Naujosios kartos lietuvių rašytojai, nutarę pasislėpti po netikrais vardais: tokiam sprendimui turi skirtingas priežastis

Nepaneigsi, rašytojai nuo seno mėgo pseudonimus, slapyvardžius — netikrus, pramanytus, pasirinktus vardus. Pati pseudonimo tradicija, ko gero, yra beveik tokia pat sena, kaip ir pati literatūra. Kartais pasirinkti vardai būna tokie tikroviški ir įtikinami, kad skaitytojai net nenutuokia, kad knygos autorius slapukauja. Kodėl rašytojai linkę slėptis po pseudonimais, neatskleidžia savo tikrojo vardo? Aspektų, kodėl taip elgiamasi, pasak pseudonimais pasivadinusių kalbintų autorių, labai daug – nuo noro plėsti kūrybinę laisvę iki siekio atskirti rašytojišką savo gyvenimo pusę nuo kasdieninės rutinos.

Edvinas Kalėda: prasideda žaidimas, kurio kulminacija tampa autoriaus demaskavimas

Kriminalinių istorijų „Nemylimi“, „Auksaviriai“ bei „Kaunas.Saulius“ autorius Edvinas Kalėda (Giedrius Rekašius), perteikdamas savo požiūrį į pseudonimo reikšmę literatūriniame darbe, sakė, kad, visų pirma, tai jam suteikia kūrybinę laisvę – sukuria atskyrimo jausmą – nuo paprasto asmens ir autoriaus.

„Sakykime, kūrinio pasirodymas, pasirašytas slapyvardžiu, nedaro jokios įtakos tikrajai autoriaus asmenybei buitiniame lygmenyje, leidžia gyventi toje pačioje emociškai komfortiškoje aplinkoje. Kitkas. Strategija. Manyčiau, dauguma autorių rašydami romaną kelia sau tam tikrus tikslus, bent jau mano atveju taip buvo: sukurti kūrinį, kuris turėtų ekonominę naudą“, – aiškino kultinių knygų autorius.

Pseudonimas, anot E. Kalėdos, tai žaidimo strategija, kūrinio reklaminė strategija: „Skaitytojui smalsu, kas slepiasi po slapyvardžiu, autorius stengiasi žiniasklaidos pagalba tą smalsumą skatinti, ir taip prasideda žaidimas, kurio kulminacija tampa autoriaus demaskavimas. Visa tai – nemokama reklama kūriniui, didinanti jo pirkimus“, – įsitikinęs rašytojas.

Tačiau vėliau, kai karjera įsibėgėja, argi nesinori rašyti tikruoju savo vardu, – teiraujuosi E. Kalėdos. Nors abu rašytojo vardai tapo garsūs, visgi ar neplanuojantis parašyti knygos, kur prisistatysiantis kaip G. Rekašius?

„Geras klausimas. Pagalvojau: nesinori. Tai tas pats, kas užginčyti laimėto žaidimo rezultatą. Dar turiu tokį kvailą prietarą, kad savo tikruoju vardu negalėčiau rašyti, kristų produktyvumas... Tai jau psichologinis faktorius. Ir, kaip rodo pseudonimų atskleidimų istorijos, taip dažnai nutinka“, – atviravo jis.

Sakoma, kad tinkamai pasirinktas pseudonimas atneša sėkmę, esą netgi galintis pakeisti likimą. Vis dėlto, E. Kalėda šio proceso nelinkęs mistifikuoti, anot jo, tai marketingas.

„Ir kad marketingo teisinga strategija atneša sėkmę – nenuginčysi. Taip, keičia likimą, mano bent pakeitė į gerąją pusę“, – sakė pašnekovas.

Kamilė Birgė: pasislėpti nelabai pavyko

Rašytoja Kamilė Birgė (Ramunė Birgerienė) pasakojo, kad pseudonimai jai patikę dar mokykliniais laikais: „Pavydėdavau rašytojams, kurie gali patys susigalvoti kažkokį vardą. Tai atrodė romantiška, paslaptinga... Kai pati parašiau knygą, žinojau, kad ją pasirašysiu slapyvardžiu. Kitas dalykas, norėjau atskirti savo normalų gyvenimą, kuriame dirbu, auginu vaikus, einu į polikliniką... ir savo kūrybinį, paplaukusį gyvenimą. Nenorėjau, kad žmonės, įvedę į google paiešką R. Birgerienę rastų, kad aš parašiau knygą – ypač mano kolegos ar vaiko klasioko tėvai. Dabar matau, kad tai buvo naivu... Patirtis rodo, kad vis tiek žmonės sužino, kas ta Kamilė Birgė. Pasislėpti nelabai pavyko – iš lūpų į lūpas išsikalba, pati irgi nebe taip ir beslepiu.“

