„Kartais žmonės klausia: kam reikalingas dirigentas? Kompozitorius Tanejevas yra pasakęs, kad kartą jis klausėsi koncerto ir tai buvo labai graži muzika, tik vienas žmogus, stovėjęs nugara į publiką labai daug mojavo rankomis ir trukdė klausytis. Jaunas žmogus turi turėti ypatingą vidinį poreikį būti simfoninio orkestro dirigentu. Muzikantai profesijos mokosi nuo 5 metų amžiaus ir būdami dvidešimties, kai kitų sričių žmonės tik pradeda siekti profesinių aukštumų, – jie jau yra subrendę ir supranta žymiai daugiau nei likęs jaunimas. Tačiau iš tiesų dirigentas - tai tokia antros gyvenimo pusės profesija.
Nuo dirigento labai daug priklauso, - tai viso kūrinio muzikinis įspūdis. Žinoma, tam turi būti suteiktos sąlygos - pakankamas orkestro muzikantų profesionalus pasiruošimas. Ir visgi, net geri orkestrai gali groti arba neįdomiai, arba nuostabiai įtaigiai, priklausomai nuo to, kas stovi priešais orchestrą.
Ričardas, dar būdamas mano studentu, visada turėjo daug vidinės motyvacijos. Jis pats man duodavo uždavinius, visada būdavo savarankiškai pasiruošęs kūrinį ir priversdavo mane dirbti, norėdavau to, ar ne. Nors simfoninio dirigavimo jis mokėsi nelabai ilgai, aš visada mačiau, labai didelį norą. Man nereikėdavo sakyti: „Tu išmok!“. Jis man pats atnešdavo jau išmoktą kūrinį. Visa iniciatyva būdavo jo. Tai jis man sakydavo: „Paruošiau, dabar man patarkit!“. Ateityje šie dalykai jam labai pravers ir padės daug pasiekti.
Kaip Ričardas atsidūrė operoje? Ogi aš vis nespėdavau būti režisūrinėse Dalios repeticijose. Ir šiaip, režisūrines repeticijos man yra didelis išbandymas. Dirigentui reikia labai daug kantrybės 4-5 savaites kasdien po 10 valandų dirbti kartu su režisieriumi. Tuomet atrodo, kad muzikinė frazė lyg ir įvyksta iš muzikinės dramaturginės pusės, bet nebūtinai ji įvyks iš aktorinės - režisūrinės dramaturgijos pusės, o tada prasideda pastovūs kartojimai. Tokiam darbui reikalingas dirigento asistentas.
Taip, prieš 5 metus, Ričardas atsidūrė „Svynio Todo“ repeticijose. Pirmą kartą siųsdamas jį pas Dalią, aš tikėjau, kad jis sąžiningai atliks savo darbą, o man buvo šventė, kad Dalia tapo žymiai ramesnė, nes turėjo muzikinį užnugarį ir nesijautė viena man išvažiavus. Ričardas tapo muzikine amortizacija. Iš pradžių jam buvo leidžiama dirbti režisūrinėse repeticijose su solistais, grojant fortepijonui. Tada jis po truputį ėmė repetuoti su orkestro grupėmis, vėliau jam patikėdavau ir dideles orkestro repeticijas.
„Jono ir Gretos“ pastatymas Ričardui bus didelis išbandymas, nes pirmą kartą tai yra jo muzikinis produktas. Jam neteks stovėti pries orkestrą, kuris jau pasiruošęs groti tą muziką, - jam teks atlikti visą paruošiamąjį darbą ir diriguoti premjerą. Tai bus pirmas jo savarankiškai interpretuotas operos kūrinys nuo pat pradžių iki pabaigos.
Jaunam dirigentui sunkiausia dirbti su 100 muzikantų simfoniniu orkestru.Daugelis yra už jį vyresni ir reikia laiko išsiugdyti autoritetui. Dabar mūsų orkestras Ričardą priima žymiai rimčiau ir vyksta profesionalesnis darbas, nei prieš 5 metus. Tai yra natūralu. Aš irgi galiu prisiminti savo koncertą su Mravinskio orkestru Sankt Peterburge, kuomet man buvo 23 metai! Buvo labai atlaidžių šypsenų iš konservatorijos profesorių, tuo metu grojusių orkestre.
