NDG naujos parodos „Fotoblokas“ ir „Galimybė meilei“: netekus galūnės, ji skauda

Dalyvavusieji penktadienį Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) surengtoje spaudos konferencijoje turėjo galimybę apžiūrėti dvi naująsias tarptautines parodas ir iš pirmų lūpų išgirsti pasakojimą, kas šiose ekspozicijose yra svarbiausia, kuo jos išsiskiria iš šiandienos meno konteksto. Pažiūrėti ir diskutuoti tikrai yra apie ką: Fotoblokas yra pirma tokia išsami ir analitinė paroda, kurioje per iliustruotus albumus, menininkų knygas ir propagandinius leidinius pristatoma audringa Centrinės Europos istorija. Virš viso to (reikės pasilypėti į trečiąjį parodų erdvės aukštą) pakimba Suomijos menininkės Eijos-Liisos Ahtilos darbai, išdrįsusios prabilti apie Galimybę meilei.

Galimybė meilei

Menininkės Eijos-Liisos Ahtilos parodą kuruojanti Eglė Mikalajūnė šią kūrėją prilygino neoavangardistų kartai – ji gimusi 1959-aisiais, kaip dailininkas Česlovas Lukenskas, vizualiųjų menų kūrėjai Svajonė ir Paulius Stanikai.

Kuo ji reikšminga lietuviškam meno laukui? „Šiandien atidarytoje Eijos-Liisos Ahtilos parodoje eksponuojamas vienas paskutinių autorės kūrinių, 2018-aisiais sukurta videoinstaliacija „Galimybė meilei“. Kai kūrėja pradėjo savo karjerą, ji daugiausia fokusavosi į moterų patirtis, identitetą, nagrinėjo moterų krizinius momentus, psichinės sveikatos problemas. Praėjus dvidešimčiai metų nuo karjeros pradžios ji išlaiko šių temų aktualumą, taip pat domisi ekologinėmis temomis. Santykis su gyvąja gamta, jos akimis – tai empatija tarp žmogaus ir kitų gyvybės formų. Parodoje pamatysite, kaip išeities tašką ji pasirenka primatus. Netekus galūnės, ji skauda – autorė siūlo būtent per šį jausmą suprasti kitus gyvūnus“, – trumpai ekspoziciją pristatė E. Mikalajūnė.

Fotoknyga kaip tyrinėjimo objektas

„Fotoblokas. Centrinė Europa fotoknygose“ projekto koorganizatoriaus Tarptautinio kultūros centro Krokuvoje vadovė Agata Wąsowska-Pawlik atkreipė dėmesį į fotoknygą, kaip tyrinėjimo objektą.

„Kai pradėjome diskutuoti šia tematika, supratome, kad fotoknygų istorija yra itin svarbi. Tokio tipo tyrinėjimai, pasitelkiant intelektinius išteklius, svarbūs plečiant sienas, reikalingi pažindinantis vieni su kitais. Ši paroda įrodo, kad meninė kalba yra suprantama visiems. Tam apibūdinti geriausiai tiktų žodis „tenderness“ (švelnumas). Beje, Lenkijoje labai populiarus, jį taip pat pamėgusi rašytoja Olga Tokarczuk. Žodžio reikšmė tikrai nėra extraordinari“, – kalbėjo A. Wąsowska-Pawlik.

Viena parodos kuratorių, projektą inicijavusi Natalia Żak kalbėdama apie fotoknygas sakė, kad tai unikali sritis.

„Viskas telpa į fotoknygą – naratyvo struktūra, žaismingi vaizdai, grafinis dizainas... Visa tai paverčia šią idėją unikalia patirtimi. Fotoknyga puiki platforma dalintis idėjomis. Visi galime tapti fotoknygų kolekcionieriais, kalbėti ne tik apie fotografijas ar knygas, bet ir istorinį, politinį portretą.

Fotoknyga yra materialus dalykas – gali versti puslapius, atrasti dinamiškus vaizdus. Visgi tai dar ne viskas. Anot N. Żak, šie objektai padeda kalbėti garsiau apie kontroversiškus dalykus. Tai esą nebūtų įmanomas be meno tyrėjų – koordinatorės Ievos Mazūraitės-Novickienės, parodos architekto Povilo Vincento Jankūno.

Platforma diskusijoms

Kitas parodos kuratorius, menotyrininkas Adamas Mazuras pritarė kolegei sakydamas, kad ši paroda puiki platforma diskusijoms, sekant objektų sąryšį, istoriją.

„Fotoknygos – nėra meno kūriniai ar muziejinis objektas. Ko gero, tokia ekspozicija rodoma pirmą kartą. Todėl įdomu žiūrėti, kaip fotoknygos tampa meno kūriniais. Kita vertus, fotoknygos keistas meno kūrinys, turintis daug autorių, tad iškyla klausimas – kas yra tikrasis: grafinis dizaineris, fotografas?“,– kėlė klausimą A. Mazuras ir paragino naudotis galimybe gyvai aplankyti parodą – kol dar leidžia pandeminė situacija.

Parodoje pristatomos knygos apima platų spektrą leidinių: nuo meninės fotografijos grandų tokių kaip Čekijos meistro Františeko Drtikolo, žymaus lenkų fotografo Edwardo Hartwigo, rumunės Hedy Löffler albumų iki skausmingos dokumentinės fotografijos rinkinių. Jų visuma formuoja nuoseklų ir įtraukiantį pasakojimą apie Centrinės Europos praeitį ir dabartį.

Paroda suskirstyta į šešis teminius skyrius. Per XX a. istoriją lankytoją ekspozicija veda nuo pirmosios dideliu tiražu išleistos fotoknygos, per laikotarpius, kai atgimė ir kūrėsi naujos valstybės, išgyventos dar vieno pasaulinio karo traumos, plati modernizacija, kuri persidengė su masinių žudynių ir karo žiaurumų propagandine vaizdinija.

Parodoje taip pat eksponuojami leidiniai, dokumentavę kasdienį gyvenimą, socialinius procesus 7-ame ir 8-ame praėjusiojo amžiaus dešimtmečiuose, taip pat politinių, kultūrinių ir technologinių transformacijų erą.