(Ne)geriausios 2021 m. knygos: subjektyvūs klajojimo puslapiais įspūdžiai
Jūratė Žuolytė
 

Užbėgant galimam antraštėje užkoduotam klausimui iškart atskleisiu – ne, nepavykusių literatūrinių bandymų ieškoti ir registruoti neketinu. Tik tas būdvardis „geriausias“ man visada iššaukia kažkokią panikos reakciją: geriausią kam ir lyginant su kuo? Be to, juk buvo išleista stirtos knygų, kurių nespėjau perskaityti – neabejotinai ten buvo dar daug literatūrinių lobių, tad būtų nesąžininga kitas, dažnai gana atsitiktinai atsidūrusias mano rankose, tituluoti geriausiomis. Bet visgi, apie tas, kurios šiemet atsidūrė tarp mano skaitinių ir kurias ramia širdimi galiu kitiems rekomenduoti – jei tik žinai, kokie kito skaitytojo lūkesčiai ir pasidalini, ko iš kurios knygos jis gali tikėtis.

Šventiniam jaukumui

Šventiniam laikotarpiui tebesitęsiant norisi pradėti nuo jam idealiai tinkančios knygos, Claire Keegan „Tokie smulkūs dalykai“ (vertė Violeta Tauragienė, išleido „Baltos lankos“). Nedidukas vieno vakaro skaitinys, kuriame pasakojama apie mažą miestelį Airijoje ir jame gyvenantį vyrą, penkių dukterų tėvą, kasdien sąžiningai dirbantį savo darbą, besirūpinantį šeimos gerove ir sugebantį džiaugtis tais mažais, bet kartu ir svarbiausiais dalykais, kuriuos jam dovanojo gyvenimas. Tik kai Kalėdų išvakarėse jis netyčia vienuolyne aptinka vienmarškinę, basą merginą, kuri, kaip paaiškėja, visai neseniai pagimdė kūdikį, jam tenka iš naujo persvarstyti, dėl ko gyvena ir kokią kainą yra pasiryžęs sumokėti už tai, kame mato tikrą prasmę. Jautri, lengvai parašyta istorija, norintiems prisiminti bendražmogiškąsias vertybes ir patikėti gerumu.

Dar viena knyga, kurią sąmoningai taupiausi šventiniam laikotarpiui – Susanna Clarke „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“ (vertė Bronislovas Bružas, išleido „Alma littera). Na, pagavo mane marketinginė žinutė, kurioje ši knyga pristatoma kaip patiksianti Hario Poterio ir Žiedų valdovo fanams. Tik, prisipažinsiu, su tokiais aukštai iškeltais lūkesčiais pirmus 100 puslapių niurzgėjau, kad kažkas čia ne taip – mažai magijos ir daug aukštuomenės dramų, o juk ne to tikėjausi. Bet paskui jau kai įtraukė, tai nebepaleido... Kai knyga virš 900 puslapių, tokį įsibėgėjimą atleidau. Ir gal net ne tik J. K. Rowling ir J. R. R. Tolkieną man primena, bet ir klasikinį Ch. Dickensą – puiki pasaka suaugusiems ir jau ieškau, kaip pasižiūrėti pagal ją sukurtą miniserialą.

Jei norisi dar jaukių skaitinių, kuriuose švelni kasdienybė pagardinama lengvais pasakiškais prieskoniais, galima čiupti Narine Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ (vertė Alma Lapinskienė, išleido „Balto“). Šiuo atveju buvo priešingai nei su prieš tai aprašyta knyga – nieko apie ją nežinojau, nieko nesitikėjau, tiesiog atsitiktinai pasiėmiau nuo lentynos ir nebepaleidau iki paskutinio sakinio. Knygos pavadinimas – užuomina į tradicinę armėnų pasaką. Visas veiksmas vyksta atokiame Armėnijos kalnų kaimelyje, kurio nepasiekia civilizacija, nes gyventojams to visai nereikia – jie tiesiog gyvena vienas kitam padėdami, kartais gal ir pasiginčydami, bet iš esmės save suprasdami kaip bendruomenės dalį. Karta iš kartos čia perduodami tam tikri papročiai, laikomasi tradicijų, na, ir kad jau kalbama apie pasakas, kartais įvyksta racionaliai nepaaiškinamų dalykų. Nuostabus skaitinys ieškantiems šviesių emocijų.