K. Birgė pastebėjo, kad leidyklų atstovai visgi labiau norėtų, kad rašytojai knygas pasirašinėtų tikruoju savo vardu. „Jei žmogus įdomus – turi didelį draugų ratą, o kai jis knygą parašo slapyvardžiu, dalis pažįstamų to net nežino... Pripažinkim, kad mes slepiamės iš kažkokių savo baimių (parašyti knygą – tai apsinuoginti). Manęs kartais paklausia: knygoje yra meilės scenų, ar tai viena priežasčių, kodėl pasirinktas slapyvardis? Pasakyčiau taip, – apnuoginti savo sielą yra daug intymiau, negu parašyti meilės sceną“, – sakė ji.

Nepaisant to, kad knygos ne autobiografinės, bet visgi, anot K. Birgės, rašytojas jas rašo „iš savęs.“ „Jeigu jūs skaitote knygą, puikiai susipažįstate su autoriumi. Bet tai nereiškia, kad jeigu autorius rašo apie žudiką – maniaką, jis toks yra gyvenime, ne, tai jo fantazija. Bet apie autorių galima sužinoti iš nemažai detalių. Kokį vyną mėgsta, kokią kavą geria, kokios muzikos klausosi, koks jo ego? <...> Į veikėjus „susidedi“ ne tik save, bet ir savo aplinką, pažįstamus – viskas pereina per tave“, – aiškino pašnekovė.

Kai vyksta susitikimai su skaitytojais ar kitais autoriais, K. Birgė prisipažino dažnai sulaukianti klausimo, kuriuo vardu į ją kreiptis. Kiti gi įsitikinę, kad autorės tikrasis vardas ir yra K. Birgė.

„Net esu išgirdusi vieną nusivylimą, kad iš tiesų nesu Kamilė. Bet man visai patinka: kai ateinu pas skaitytojus – esu ta Kamilė, kuri rašo romanus, o kai ateinu į darbą – paprasta Ramunė. Malonu, kai žino, kad esu Ramunė. Tai reiškia, kad jiems patiko mano kūryba, labiau pasidomėjo, – apie grįžtamąjį ryšį kalbėjo rašytoja. – Jeigu norime palaikyti mylimo autoriaus mūzą, turime žinoti – visi geri žodžiai įkvepia rašyti. Esu dėkinga skaitytojams, kurie viešai ar asmeniškai parašo – tai suteikia sparnus.“

Lavisa Spell: niekada nesvajojau, kad mano pavardė puikuotųsi knygų lentynose

Auksė Šiugždinienė, rašytoja, pasirašanti Lavisos Spell pseudonimu, atvira – jai irgi irgi norėjosi pasislėpti. „Savo pirmąjį romaną „Būti (su) ragana“ parašiau tuomet, kai buvau motinystės atostogose su trečiu vaikeliu. Parašyti knygą – mano sena svajonė, o čia atsirado šiek tiek laisvesnio laiko. Nors leidykla iš karto pasakė, kad knygą išleis – niekam iš savo aplinkos to nesakiau. Niekada nesvajojau, kad mano pavardė puikuotųsi knygų lentynose, man to nereikėjo. Iš pat pradžių galvojau, kad tai bus visiškai atskira mano gyvenimo dalis, kurios niekas iš mano artimųjų ar pažįstamų nežinos. Būtent todėl kilo ta mintis pasivadinti slapyvardžiu“, – pasakojo L. Spell, savo šeimai prisipažinusi apie savo knygą tik tada, kai gavo patvirtinimą iš leidyklos, kad ji bus išleista.

