– Kilusi pandemija paskatino, netgi privertė teatrą persikelti į skaitmeninę erdvę. Prasidėjo ir tebevyksta spektaklių įrašų rodymas, tiesioginės transliacijos ir panašūs reiškiniai. Kaip vertinate šiuos procesus, ar šis eksperimentavimo laikas atneš naujų teatro formų?
– (A. G.) Išties, pandemija privertė išeiti iš komforto zonos ir pažiūrėti į dalykus kitu kampu. Man atrodo, vieni teatrai pasirinko komfortabilų kelią – daryti tai, kas žinoma, tik kitoje platformoje – turiu omeny, rengti pjesių skaitymus, transliuoti įrašus internetu. Kelią eksperimentuoti, kurti visiškai naują teatrinį produktą rinkosi mažiau kūrėjų. Vis dėlto manau, kad naujų formų šiuo laiku turėtų atsirasti.
– (G. D.) Ne tik kultūros kūrėjai, bet ir kultūros vartotojai pastebėjome, kad pandemija paragino rengti virtualias parodas, instaliacijas, internetinius teatro pasirodymus. Skubėta generuoti kitokį turinį, neįsigilinant, ką reiškia virtualumas, kokios jo galimybės, ką reiškia internetinis teatras. Ar spektaklio transliacija, „YouTube“ vaizdo įrašas pelnytai vadinamas internetiniu spektakliu?
Interneto platformoje „Spotify“ muzikos klausomės metų metus, bet nevadiname to virtualiu koncertu, o olimpiados transliacija televizijoje nėra virtuali olimpiada, tai tiesiog transliacija.
Internetinis teatras, mano manymu, apeliuoja į kūrinius, kurie yra sukurti internetui nuo pat pradžių, nėra tik skaitmenizacija. Eksperimentų sąlyga – į internetą, socialinius tinklus žiūrėti kaip į mediją, įrankį, su kuriuo galima kurti, ir ieškoti galimybių. Pavyzdžiui, ateities nagrinėjimas žaidime „Minecraft“, detektyvas bendravimo programėlėje „Viber“ arba „Romeo ir Džiuljeta“ pažinčių programėlėje „Tinder“, kai įsimyli ir tik vėliau supranti, kad čia tebuvo spektaklis. Galimybių yra daug, bet svarbus laiko ir žiūrovų klausimas – ar jie yra pasiruošę priimti netradicinį produktą?
– (P. O.) Teatras apskritai yra labai kūniška, meditatyvi „čia ir dabar“ patirtis, kuriai labai reikalingas gyvas santykis. Todėl teatras internetinėje erdvėje nuo pat pradžių yra problematiškas. Kaip sukurti tą imersinę būseną, betarpišką ryšį su žiūrovu? Manau, tai didelis iššūkis kūrėjams. Tačiau nauji laikai reikalauja ir naujų formų.
– Tai nieko nelaukdami pakalbėkime apie projektą „Mirgėjimas“. Kaip kilo mintis persikelti būtent į „Facebook“ platformą?
– (G. D.) Pradinė mintis kurti socialinių medijų spektaklį kilo teatro meno vadovu Edgarui Kliviui. Jo pakviestas, pradėjau galvoti apie formą, nes tyrinėju internetą akademiškai. Natūraliai pasirodė, kad socialinės medijos yra teatro scena, juk mes ir savo kasdienybėje linkę socialines medijas vadinti spektakliu, nes ten dažnas pristato save tam tikrame vaidmenyje ir atlieka tam tikrą pasirodymą. Todėl „Facebook“, „Messenger“ kaip medijos gali būti pritaikytos ne tik transliacijai, bet ir realiam veiksmui.
– (A. G.) Paantrinsiu, kad socialinėse medijose kasdien vyksta tam tikras spektaklis-performansas, o mes naudojame socialinius tinklus kaip teatro sceną. Šiuo atveju žiūrime kaip į spektaklį-žaidimą. Mes šnekame apie patį socialinį tinklą kaip apie teatrą, kaip žaidimą ir mitus, kurie sklando internetinėje erdvėje.
– Kaip ketinate įsiterpti į tokią skirtingos informacijos srautų užimtą erdvę?
– (P. O) Sakoma, jog gatvės teatras yra viena sudėtingiausių teatro formų būtent dėl žiūrovų dėmesio ir įsitraukimo. Manau, kad socialinės medijos yra visgi dar sudėtingesnė scena dėl jose nuolat vykstančio informacinio triukšmo, varžymosi dėl stebėtojo dėmesio. „Facebook“ platforma yra tapusi savotišku langu į pasaulį, be kurios praleistą dieną jau sunku įsivaizduoti. Ją naudoji kasdienei komunikacijai, per ten dažnai sužinai apie tau svarbių (ir nelabai) žmonių gyvenimą, pasaulio naujienas. Teatras, ateinantis į šią erdvę, turi potencialą kaip niekad priartėti prie žiūrovo, tiesiog tapti jo kasdienio gyvenimo dalimi, kur vienas postas tampa mizanscena, o live vaizdo įrašas – personažo monologu.