Lietuvių literatūros atradimai

Kai to saldumo darosi per daug, atsvarai labai tinka Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Kiek šitoje knygoje aštraus sąmojo ir intelektualaus sarkazmo – grynas malonumas! Ir nesistebiu, kad kai kurie žmonės U. Radzevičiūtės prisibijo – ji pati apie tai rašo ir šioje knygoje. Skaitai ir galvoji, ir taip įdomu būtų su tokiu žmogumi susipažinti, ir baisu, nes, kaip liaudyje sakoma, užvartytų, kad maža nepasirodytų. Nežinau, kiek tas literatūrinis aš šiuo atveju dera su realiuoju, bet bent šioje knygoje kiekvienas sakinys apskaičiuotas ir pataiko tiesiai į dešimtuką.

O jei jau kalbame apie lietuvišką literatūrą, dar vienu maloniu netikėtumu tapo Tomo Vaisetos romanas „Ch.“ (išleido „Baltos lankos“). Tiesą sakant, kai skaitau gana nemažai, kartais knygos atmintyje ima maišytis, ir su šia jau ne kartą buvo taip, kad prisiminus kokį nors epizodą ir bandant atsekti, iš kur jis, kažkodėl pirmiausia apsvarstau skaitytą užsienio grožinę literatūrą, o paskui atgaminu, kad taigi čia iš „Ch.“! Galbūt tai galima priimti kaip ženklą, kad niekuo tie mūsų rašytojai „užsieniniams“ nenusileidžia, ir, neabejoju, jei šią knygą kas išverstų, ir kitose šalyse ji savo skaitytoją rastų. Pats T. Vaiseta sako, kad jam sunku apibūdinti šią knygą, paaiškinti, apie ką ji – tai įvertinti paliekama pačiam skaitytojui. Ir tikrai sudėtinga – čia ir groteskas, ir tas pats magiškasis realizmas, ir satyra, daug stilių ir epitetų būtų galima prilipdyti. O pasakojama knygoje apie ypatingą teatrą, svarbesnį už gyvenimą. Tiesiogine to žodžio prasme, nes aktoriai, lipantys į sceną, žino – jei siužete jiems bus lemta mirti, jie tai ir padarys.

Į literatūros pasaulį žengia ir debiutantė Dovilė Raustytė-Mateikė, visai neseniai pristačiusi debiutinį novelių rinkinį „Tobulų žmonių istorijos“ (išleido „Alma littera“). Paprastos savo netobulumu tobulų žmonių istorijos, kuriose, vėlgi, atsiranda ir poetinių magiškų detalių. Beje, nors knygoje gausu mūsų karantininio gyvenimo atspindžių, knygos autorė laidoje „ARTimai“ atskleidė, kad jie atsirado vėliau nei buvo parašytos pirmosios novelių versijos – tik matydama, kaip keičiasi pasaulis, ji sumanė pritaikyti tai ir savo kūriniuose.

Kalbant apie lietuviškos literatūros šių metų naujienas, neįmanoma nepaminėti Norberto Černiausko „1940: Paskutinė Lietuvos vasara“ (išleido „Aukso žuvys“). Tiesą sakant, sunku net kažką pasakyti apie šią knygą – bent mano burbule, atrodo, visi ją skaitė ir gabalais kone visą socialiniuose tinkluose išcitavo. Bet ji tikrai to verta – retam istorikui pavyksta taip sudėlioti knygą, kad seniai praėję įvykiai vėl taptų plačiai aptariama tema ir suintriguotų net tuos, kurie nėra linkę leistis į istorijos peripetijas. O dar didesnis laimėjimas tas, kad tai pavyksta padaryti pasakojant ne apie visiems žinomus istorijos veikėjus, bet vadinamus paprastus žmones ir jų gyvenimus.

Dar vienas istorikas, Marius Daraškevičius šiemet skaitytojams pristatė knygą „Magiškiausias kambarys arba dvaro vaistinėlė“ (išleido „Lapas“). Atrodo, tokia siaura tema – ką apie tai ir kalbėti? Bet dvarų istorija besidomintis ir ją tyrinėjantis M. Daraškevičius sugeba atkapstyti kitiems nežinomų detalių ir per vieną paslaptingą kambarį pasakoti mums apie primirštą dvarų kultūrą.