Na, o platesnis artimųjų ratas apie tai sužinojo, kai praėjo geri metai po knygos išleidimo: „Pasisakiau tik grįžusi į darbą gimnazijoje po motinystės atostogų, kur dėsčiau anglų kalbą. Čia turėjau ir auklėjamąją klasę, tad šiek tiek baiminausi, kaip visi, kartu ir kolektyvas, priims kūrybą, kuri buvo ganėtinai drąsi – leidau sau laisvai išlieti fantaziją... knygoje yra ir atvirų scenų. Bet vėliau, pradėjau po truputėlį pasakoti, nes man tiesiog norėjosi reakcijos. Žmonės nelabai nori bendrauti su pasislėpusiu autoriumi, žvelgia į tai rezervuotai, kažkuriuo momentu pasijunti kaip koks dainininkas, lyg dainuotum tuščiai salei. Norisi pasikalbėti, sužinoti, kaip tikslinei auditorijai patinka ta knyga, kūryba, galbūt skaitytojas nori kažko paklausti ar pakritikuoti, patarti. Pamatyti akis ir veidus – labai reikia. Pradėjau išlįsti iš savo kiauto, įsidrąsinti“, – pradžią prisiminė L. Spell.

Ji neslėpė, pavadinti save rašytoja nebuvo lengva. „Savo vardą nėra taip baisu „uždėti“ ant knygos, kaip pavadinti save rašytoja. Lietuvoje rašytojas nėra kaip kažkokia profesija ar įgūdis, kurį gali įgyti, ta veikla užkelta tarsi ant pjedestalo: esą rašytoju gali būti ne kiekvienas, turi rašyti gilius tekstus, kažkas lyg ir turi patvirtinti, kad esi rašytojas... Po truputį pradėjus važinėti į susitikimus su skaitytojais į bibliotekas, bendraujant apie kūrybą, po truputį įsidrąsinau prie minties: jei rašau – esu rašytoja. Per tai taip pat reikia perlipti“, – su iškylančiomis dilemomis pažindino autorė.

Kadangi slapyvardžio savininkės tapatybė atsiskleidė, autorei kilo mintis leidžiant tolimesnes knygas pasirašyti savo tikruoju vardu.

„Lavisa ar Auksė? Neretai sulaukiu klausimo, kuriuo vardu kreiptis. Nejaukus momentas... Pasirašyti knygas labai smagu, bet kai gyvai kreipiasi – tai ne mano vardas, šioks toks neatitikimas. Vis dėlto nutariau, kad pasiliksiu pseudonimą, vis tiek jį „dėsiu“ ant knygų. Lavisa Spell – nuo angliškos frazės – love is a spell (meilė yra kerai). Kadangi mano pirmoji knyga „Būti (su) ragana“ apie meilę ir magiją (pagrindinė veikėja yra ragana), toks slapyvardis, kuriame užšifruota ir meilė, ir kerai – pasirodė ypač tinkantis.Tai tarsi ir mano gyvenimo šūkis: ką bedarytum, kad tau pavyktų – reikia meilės... visur jos reikia. Man smagu ant savo knygų užrašyti tokį šūkį, kuriuo aš tikiu. Ir knygas rašysiu tol, kol mylėsiu šią veiklą. Slapyvardis kaip ir įpareigoja“, – samprotavo L. Spell.

„Lavisa ir Auksė – abi gyvena labai skirtingus gyvenimus. Auksė turi šeimą, ji yra mama, žmona, dukra, namų šeimininkė, kaip ir bet kuri kita moteris. Lavisa – vyksta į knygų pristatymus, bendrauja su skaitytojais, jai paprasta pasakyti, kad yra rašytoja. Net jeigu prisistatai, parodai savo veidą – slapyvardis suteikia tokią lengvą kaukę ar apsaugą. Lyg ir drąsiau atsistoji prieš auditoriją. Kaip ir pačiam rašyme – gali laisviau ir drąsiau išreikšti savo fantazijas, mintis, nes jeigu rašai savo vardu, lyg ir šiek tiek save cenzūruoji, galvoji, kas skaitys – šeima ar kaimynai. <...> Kai dirbau mokytoja (prieš penkerius metus išėjau iš mokyklos), nesinorėdavo į šeimą parsinešti mokytojiškų intonacijų, darbo problemų, o bendrauti visai kita energetika, kitu jausmu – čia irgi lygiai tas pats“, – apie pseudonimo reikšmę kalbėjo L. Spell.