- Ričardai, pradėkime nuo pradžių: kur gimei, augai ir kaip patekai į muziką?
- Gimiau ir augau Kaune, o į muzika nuėjau tėvų dėka. Jie pastebėjo mano pomėgį muzikuoti, dainuoti. Per įvairias šventes visuomet mokėdavau prieiti prie muzikantų, su jais bendrauti. Mano teta parekomandavo tėvams Naujalio muzikos gimnaziją, kur ir pradėjau groti fortepijonu.
Groti fortepijonu – sunku. Arba pajauti šiam instrumentui meilę ir atsiduodi 100 procentų, arba nieko nebus. Vis dėlto manau, kad čia labai svarbus yra ir mokytojas. Jis turi būti toks, kuris tave užves, įkvėps ir padės paversti tą instrumentą mylimu. Man taip nenutiko. Visuomet grodavau tiek, kiek galėdavau, bet niekada neperžengdavau ribos, reikalaujančios itin gero techninio atlikimo. Visi tik sakydavo, kad esu labai muzikalus.
Atėjo laikas, kai reikėjo tą ribą peršokti. Muziką visuomet labai mylėjau, todėl visiškai su ja skirtis noro tikrai nebuvo. Dėl tos išlikusios traukos įvykio geriausias sprendimas.
- Tuomet – Lietuvos Muzikos ir Teatro akademija?
Tada buvo dilema: kur stoti? Galbūt ne tiek dilema, kiek didelis noras ir ambicijos, kad taip gerai baigęs mokslus, visi sakė toks gabus...Galvoje buvo trys variantai, vienas, kaip ir visų – chorinis dirigavimas, antras – kompozicija (tuomet į ją labai skatino stoti Zita Bružaitė), bet aš norėjau bandyti į simfoninį dirigavimą.
Įdomus atsitikimas. Būdamas aštuoniolikos metų, drąsus ir pasiryžęs, susisiekiau su J. Domarku. Sakau: noriu stoti į simfoninį dirigavimą. Jis išklausė ir pakvietė atvažiuoti pas jį į namus. Atvažiavau ir prasidėjo: jau vien jį pamačius ištiko didžiulis stresas, o jis dar pradėjo pilti klausimus, spaudyti intervalus per penkias oktavas, buvo toks stresinis spaudmas... Net išėjus vis dar jutau didelį šoką. Tai buvo paminimas to, ką aš galvojau, kad galiu padaryti iš karto, - nuleidimas ant žemės. Prisimenu jo puikią frazę: „Jei norėsi studijuoti simfoninį dirigavimą, net jei tau uždarys duris, tu įšoksi per langą.“
- Tad kaip patekai į simfoninį dirigavimą?
O į simfoninį dirigavimą per langus, vis dėlto nelipau. Viską paleidau natūraliai tėkmei. Susiklostė taip, kad trečiame ar ketvirtame kurse gavau simfoninio dirigavimo fakultatyvą, tuomet užsirašiau pas Modestą Pitrėną, bet pasirodė, jog jo klasė jau perpildyta ir, laimės dėka, patekau pas Gintarą Rinkevičių. Taigi, metus mokiausi pas jį, ruošėme programą. Ir po šio fakultatyvo, mane pastebėję pakvietė stoti į simfoninį dirigavimą.
Man iš karto pasiūlė magistro studijas. Iš tiesų taip nebūna! Stojantieji į simfoninį, kad ir ką prieš tai būtų baigę, vis viena pradeda nuo bakalauro. Matyt dėstytojai norėjo pataupyti mano pinigus, o aš sutaupiau metų. Žinoma, per tuos du metus reikėjo išmokti labai daug, šalia magistro dalykų turėjau krūvą paskaitų iš bakalauro kurso. Tad tie metai buvo labai intensyvūs.
O po jų iš karto stojau į aspirantūrą. Tikrai ne dėl mokslinių paskatų, tiesiog jutau, kad studijos buvo labai trumpos ir man dar reikia žinių. Aspirantūros metu per Erasmus programą metams išvykau į Vieną.
- Kiek laiko praleidai Vienoje? Kuo skyrėsi studijos?
- Prabuvau Vienoje metus, bet visą laiką dažnai grįždavau į Vilnių, nes jau dirbau su bohemiečiais.