Klasikinių romanų gerbėjams

Grįžtant į tarptautinį kontekstą, šiemet kultūros pasaulyje garsiai skambėjo vardas „Austerlicas“. Garsusis lenkų režisierius Krystianas Lupa Vilniuje, Jaunimo teatre pastatė spektaklį pagal šį W. G. Sebaldo kūrinį, o „Baltos lankos“ išleido knygą (vertė Rūta Jonynaitė).

„Austerlicas“ – klasikinio tipo romanas, kuriame per vieno žmogaus istoriją atskleidžiama skausminga XX a. Europos istorija. Be abejonės, joje svarbi ir neišsemiama Holokausto tema. Romanas apie tai, kodėl žmogui svarbios jo šaknys, apie bandymus pritapti visuomenėje, susigrąžinti praeitį, apie tai, kaip kartais paprasčiau išsikalbėti su nepažįstamuoju nei su kasdien matomu draugu. Be to, tikra dovana architektūros mylėtojams, nes jos grožiui atskleisti čia skiriama ypač daug dėmesio. Minėto spektaklio aktoriai Sergejus Ivanovas ir Matas Dirginčius laidoje „ARTimai“ prasitarė po šios knygos išmokę atidžiau žiūrėti į aplinką – tiksliau, nebegalintys į ją nekreipti dėmesio ir randantys, kuo pasigrožėti. Toks tas šalutinis knygos poveikis.

Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa romane „Sunkūs laikai“ (vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė, išleido „Sofoklis“), pasiremdamas tikrais įvykiais, pasakoja apie neramius laikus Gvatemaloje, antrąją XX amžiaus pusę, kai šalyje vyksta kova tarp politikų, siekiančių demokratijos, šalies modernizavimo, ir tų, kurie pasiryžę įvykdyti karinį perversmą ir imti valdžią į savo rankas. Apie šalies modernizaciją svajojantis Chakobas Arbensas niekaip nesupranta, kodėl kiti, įskaitant amerikiečius, nesupranta jo planuojamų reformų naudos – jam nežinoma, kad jų net nenorima suprasti, nes Amerikos kompanija „United Fruit“, klestinti iš to, kad šalyje nėra tvarkos, galima beveik nemokėti mokesčių, nesirūpinti darbuotojų salygomis ir panašiai, užkulisiuose tampo virveles ir įgyvendina juodosiomis viešųjų ryšių technologijomis paremtą kampaniją. O visų tų įvykių centre – neeilinio grožio ir gudrumo moteris Marta Borera Para, sugebanti sumaniai pasinaudoti vyrų jai jaučiamu potraukiu. Man, tiesą sakant, būtų buvę įdomu daugiau sužinoti apie tuos viešųjų ryšių triukus, nes pradžioje leidžiama suprasti, kad per juos bus veikiama, o toliau labiau matome jų pasekmes, bet nežinome, kaip visa tai buvo padaryta, bet, na, kiekvieno asmeniniams interesams neįtiksi – ir be jų autorius tikrai turi apie ką papasakoti.

Maggie O`Farrell „Hamnetas“ (vertė Rasa Drazdauskienė, išleido „Baltos lankos“) pavadinimu meta kabliuką, kad neapsieisime neprisiminę klasikinės literatūros. Šekspyras laikomas rašytoju, padariusiu bene didžiausią įtaką Vakarų literatūrai, net jei vis dar kyla ginčai dėl tikrosios jo asmenybės autentiškumo. Tačiau M. O`Farrell paleidžia savo fantaziją klajoti ir skaitytojams piešia istoriją, kaip atrodė gyvenimas su garsiuoju rašytoju, kuris juk ne visada buvo garsus? Didžiausias dėmesys šįkart nukreipiamas ne tik į jį, bet ir į jo neeilinės stiprybės žmoną (jos portretas knygoje net įdomesnis nei paties Šekspyro), jų skandalingą meilės istoriją, apipintą ne tik gandais, bet ir mistiškomis detalėmis. Taip pat apie jų vaikus, iš kurių vieno, sūnaus Hamneto, jie, deja, netenka. Kaip tai paveikia šeimą ir didįjį kūrėją, apie kurį galbūt nieko nežinotume, jei ne ši netektis? Na, bent jau tokią versiją siūlo rašytoja – tik svarbu nepamiršti, kad tai yra tik jos vaizduotės vaisius ir istorinio tikslumo čia nereikia ieškoti.

