Prodiuserė Marija Razgutė „Delfi“ sakė, kad šiais metais kino aikštelėse dirbantiems žmonėms teko patirti nemažai iššūkių.
Planai sugriuvo
Taip jau netikėtai sutapo, kad jos vadovaujama kino gamybos kompanija („M-films“) šiemet neturėjo jokio suplanuoto filmavimo. Vieniems darbams buvo likę atlikti postprodukcijos darbus, kiti projektai – vystymo stadijoje. Apie karantino laikotarpiu vykdytus filmavimo darbus M. Razgutė nedaug tegalėjo papasakoti, tačiau įspūdžių netrūko filmus paleidžiant į didžiuosius ekranus, kai reikalavimai buvo atlaisvinti.
„Aišku, planai sugriuvo – kino pavasaris vyko virtualiu būdu, turėjome vieną parodymą žiuri nariams – tik tiek. Filmo platinimo darbus perkėlėme į birželį. Tai pirmasis filmas, kuris atidarė kino teatrus Lietuvoje po karantino“, – pasakojo pašnekovė.
Platinti filmą tokiomis aplinkybėmis, anot M. Razgutės, buvo įdomi patirtis. Įprastomis sąlygomis dirbant, žiūrovus reikėdavo įtikinti, kad iš kitų filmų pasirinktų būtent tavąjį, o šįsyk, kad į kino teatrus eiti saugu. „Sėdėjimas su kauke daug ką atbaidė, o kiti po karantininio laikotarpio tenorėjo būti gamtoje, vengė uždarų patalpų“, – kalbėjo ji apie netikėtai iškilusius sunkumus.
Tačiau, regis, sunkumus vis dėl to pavyko įveikti, rezultatais kino prodiuserė gan patenkinta. Į kino sales filmas surinko 11 tūkst. žiūrovų: „Netgi ne viruso akivaizdoje nepriklausomiems, nedidelį biudžetą turintiems filmams tai didelis skaičius. Turint omenyje kino teatrų statistiką – lankomumas yra kritęs beveik 10 kartų.“
„Kino pavasario“ festivalyje turėjo įvykti ir kito M. Razgutės prodiusuojamo režisieriaus Igno Meilūno trumpametražio filmo vaikams „Matilda ir atsarginė galva“ premjera. „Teko atšaukti, nes norėjome rodyti kino teatre, o ne virtualioje erdvėje“, – prisiminė prodiuserė.
Premjeros „kaukių fone“
Minėto filmo vaikams premjera įvyko visai neseniai, laikantis visų saugumo reikalavimų, tokių kaip fizinė distancija, veido kaukės ir kt. Visgi M. Razgutė džiaugėsi, kad filmas išlaukė sugrįžimo į kino teatrus – niekas neatpirks gyvų vaikų emocijų: „Salė net ūžė, vaikai siautėjo ant scenos, jų reakcijos ir klausimai nepakartojami. Buvo verta laukti, to virtualioje erdvėje niekada neišvystum.“
Gyvas susitikimas su žiūrovu, M. Razgutės manymu, pats svarbiausias. Tačiau niekas nežinojo, ko tikėtis, kai po karantino bus atvertos kino teatrų durys. „Maksimaliai investavome į sklaidą, reklamą, „influencerių“ rekomendacijas – viską, ką tik galima sugalvoti“, – su filmų platinimo problematika pokarantininiu laikotariu pažindino ji.
Nepaisant organizatorių pastangų, viską lemia žiūrovų paskutinės akimirkos sprendimas. Nors ir užsiregistruoja į filmo peržiūrą, tai nebūtinai reiškia, kad jie ateis. Bet kaip sakė M. Razgutė, į minėtų lietuviškų filmų peržiūras susirinko maksimalus leidžiamas žiūrovų skaičius.
„Salėje telpa apie šešis šimtus žmonių. „Matilda ir atsarginė galva“ peržiūroje turėjome apie keturis šimtus žiūrovų. Pavyko pasiekti vos ne visą galimą užpildymą. Tokia žiūrovų reakcija nustebino, gerąja prasme. Galbūt todėl, kad žiūrovai pasiilgę lietuviško turinio vaikams“, – svarstė M. Razgutė, kuriai savo kailiu teko patirti, ką reiškia kelis kartus atšaukti premjerą, ją perplanuoti. Vėliau – įgyvendinti, pašnekovės žodžiais tariant, „visame kaukių fone“.
Smarkiai nukentėjo pramogų kino verslas, apsukos – sumažintos
Kino reklamos įmonės „CinemaAds“ direktorius Mantvidas Žalėnas prodiusuoja įvairius projektus, tačiau daugiausia dirba su komerciniais filmais. Jis „Delfi“ nuoširdžiai prisipažino šiuo metu bijantis į didžiuosius ekranus išleisti filmus.