Sakoma, kad su nauju vardu ateina populiarumas, tampi tarsi kitokiu žmogum. L. Spell neneigė – vardas „neša“ savo energetiką: „Vienaip jaučiuosi prisistatydama kaip Lavisa, kitaip – kaip Auksė. <...> Per šituos septynerius rašytojiško gyvenimo metus – tikrai labai daug meilės iš aplinkinių, naujų žmonių ir šilto bendravimo, stebuklų... Tos kasdienės magijos labai daug! Tikriausiai dėl to, kad pati pradėjau pastebėti tuos momentus, kurie gyvenimą padaro magišku. Džiaugiuosi turėdama tokias pozityvias energetikas nešantį slapyvardį.“

Sara Poisson: į rašymą reiktų žiūrėti kaip į žaidimą... pažaiskime

Poetė, prozininkė, eseistė Sara Poisson (Rasa Čergelienė) į pseudonimo kūrimą pažvelgė žaismingai, tarsi į prekės ženklo kūrimą.

„Pagal profesiją esu žurnalistė. Kai pradėjau aktyviau reikštis literatūros pasaulyje, turėjau žurnalistės įdirbį, o kadangi dirbau ir regioninėje žiniasklaidoje – buvau Barbė devyndarbė – rašiau visokiausiomis temomis. Ypač pageidaujamos temos – kriminalai ir gyvenimo būdas. <...> Žvelgiant iš dabarties pozicijų – tas pats gamintojas gali turėti ir keletą prekės ženklų, bet tuo metu suvokiau, kad aš negaliu naudoti to paties vardo visiškai skirtingiems tekstams, turėdama visiškai skirtingus tikslus – tai buvo pagrindinė priežastis. Be to, greitai sureagavau į kolegės pasiūlymą – ji buvo šiek tiek avantiūristė, sako, kad į rašymą reiktų žiūrėti kaip į žaidimą... pažaiskime“, – pseudonimo pasirinkimo dienas su šypsena prisiminė S. Poisson.

Tačiau prisistatant pseudonimu iškilo nenumatytų kliūčių. „Tuo metu buvau viena iš nedaugelio, retenybė, kuri rinkosi pseudonimą. Siųsdavau literatūros leidiniui savo kūrybos, sakydama, kad norėčiau pasirašyti kaip S. Poisson, bet jeigu netinka, tai tiek to, rašykite tikrąją pavardę. Buvo tokių atvejų, iš pradžių labai dažnai – literatūros leidiniai nenorėdavo publikuoti su pseudonimu. <...> Anuometiniais, nepriklausomos Lietuvos laikais buvo gili pseudonimų tradicija, beveik visi rašytojai – ir Maironis, ir Žemaitė, ir Šatrijos Ragana, ir Vienuolis – visi turėjo pseudonimus. Tačiau kai aš pradėjau rašyti, atrodė, kad kažką pažeidžiau, kažkokią tvarką. <...> Dabar tapo įprasta, Rasa mažai kas ir bevadina, kreipiasi Sara. Viešai vartojamas prekės ženklas – slaptumo nebėra, mano tikrasis vardas slaptesnis“, – juokavo rašytoja.

Kadangi yra „nepatogi“ rašytoja, S. Poisson suprato, kad tai gali būti skausminga artimųjų aplinkai. „Esu linkusi rašyti nepatogiai, apnuogintai, tad patogiau nusibrėžti kažkokią liniją. S. Poisson tarsi personažas, kuris veikia kitame lygmenyje, ne to gyvenimo, kurį gyvena Rasa. Jeigu į mane kreipiasi kaip į autorę – norėčiau, kad kreiptųsi Sara, nes tapatinuosi per šitą vardą su rašytojyste. Literatūros lauke ne vienas dešimtmetis praėjo, esu pripratusi“, – kalbėjo S. Poisson ir pridūrė, kad seniems draugams vis dar esanti Rasa.

Visgi pseudonimas, anot rašytojos, prilipo ne iškart, įvairiausių replikų sulaukianti ir šiandien: „Tarsi tai būtų pasirinkimas iš kažkokio išsidirbinėjimo, tarsi norėčiau pasirodyti sudėtingesnė ar paslaptingesnė, bet realiai, tai galima pavadinti net ir kauke. Ir kaukė, ir vaidmuo, ir naujo personažo kūrimas. Savotiška iniciacija – kai pereini į kitą gyvenimo lygmenį, tapatiniesi su veikla. Pseudonimas sutapo su kažkokiu vidiniu suvokimu, kad esu rašytoja.“

S. Poisson prisiminė Oscaro Wilde'o citatą: „Žmogus yra mažiausiai savimi, kai kalba iš savo asmens pozicijų, duok jam kaukę – ir jis pasakys tiesą.“ Rašytoja šičia išvedė paralelę – komentuodami internete savo tapatybės neatskleidžiantys žmonės išsako pačias juodžiausias savo mintis. „Pseudonimas iš dalies irgi kažkoks prisidengimas. Išeini su kauke sakyti tiesos, ją sakydamas supranti, kad šiek tiek dirbtinė, kaip kokia provokacija, bet išbandai gyvenime, kaip ji veikia. Kodėl nepasinaudojus ta laisve, nepažaidus?“, – kėlė klausimą S. Poisson.