Katalonų rašytojo Jaume Gabrė (vertė Valdas V. Petrauskas, išleido „Alma littera) romanas „Sudegę ugnyje“ – mėgstantiems keistesnę, simbolių pripildytą, ribos tarp realybės ir fantazijų nepaisančią literatūrą. Čia paraleliai pasakojama apie groteskiškus nuotykius, į kuriuos netyčia įtraukiamas nuobodokas literatūros mokytojas Izmaelis, ir dalinamasi savo šeimoje sunkiai pritampančio... šerniuko apmąstymais. Kaip knygos pabaigoje paaiškėja, istorijos nėra tokios nesusijusios, kaip iš pradžių gali atrodyti. Ir jei šiek tiek donkichotiškas Izmaelis manęs labai nenustebino, šerniukų šeimos istorija bus ta keistai žavi detalė, dėl kurios prisiminsiu šią knygą.

Sarah Blau „Kitokios“ (vertė Kristina Gudelytė-Lasman, išleido „Baltos lankos“) – Izraelio bestseleris, knygos nugarėlėje pristatomas kaip aštri socialinė kritika, pastanga garsiai išsakyti ne vieną moterį slegiančią baimę, kad asmeniniai pasirinkimai gali būti sutikti priešiškai ir pasmerkti visuomenės. Istorija prasideda kaip klasikinis detektyvas – nuo randamo moters lavono. Ieškant žudiko prisikapstoma iki keturių jaunystės draugių istorijos, kurios visos prisiekė niekada neturėti vaikų. Tačiau kaip toliau susiklostė jų gyvenimai ir ar visos jos pažado laikėsi? Man, kaip mėgstančiai detektyvus, knyga buvo įdomi būtent tuo paprastu požiūriu, sužinoti, kas vis dėlto atsitiko. Bet socialinė kritika? Sunku daug pasakyti neatskleidžiant siužeto, bet man kažkaip pabaigoje vis tiek pasirodė užuominomis suvesta link to, kad moterys tų savo kitokių sprendimų turėtų gailėtis, tai netgi, sakyčiau, tie asmeniniai pasirinkimai ne padrąsinami, o dar kartą sukeliamos abejonės, ar jos jų nesigailės.

Distopijos/utopijos

Užsiminus apie socialinę kritiką, negalima apeiti ir Margaret Atwood „Liudijimai“ (vertė Nijolė Regina Chijenienė, išleido „Baltos lankos“), tai yra, garsiosios knygos „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinio, kuriame persipina ateities ir praeities įvykiai – galima pamatyti ne tik, kas toliau atsitiko šiurpą keliančiam totalitariniam režimui, bet ir kaip jis toks susiformavo. Dabartiniame pasaulio įvykių kontekste tokios distopijos, be abejo, pritraukia dar didesnį visuomenės dėmesį – ir visgi, net ir įsiklausant svarbius perspėjimus, kaip staigiai gali būti prarandama žmogaus laisvė, svarbu neužsimiršti, kad tai, visgi, yra grožinis kūrinys, kuris neturėtų skatinti žmonių paranojos realiame gyvenime, kaip kartais, sprendžiant iš pasisakymų socialiniuose tinkluose ar komentaruose, atrodo, atsitinka. Bet skaitant tokį aukščiausios meistrystės kūrinį nesunku suprasti, kodėl už jo herojus nesunku pradėti sirgti lyg už realiai gyvenančius žmones.

Na, bet jei turime distopiją, šalia jos reikia ir utopijos – Dejan Atanacković romane „Luzitanija“ (vertė Laima Masytė, išleido „Sofoklis“) pasakoja tikrų faktų įkvėptą istoriją apie Belgrade veikiantį beprotnamį Pirmojo Pasaulinio karo metais. Kol aplink vyksta karo beprotybė, čia viskas paliekama savieigai, tad beprotnamio gyventojai įsiveda savas taisykles – renkasi valdžią, prižiūri tvarką ir niekas nebesupaiso, kad yra tikrieji gydytojai, o kas – ligoniai. Ir net susidūrus su išorės pasauliu nebeaišku, tai kas visgi yra tikrieji kvailiai?

Gerai, nors ir netiesa

Dar vienas siurrealus romanas – Christino Krachto „Miruoliai“ (vertė Kristina Sprindžiūnaitė, išleido „Kitos knygos“). XX a. 4 dešimtmečio įvykiai čia atskleidžiami, o tiksliau, fantazuojami, per kino pasaulio prizmę, kai šveicarų režisierius gauna užsakymą Japonijoje nufilmuoti filmą, kuris pranoktų Holivudą. Kartu su išgalvotais personažais į avantiūras knygoje leidžiasi ir realiai egzistavę herojai kaip, pavyzdžiui, Čarlis Čaplinas. Skaityti tiems, kas nebijo save pagauti galvojant „absurdas“ ir vis tiek nori sužinoti, kas bus toliau.