Studijos ten skiriasi iš esmės. Ten gali net nesimokyti. Vien tai, jog kas vakarą gali eiti klausyti aukščiausio lygio koncertų puikiose salėse su geriausiais orkestrais, rinktis tarp keturių ar penkių operos teatrų...
Nemanau, kad man pasisekė su dėstytoju. Vienu metu auditorijoje pas jį būdavo 30 studentų. Visi ateidavo vienu metu ir niekad nežinodavo, ar tą dieną diriguos. Kas kartą ruošiesi, bet savo eilės gali laukti kad ir mėnesį.
Iš esmės jų studijų sistema yra gera: tu žinai, kad per savaitę turi paruošti, Bramso ketvirtąją simfoniją. Pirmadienį, antradienį ir trečiadienį dirbsi su fortepijonu, o ketvirtadienį ir penktadienį – su orkestru. Mūsų akademijoje su orkestru gavau dirbti gal tik kokius keturis kartus. Vienoje yra suburtas mokomasis orkestras būtent dirigavimo studijoms. Tai yra puiku, kuomet gali ne tik mokytis, bet ir savo interpretaciją realizuoti, išgirsti, kaip tai iš tiesų skamba.
Kitas labai geras dalykas buvo operos analizė. Dėstytoja mokė, kaip dirbti su solistais. Visose paskaitose grojo patys studentai, nebuvo koncertmeisterių. Taigi sėdi visi dirigentai, vienas akomponuoja, kitas dainuoja, trečias diriguoja ir turi stabdyti, sakyti pastabas. Būtent tiksliai formuluoti pastabas mokėmės, - kaip perteikti savo mintį, idėją solistui.
Naudos buvo daug. Ypatingai gyvenimiškos. Būti vienam, mieste, kuris nėra savas... Pradedi kitaip jaustis ir iš tiesų gyventi visiškai individualų gyvenimą, kuriame būna ir nemažai depresijos akimirkų.
- Vis dėlto, grįžkime į Lietuvą. Studijuoti pas G. Rinkevičių skamba išdidžiai, kaip pas jį patekai?
Kai jis jau buvo paskirtas mano dėstytoju magistre, pirmas susitikimas buvo tikrai kuklus. Atsimenu įkišau galvą į klasę, besikuklindamas, sakiau: aš pas jus... O jis irgi pasimetęs, dar negavęs visų popierių sėdėjo, - kažkokia sumaištis vyko.
Žinoma, ypatingai pirmosiose pamokose jo asmenybė, žinios, stotas darė įspūdį. Iš karto buvo noras visuomet ateiti labai labai pasiruošusiam, išsianalizavusiam medžiagą. Klausimai, kuriuos jis užduodavo paskaitų metu visuomet reikalaudavo didelio ir gilaus pasiruošimo ne tik apie muziką, - galėdavai suprasti, jog jis nori, kad būtum išprusęs ir pasaulietiškai, žvelgtum į viską giliau ir plačiau. Jautei gilesnį žinių tikrinimą. Pirmos pamokos būdavo pilnos baimės ir atsargumo.
Kadangi žinojau, jog per du metus turėsiu išmokti labai daug, pats sau keldavau užduotį kūrinį iš karto kitai pamokai mokėti mintinai. Nežinau, ar to iš tiesų reikėjo, bet dabar matau, jog tai labai padėjo atminčiai. Be to, tikrai neduodavau ramybės maestro: jei tik žinodavau, kad jis grįžęs, suderindavau grafikus ir jam skambindavau, kovodavau, kad pamokos vyktų kuo intensyviau.
Yra pliusų, studijuojant pas tokią asmenybę, bet iš tiesų dažnai tenka pakovoti dėl dėmesio?
Taip, taip, manau, kad tada tikrai labai smarkiai kovojau, neleidau jam būti ramiai. Jei tik vėluodavo 5 minutes – iš karto skambindavau (juokiasi).
- Ką vis dėlto reiškia būti G. Rinkevičiaus studentu?
Prieš ateidamas buvau prisiklausęs daug „sugedusio telefono“ istorijų. Pasakodavo, jog studentai jo prisibijodavo, kiti beveik verkdavo. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad buvo griežtų pastabų, reiklumo, bet negaliu teigti, kad nebuvo jauku. Viskas vyko labai pedagogiškai, profesionaliai. Labai žmogiškai. Galėjau jaustis laisvai.