Ekstremaliosios situacijos valdymo centro sprendimu, kino teatruose po karantino liko galioti apribojimai, leidžiantys užpildyti vos 50 proc. visos žiūrovų salės. To pasekmes teko pajusti juostos „Nova Lituania“ kūrėjams – planuota surinkti 20 tūkst. eurų pelno, o surinkta – 11 tūkst.
Anot M. Žalėno, kino teatrų pajamos irgi sumažėjo kone per pusę. „Galbūt kam nors sekasi geriau, bet pramogų kino verslas smarkiai nukentėjo, apsukos sumažintos“, – sakė jis.
Pašnekovas pripažino, jog naujausias holivudinis filmas „Tenetas“ („Tenet“, 2020) suteikė šiek tiek optimizmo. Galbūt ir pavyks rugsėjo mėnesį pasiekti 60-70 proc. pernykščio pelno.
Paklaustas, ką dabartiniu metu veikia filmavimo komanda, galbūt išėjo dirbti į kitas sritis, M. Žalėnas teigė, kad kūrybiniai darbai nesustojo. Kompanija per vasarą nufilmavo net du filmus.
Pašnekovas intrigavo, kad vieną jų („Naktinė žvejyba“) kūrė itin „technologiškai įdomiai“, bet visų paslapčių atskleisti dar nenorėjo.
Pavyko nufilmuoti beveik visą juostą „Reemigrantai“. Trūksta vos kelių scenų, kurios turėjo būti filmuojamos Anglijoje. „Įprastais laikais būtume sugaišę kokias keturias dienas, bet dabar aktoriams po skrydžio tektų karantinuotis keturiolikai dienų – per didelė prabanga“, – dar vieną nepalankų kino industrijai aspektą išskyrė pašnekovas.
Atrodytų, nieko baisaus, tas kelias scenas juk galima nufilmuoti ir Lietuvoje. Tačiau M. Žalėnas atviras: geriau palaukti, nes filmas turi potencialo surinkti pilnas sales.
Laukia geresnių laikų
Bet kaip užsidirbti pragyvenimui, jei juostos nesisuka kino teatruose? „Turime iš praeities užsiauginę lašinių ir laukiame geresnių laikų – vakcinos“, – šypsodamasis sakė Mantvidas.
Ekspertai prognozuoja, kad nuo koronaviruso krizės labiausiai nukentės ne kino kūrėjai, o kino teatrai.
M. Žalėnas šiai nuomonei pritarė – reikia gelbėti ne kūrėjus, o kino teatrus: „Filmų yra pridaryta. Kuo toliau, tuo jų daugiau, nes filmų gamybai teikiama valstybės parama. Bus sukurta „nežiūroviškų“ filmų, kitą rudenį rinka persipildys, nuo to niekas nelaimės.“
Yra nuogąstavimų, kad kino teatrai apskritai užsidarys. „Kur prisidarę rodysime tuos filmus? Mano pasiūlymas – gamybai skirtus pinigus perorientuoti jau sukurtų filmų išleidimui kino teatruose, tai būtų didžiausia parama.“
M. Žalėnas rado išeitį: apribodama kino teatrų žiūrovų skaičių valstybė turėtų kompensuoti bilieto kainos dalį. Tada kūrėjams būtų paskata rodyti juostas, o ne saugoti jas pasidėjus ant lentynos.
„Abipusė nauda. Kino teatrai turėtų naujos produkcijos, daugiau lankytojų. Jei prigaminsime filmų, kurių ir taip netrūksta – nuo to kino industrijai ateityje bus tik blogiau. Prisidarysime sau problemų“, – įsitikinęs jis.
Dabar, M. Žalėno teigimu, filmų išleidimas į kino ekranus nėra niekaip skatinamas. Mechanizmas, kaip padėti kino teatrams – neaiškus, tvarkomasi nesuprantant rinkos. „Einama paprasčiausiu keliu. Nuo seno buvo žinoma, kad reikia remti filmus, kurie rodomi festivaliuose. Pjauna šaką, ant kurios sėdi. Jei kino teatrai užsidarys, kur tuos filmus žiūrėsime? Nėra jokios logikos“, – reziumavo jis.
Jaunasis režisierius Pijus Mačiulskis tiki, kad kino industrija dėl įtemptos pandemijos situacijos „nemirs“. Kalbėdamas apie kino teatrų likimą tuo nebuvo toks tikras – įmanomas dalykas.