Panašus jausmas apima skaitant ir Danielio Kehlmanno romaną „Tilis Ulenšpygelis“ (vertė Alfonsas Tekorius, išleido „Alma littera“). Iš pavadinimo akivaizdu, kad knygos įkvėpimu tapo klasikinės vokiškos pasakos herojus, bet autoriui pavyko ją išplėtoti iki visiškai naujo lygmens. Kokio įspūdžio tikėtis, galima nujausti ir iš to, kad šią knygą drąsiai rekomenduoja ir garsusis Salman Rushdie. Per pokštus, mįsles, nuotykius ir meilės istorijas čia kalbama apie mūsų visuomenę, jos ydas, skaudulius, bet neleidžiama ir prarasti vilties.

Lengvi skaitiniai pramogai

O jei skaitant visgi norisi apsieiti be siurrealumo, galima imti ir realų pasaulį labiau atspindinčias knygas. Janet Skeslien Charles romane „Biblioteka Paryžiuje“ (vertė Aušra Lapinskienė, išleido „Alma littera“) pasakoja tikrais faktais paremtą istoriją apie ypatingą biblioteką, karo metais žmonėms tapusia kur kas svarbesniu reiškiniu nei tik vieta, kur galima skaityti knygas. Tarp jos darbuotojų yra ir dvidešimtmetė Odilė, kilusi iš pasiturinčios šeimos, tačiau pradėjusi dirbti iš meilės knygoms – ir, kaip ir kiti, tęsianti savo misiją, net kai tai darosi pavojinga. Temos – sunkios, tačiau knyga parašyta lengva ranka, įpinant ir meilės istoriją, ir tam tikrą detektyvo liniją, tad tinka ieškantiems nesudėtingo skaitinio atsipalaidavimui.

Jei vis tiek atrodo per rimta ir norisi prasiskaidrinti nuotaiką, galima išmėginti Kate Spicer „Dingo šuo“ (vertė Indrė Kairytė, išleido „Balto“). Be abejo, šunų mylėtojai žino, kad kai dingsta augintinis, nėra nieko linksmo, tačiau knygos autorė savo šuns auginimo, jo dingimo ir paieškos istoriją pasakoja taip juokdamasi iš savęs, kad tampa panaši lyg į populiariąją Bridžitą Džouns. Ir nors man, net ir būnant prisiekusia šunų mylėtoja, daug kur emocijos atrodė gerokai perspaustos, o kai kurie įvykiai sunkiai įtikėtini (K. Spicer sako, kad aprašė realią savo patirtį), visgi, mėgstantiems skaityti apie šunų ir žmonių draugystę ir norintiems lengvos pramoginės literatūros, gali patikti.

Pradėjus apie pramoginę literatūrą negalima apsieiti be trilerių ir detektyvų. Daug nesiplečiant – Jasper DeWitt „Pacientas“ (vertė Jurga Brastavičiūtė, išleido „Sofoklis“) skirta tiems, kam prie širdies Stephenas Kingas, ir norisi ne tiek racionalių išaiškinimų, o kūnu lakstančių šiurpuliukų.

Clare Mackintosh „Įkaitė“ (vertė Regina Šeškuvienė, išleido „Alma littera“) – privalumas, kad intriguojama ne tik noru išsiaiškinti, kas „blogietis“, bet ir sprendžiama psichologinė dilema, kas į teroristų pinkles patekusiai stiuardesei bus svarbiau – išgelbėti savo vaiką, ar save ir pilną lėktuvą nekaltų jo keleivių.

Sandra Brown „Bendrininkai“ (vertė Vytautas Petrukaitis, išleido „Alma littera“) – na, arba tu mėgsti šią rašytoją, arba ne, nuo savo stiliaus ji niekur toli nenueina. Trileris su net juokingai neįtikinamos erotikos elementais – bet kai net neapsimeta aukštąja literatūra, pervargusioms smegenims pravalyti gali visai gerai „sueiti“.