Labai daug pastabų buvo tokių, kurių tuo metu suvokti negali. Atrodo pasakoja tiek ilgai, detaliai ir finale sako: bet to neįmanoma paaiškinti, suprasi, kai darysi. Aš manydavau: kaip neįmanoma? Juk yra tiek žodžių... Bet dabar jas visas atsimenu, - jos grįžta ir aš suprantu, jog žodžiais to iš tiesų neperteiksi.
Viskas buvo akcentuojama taip, lyg dirbčiau su orkestru, o ne dviem fortepijonais. Net pasakodavo, kaip tuo metu jautiesi šalia orkestro. G. Rinkevičiaus dėstyme svarbūs platesni dalykai, kaip muzikalumas, dramaturgija, o ne smulkūs niuansai. Ir tai man buvo labai šviežia ir nauja, - tai man atvėrė interpretacijos plotmes. Kaip pradėti, ateiti iki kulminacijos, kokia turi būti vidinė tavo būsena pradedant diriguoti skirtingus kūrinius.
Niekada nepamiršiu, kaip jis reikalaudavo, jog dirbtų ir veidas. Galbūt tai tėra gandai, jog jis pats yra turėjęs pamokų, kuriose sakydavo, jog kitą dieną reikia ateiti pasiruošus diriguoti kūrinį veidu. Ir pats maestro daug dirbo prieš veidrodį, kad išgautų tą emociją.
Iš tiesų, manau, kad dirigentas turi dirbti ne vien rankomis. Man pačiam natūraliai nesigauna stovėti vienoje vietoje. Nors esu intravertas, bet diriguojant viskas pasikeičia, dingsta kompleksai, pradedi daryti tai, ko šiaip nepadarytum.
- Kaip manai, kokios tavo įgimtos savybės tau padeda ir kokios trukdo profesijoje?
Man nėra bėda ateiti ir atlikti kūrinį, pristatyti rezultatą. Atėjęs į sceną galiu 100 procentų save atiduoti, atsinešęs geriausią rezultatą, žinoma, eigoje pasitaiko visko. Pradinė baimė pasimiršta po pirmų penkių minučių.
O koją visuomet pakiša mano intravertiškumas. Jei būčiau atviresnis, lengviau bendraujantis, būtų paprasčiau. Dėl to būtent repeticijų laikas, visos kalbos, savo nuomonės išsakymas, pastabos, sumanymo perteikimas kitiems, kad jie tavimi patikėtų... Kiekvieną kartą tai yra laiptelis, kurį turiu perlipti. Žinoma, įsidirbus ilgesniame procese palengvėja, bet po ilgos pertraukos vėl ateini lyg pirmą kartą.
- Kaip ir kada atėjai į bohemiečių kolektyvą?
Tuo metu baiginėjau magistro studijas, dar tik du metus studijavau simfoninį dirigavimą. Atsimenu, rudenį, G. Rinkevičius labai atsargiai man pradėjo pasakoti: bus „Svynio Todo“ pastatymas ir repeticijoms labai reikia dirigento, bus Dalia, nebus lengva, bet tai būtų puiki praktika, gal domintų?Žinoma, kad mane domino.
- Taigi, tuo metu dar nebuvai dirbęs su vokalistais, kaip sekėsi pritapti?
Vos prisijungus viskas vyko puikiai. Iš karto atsirado geras kontaktas su Dalia, niekada nebuvo nepatogu. Tik tuomet, palyginus, dar buvau visiškai nedrąsus, tikriausiai tupėjau kur nors kampe. Bet tai geriau papasakotų tie, kas matė.
Pradžioje buvau daugiau stebėtojas. Tuo metu daugiausiai dirbo Jamesas Holmesas. Sėdėjau visose muzikinėse repeticijose, susirašiau kiekvieną niuansą. Būdamas asistentu visada turi pasverti tai, kaip galvoji pats ir kaip pagalvos pagrindinis muzikinis vadovas. Tai, galbūt, yra sudėtinga.
Iš tokios praktikos aš ir mokiausi, tiek iš G. Rinkevičiaus, tiek, vėliau ir iš Dalios.