Žiūrovai atsargauja, neina į kino teatrus
Nepriklausomų prodiuserių asociacijos vadovas Kęstutis Drazdauskas kalbėdamas apie kino industrijos akistatą su COVID-19 pastebėjo, kad didelę įtaką stagnacijai turi naujo turinio trūkumas – dėl pandemijos sutriko gamybos grandinė. Atšaukiamos arba nukeliamos įvairių filmų premjeros, kurios buvo šiuo metu suplanuotos. Žiūrovai atsargauja, neina į kino teatrus, vengia būti uždarose patalpose, nepaisant to, kad griežtas karantinas buvo atšauktas, sąlygos liberalesnės.
„Bet kokios prognozės, kurias darėme remdamiesi ilgamete patirtimi, skaičiais – rodo tris kartus prastesnius rezultatus, nei būtų iki karantino“, – pastebėjo K. Drazdauskas.
Rodos, nėra jokios priežasties į kino sales surinkti mažiau žiūrovų. Baimė dėl koronaviruso infekcijos grėsmės tokia didelė? „Galima prigalvoti daug priežasčių: geras oras, miškuose dygsta grybai, – šypsodamasis sakė K. Drazdauskas. – Apskritai paėmus, visuose kino teatruose žiūrovų nedaug, palyginus su praėjusių metų tuo pačiu laiku.“
Toliau spėliojant, kad galbūt koją pakiša kino teatrams taikomi apribojimai, K. Drazdauskas sakė, kad nėra vienos kliūties, kurią pašalinus viskas normalizuotųsi.
„Krūva faktorių. Dar užtruks nemažai laiko, kad kino teatrų lankomumo statistika pagerėtų, pasikeistų žmonių įpročiai. Galbūt visa tai užtruks keletą metų, taip paprastai neatsistatys net ir atšaukus visą pandemiją“, – prognozavo pašnekovas.
K. Drazdausko manymu, viena didžiausių problemų kino pasaulyje yra ta, kad negalima apsidrausti nuo COVID-19 grėsmės, tokia draudimo rūšis tiesiog neegzistuoja.
„Dėl to stringa labai daug tarptautinių projektų. Lietuviškus filmus vienaip ar kitaip galima filmuoti, bet tarptautinius – sudėtinga. Karantinavimosi taisyklės keičiasi nuolatos, kone kasdien atnaujinamas paveiktų šalių sąrašas – visą laiką turi stebėti kas vyksta. Kita vertus, egzistuoja grėsmė, kad kas nors iš filmavimo grupės susirgs ir visą filmavimą uždarys dviem savaitėms. Niekas tokių sąnaudų negali prisiimti. Dviejų savaičių prastova tarptautiniame projekte – per didelė rizika. Nuo to nėra jokio apsidraudimo, todėl procesai nevyksta“, – sakė K. Drazdauskas.
Turėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų
Lietuvos kino centro (LKC) Filmų gamybos skyriaus vedėja Irma Šimanskytė nė kiek neabejoja, kad kinas, kaip ir kitos kultūros sritys buvo paveiktas COVID-19 pandemijos.
Kalbėdama apie kino gamybos sritį, I. Šimanskytė sakė, kad didžiausias iššūkis teko vaidybinio kino prodiuseriams. Jie esą buvo priversti keisti susidėliotus pirminius planus: iš naujo susiderinti sutartines sąlygas su filmo bendragamintojais iš užsienio šalių, atkelti pavasarį suplanuotus filmavimus į vasarą ar rudenį, ar netgi sustabdyti pradėtus filmavimus, įvedus karantiną, ir pratęsti juos pokarantiniame laikotarpyje.
„Žinoma, daliai gamybinių filmo projektų vykdytojų, kurie iš pat pradžių planavo filmuoti vasarą ar rudenį, buvo šiek tiek lengviau, bet iš esmės visi turėjo tiek kūrybiškai, tiek praktiškai prisitaikyti prie naujų ir pakitusių darbo sąlygų“ – aiškino pašnekovė.
Tai, anot jos, buvo ir vis dar yra nemažai iššūkių prodiuseriams keliantis laikotarpis. „Tačiau nei vienas LKC šiais metais paremtas filmas nesustojo, visi projektai bent jau šios dienos duomenimis, yra vykdomi, o dalis dar tik planuoja pradėti filmavimus“,– tikino I. Šimanskytė.
Už papildomą finansavimą visai kino sričiai LKC dėkingi Kultūros ministerijai: „Dėl papildomo finansavimo kino gamybai buvo galima paremti gerų filmo vystymo ir gamybos projektų, netgi daugiau nei praėjusiais metais“, – pasidžiaugė I. Šimanskytė.