Rašytoja atkreipė dėmesį į dar vieną momentą – lietuviški autoriai mažiau vertinami vietinių skaitytojų. „Lietuviai – maža tauta, jie galvoja, ai, lietuvių rašytojai nemoka rašyti, nereikia net kreipti dėmesio į tas lietuviškas pavardes, verčiau ieškoti užsienio arba verstinių autorių. O jeigu autorė moteris... Tam tikrose auditorijose, net ir pati pastebėdavau – yra tiesos. Tauta vėtyta ir mėtyta, kolektyvinio mentaliteto trauma, iš to ir tie kompleksai, – pastebėjo ji. – Apie tai kalba ir menotyrininkė Laima Kreivytė, daranti atskiras akcijas, apeliuodama į tai, kad moterys rašytojos mažiau vertinamos, nes jos – moterys.“

S. Poisson papasakojo apie savąjį eksperimentą: „Vienu metu anoniminių eilėraščių konkursui pateikiau savo eilėraštį kaip ne savo, o vertimą iš anglų k., esą nežinomo Australijos poeto eilėraštį. Tas eilėraštis laimėjo kažkokį prizą, buvo publikuotas, neva to australo vardu „Literatūroje ir mene“. Vėliau parengiau ištisą publikaciją – rinkinuką, neva to australo eilėraščių, pateikiau netgi savo draugo tėvo nuotrauką kaip to poeto portretinę nuotrauką (su triušiais). Buvo mintis tęsti tai, įrodant, kiek įvaizdis / tapatybė / lytis gali lemti vertinimą. Vienas poetas ta „labai gerų eilėraščių“ publikacija labai susidomėjo, klausinėjo apie tai, ieškojo to poeto internete. Vis dėlto tingėjau eksperimentą tęsti, gal dėl to, kad buvo aišku, kad užsienyje gyvenantys poetai tikrai geriau rašo nei moterys Lietuvoje.“

Bet kuriuo atveju, pasak S. Poisson, patirtis rodo, kad daugeliu atveju vertinimą lemia ryšiai, pijaras ir tam tikros kultūros / mentaliteto suformuotos nuostatos, kas rašo geriau ar ką tai reiškia „gerai rašyti“.

S. Poisson pastebėjimu, jeigu esi per daug originalus, niekada negalėsi susivienyti su tauta – „iššoksi iš normų“. „Pseudonimas tarsi tave išmeta iš tapatinimosi, <...> gali būti tarsi su savo sceniniu vardu. Toks vaidmuo leidžia kalbėti tai, ką galvoji, būti savimi, o ne normas atitinkančiu piliečiu. Aspektų, kodėl rašytojai pasirenka pseudonimus, labai daug. Profesinė yda – iškart matau nelijinę įvykių vystymosi eigą ir daugybę priežasčių“, – apie pseudonimą, kaip reiškinį kalbėjo rašytoja.

Paklausta, ar ir šiandien rinktųsi tokį patį pseudonimą, S. Poisson atviravo per laiką įžvelgusi „tam tikrų komplikacijų“. Prancūziškas ždis „poisson“ [pwasɔ̃] – reiškia žuvį, tariamas kitaip nei angliškas „poisson“ (nuodai).

„Būčiau labiau pagalvojusi apie šitą problemą, tačiau į galvą neatėjo, kad eisiu į sceną, kad mano vardas nebus tik rašomas, bet ir balsu ištariamas. Žmonės nesuvokia to vardo kilmės, neteisingai taria – tai vienintelė problema. Kartais net nusibosta aiškinti – ne, aš ne Poisson, ne nuodai... Dabar nieko nesakau. Praneša, kad eisiu į sceną skaityti kūrinio, net nebetaisau, nekreipiu dėmesio, galvoju, gal ir kitiems nesvarbu, kam akcentuot.“

Lina Ever: mano pseudonimas – realiai yra sutrumpinta pavardė

Kalbėdama apie pseudonimo pasirinkimą rašytoja Lina Ever (Lina Neverbickienė) pažymėjo, kad savąjį sugalvojusi todėl, kad jos pavardė paprasčiausiai buvo per ilga, nesižiūrėtų ant knygos viršelio.