– Mūsų pokalbis žadina vaizduotę. Suprantu, kad visų detalių atskleisti negalite, nes neliks intrigos, bet kas žiūrovų lauks „Mirgėjime“?
– (G. D) Nagrinėjame tokį sumišimą, tokias būsenas, kurias kasdienybėje galime pasiekti ir patirti naudodamiesi socialinėmis medijomis. Būtent pačiose „Facebook‘o“ grupėse. Kažkoks klaidžiojimas tarp šviesos ir tamsos, tarp žinojimo ir nežinojimo, tarp buvimo ir nebuvimo, tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo.
– (A. G.) Aš dar galiu pasakyti, kad žiūrovai susitiks su čia pat vietoje gimstančia nauja taip vadinama konspiracijos teorija, o visa kita bus savotiškas žaidimas, kurio metu jis galės įsitraukti ir galbūt net ir paveikti įvykių seką. Žiūrint iš žiūrovo pozicijos, šis vyksmas – relaksacijos priemonė, leidžianti nusiimti kasdienybės įtampą, išnaudoti savo improvizacinius gebėjimus. Visiems jis įdomus tuo, kad ir žiūrovas gali įnešti visiškai naują temą. Kartais gyvenimas tampa įdomesnis už teatrą, tai dažnai nutinka. Pavyzdžiui, repetuojant įvyko Kapitolijaus šturmas Amerikoje. Kur viskas prasidėjo? Prezidento „Twiter“ paskyroje. Tai tik patvirtina paties projekto, pradinės minties realumą.
– (P. O.) Besigilindama į socialiniuose tinkluose tarpstančias konspiracijų teorijas, pasijutau lyg nerdama vis gilyn į savotišką pasaką. Čia prisiminiau „Tūkstantį ir vieną naktį“. Šiame kūrinyje vidury pradėtos sekti pasakos užgimsta nauja pasaka, toje – dar viena, ir taip neri per skirtingus pasakojimų lygmenis į gelmę, pamesdamas bet kokius istorijos galus. Iš tos gelmės paskui reikia išnerti atgal, užbaigti visas pradėtas istorijas. Panašiai sekamos ir šių dienų konspiracijos – atvėrus vienas duris, patenki į labirintą, kuris gali nuvesti bet kur, net iki pačios beprotybės. Man „Mirgėjimas“ – tai pasaka be galo.
– Dar norisi pasitikslinti aktorių užduotis šiame vyksme. Jeigu žiūrovui suteikiamos naujos veikimo galimybės, tai ir aktorių vaidmuo nėra tradicinis?
– (A. G.) Tikrai taip. Iš tikrųjų, aktoriai labai daug prisideda vystant ir kuriant patį scenarijų. Jiems tenka daug improvizacijos ir gyvų interakcijų. Jie išliks ir anonimiški, ir atskleis personažą. Beje, šnekant apie veikimą socialinėse medijose, vaidyba prieš kamerą turėtų būti artima kinui, bet visgi socialinėse medijose ji daug artimesnė teatrui – nėra suorganizuota iš anksto, nėra nufilmuota, sumontuota ar padailinta – ji vyksta čia ir dabar. Vaidyba, kurią renkamės epizoduose, tikrai labai teatrališka.
– (P. O.) Į istorijos kūrimo procesą įsitraukiantis žiūrovas neišvengiamai lemia ir aktoriaus vaidmenį. Mūsų įkvėpimo šaltiniu tapo fantastinis vaidmenų žaidimas „Dungeons & Dragons“. Žiūrėdami į spektaklį iš žaidimo perspektyvos, numatėme pagrindinius įvykius ir personažams suteikėme tam tikras charakteristikas, savotiškas personažo „galias“. Šių dviejų elementų ribose aktoriams paliekama laisvė patiems naviguoti. Kaip ir gyvenime – niekada negali nuspėti, kas tavęs laukia už kampo.
Kūrybinė spektaklio komanda: režisierius Augustas Gornatkevičius, dramaturgė Paulina Okunytė, medijų konsultantas ir idėjų autorius Gytis Dovydaitis, vaizdo menininkas Ridas Beržauskas. Veikia NKDT aktoriai: Deividas Breivė, Marius Karolis Gotbergas, Inga Mikutavičiūtė, Kęstutis Povilaitis, Roberta Sirgedaitė, Greta Šepliakovaitė, Aistė Zabotkaitė.
Spektaklio trukmė – 4 dienos (2021 m. kovo 2–5 d.). Veiksmas prasideda antradienį ir tęsiasi keturis vakarus nuo 19.30 iki 20.30 val. Spektaklio eiga labiausiai priklauso nuo žiūrovų įsitraukimo.
Mirgėjimas – tai burtai, sužavintys minias savo mistika; tai magija, kuri vėliau tas minias užmigdo ir priverčia daryti, kas nurodyta; tai migla, užmigdanti milžinus.