bačiulienė prisiminė, kad Lietuvoje menininkui neliko galimybės nei kurti, nei pragyventi: „Jis buvo buvo pašalintas iš LSSR dailininkų sąjungos, atleistas iš darbo, negaudavo užsakymų, o baisiausia – prasidėjo naktiniai grasinantys skambučiai iš tam tikrų valdžios organų“, – pasakojo ji.
Išvykęs į Niujorką, menininkas labai ilgėjosi gimtinės: „Jo nostalgija buvo labai skausminga“, – sakė R. Bačiulienė. Visgi į Lietuvą V. Žilius dar spėjo sugrįžti – šaliai atgavus nepriklausomybę, menininkas kelis kartus čia lankėsi, surengė savo kūrybos parodas.
Daugiau informacijos apie parodą „Opartiniai atspindžiai“ čia. Ši paroda – tai galimybė susipažinti su pirmą kartą Lietuvoje pristatomu optinio meno poveikiu Lietuvos dailei XX a. 7–8 dešimtmečiais bei tuo metu oficialiojo dailės gyvenimo paraštėse kūrusių lietuvių menininkų – grafikų, restauratorių, scenografų – darbuose ryškėjusiais drąsiais eksperimentais. Paroda, kuri buvo sumanyta kaip didžiąją MO muziejaus parodą „Susitikimas, kurio nebuvo“ lydėsiantis projektas, veiks iki 2023 metų vasario 19 dienos.