„Mano mergautinė pavardė graži – Bandzaitė, būčiau ją gal naudojusi, tik ištekėjau būdama dvidešimties metų, tad daugiau metų gyvenau su kita, sutuoktinio pavarde. Nedaug kas renkasi mergautinę pavardę pseudonimui. Kadangi taip sutapo, kad išvažiavau gyventi į Vokietiją, pagalvojau, kad man reikia universalesnės pavardės, su kuria būtų galima paprasčiau prisistatinėti užsienyje, tad ją sutrumpinau tiesiog nupjovus galūnę – pasirašinėdavau Never. Bet kai reikėjo pavardę užrašyti ant knygos viršelio, pamaniau, kad Never tarsi koks neiginys, tad ėmiau ir nubraukiau dar vieną raidę. Mano pseudonimas – realiai yra sutrumpinta pavardė “, – pasakojo L. Ever.

Rašytojos antrasis pseudonimas – Ramunė Lė, juo pasirašydama L. Ever yra parašiusi tris knygas.

„Išleidau meilės romanų seriją, kurios nenorėjau sieti su savo vardu. Kaip ir kitas stilius, galvoju, galbūt tai buvo marketinginis ėjimas. Skaitytojas pirkdamas knygą daugmaž turi žinoti, ką jisai gauna. Kadangi jau buvau išleidusi knygą apie keliones, dalis skaitytojų iš manęs tikisi būtent tokio pat žanro, negaliu jiems atsiųsti meilės romanų... Antrąjį pseudonimą pasirinkau tiesiog kaip tikslą, atskyrimo ženklą, kad tie, kurie mėgsta lengvus meilės romanus, žinotų, kad gali būtent to ir tikėtis“, – paaiškino L. Ever.

Ji tikino rėmusis amerikiečių autorės Noros Roberts (Eleanora Marie Robertson) patirtimi, kuri atskiriems žanrams turinti vis kitą slapyvardį. Jill March, Sarah Hardesty... „Pasirašydama kaip J. D. Robb ji rašo tik detektyvus. Tam tikras atskyrimas: jeigu rašo tam tikru pseudonimu, vadinasi, ta knyga bus konkretaus žanro formos. Kiti rašytojai irgi kaitalioja, nes rašo skirtingus dalykus, nenori visko sukišti po vienu skėčiu“, – sakė pašnekovė.

Ji, kaip ir kiti kalbinti autoriai, pasvarstė, kad vieni rašytojai slapyvardžius renkasi, nes jaučiasi drąsesni. Neatskleidę savo tapatybės turi daugiau laisvės, yra atviresni. L. Ever taip pat atkreipė dėmesį į ir S. Poisson paminėtą aspektą – marketinginį triuką – mieliau įsigyjamos užsienio autorių knygos.

„Kalbant apie erotinius romanus ar net ir tuos pačius detektyvus – skaitytojai pasitiki, galvoja, kad gaus kokybiškesnę literatūrą, jeigu autoriaus pavardė bus užsienietiška. Nesąmoningas įprotis. Apsimesti užsieniečiu – galbūt irgi tam tikras marketinginis pliusas. Nors šiaip ir lietuvių romanai dabar išpopuliarėjo, kiti skaitytojai ieško būtent lietuvių autorių“, – pastebėjo pašnekovė, neseniai išleidusi naujausią savo knygą „Kava su apelsinais“.

L. Ever manymu, rašytojų pseudonimai yra pernelyg sureikšminami: „Pasaulyje normalus dalykas – ir dailininkai, ir muzikai juos naudoja. Vėlgi, mes turime tam tikrą laisvę ir teisę į kūrybinį pseudonimą. Kūryba yra žaidimas – tad galime tam sugalvoti ir vardą. Kaip vaikai, žaisdami žaidimus internete – visi turi netikro gyvenimo vardus... Taip ir mes – žaidžiame truputį, tie netikro gyvenimo vardai taip ir atsiranda.“