Donato Carrisi „Blogio labirintas“ (vertė Emilija Kuprelytė, išleido „Sofoklis“) – su šia apsišoviau. Perskaičiau ir pasijutau kažkaip ją ne iki galo supratusi. Tik paskui man paaiškino, kad D. Carrisi buvo parašęs dar dvi knygas iš tos pačios serijos. Tad nors teoriškai taip, ją galima skaityti kaip atskirą, bet, visgi, norint geriau perprasti veikėjų motyvus reikia skaityti iš eilės – nepadarykit tos klaidos, kaip aš, nes panašu, skaitant kaip priklauso, visai geras trileris :)

Savišvietai

Jei dar pamenate, rašydama apie „Sunkius laikus“, pasiguodžiau, kad nepatenkino mano smalsumo ir detaliau nepapasakojo apie romane paminėtas viešųjų ryšių kampanijas. Šiam mano norui netiesiogiai išsipildyti padėjo leidykla „Kitos knygos“, išleidusi viešųjų ryšių tėvu vadinamo Edwardo Bernays knygą „Propaganda“. Pasirodo, tai tas pats viešųjų ryšių guru, sutiktas M. V. Llosos knygoje.

Tik jei grožiniame romane jam teko blogiuko vaidmuo, čia jis pats dėstydamas savo požiūrį pabrėžia, kad propaganda privalo būti etiška, nemeluoti ir daryti gera visuomenei. Ir jei susierzinate vien nuo tokios minties, didelė dalis šios knygos ir yra skirta paneigti įsišaknijusiai nuomonei, kad propaganda automatiškai yra blogis – E. Bernays įsitikinęs jos būtinimu ir nauda visuomenei. Taip, dabar skaitant atrodo, kad nieko labai naujo nesužinojau – bet reikia prisiminti, kad knyga buvo parašyta 1928 metais, o vėliau pats autorius 1955 m. ją atnaujino. Tada visai kitaip skaitai galvodamas, kaip buvo konstruojami viešųjų ryšių pamatai. Atskiro dėmesio vertas ir Gintauto Mažeikio parašytas knygos lietuviško vertimo įvadas, kuriame jis trumpai papasakoja ir apie tai, kad viena pirmųjų E. Bernays kampanijų buvo susijusi su lietuvių kova už nepriklausomybę. Tad galbūt perskaičius šią knygą žodį „propaganda“ norėsis pasakyti ir be paniekos.

Dar viena daug dėmesio mano burbule sulaukusi knyga – Baracko Obamos „Pažadėtoji žemė“, kurioje jis pasakoja apie savo kelią iki JAV prezidento posto ir pirmąją kadenciją. Kartais tas itin amerikietiškas rašymo stilius keldavo šypsnį, nes mano ciniškoji dalis neleidžia be skepsio skaityti, kaip prezidentas grožisi rožėmis prieš eidamas į pasitarimą dėl karinių klausimų, graudinasi girdėdamas skanduojant „taip, mes galime“ ir panašiai, bet, nepaisant to, vis tiek labai įdomu pažvelgti, kaip sprendimus priimdavo galingiausias pasaulyje pareigas einantis žmogus. Be abejo, yra čia tos pačios propagandos, savo nepavykusių sprendimų teisinimo prieš visuomenę, savo partijos reklamavimo, bet, kaip pasakytų E. Bernays, juk kitaip ir neįmanoma, o jei dėl gero tikslo, tai ir nieko blogo.

Garsioji menininkė Marina Abramovič savo gyvenimo istorijos šįkart nusprendė neužrašinėti pati – tai ji jau padarė knygoje „Eiti kiaurai sienas“. Dabar ji susėdo kartu su psichoanalitike Jeannette Fischer ir leido jų pokalbius paversti knyga, kuri taip ir vadinasi „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič“, arba, jei apverstumėte knygą, pamatytumėte alternatyvų pavadinimą „Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“. Visgi, manau, kad pirmiausia verta perskaityti „Eiti kiaurai sienas“ arba iš kitų šaltinių pasidomėti M. Abramovič biografija – kitaip gali būti sudėtinga giliau suprasti šių pokalbių esmę. Bet jei jau esate pažįstami ir galvojate, kad toks menininkas kaip M. Abramovič turi turėti begalę neišspręstų psichologinių klausimų (kaip atrodė man) – ši knyga bando pateikti atsakymus, kaip yra iš tikrųjų.

Stuart Diamond „Gaukite daugiau“ (vertė Asta Tobulevičienė, išleido „Alma littera“) analizuoja derybų meną. Na, prisipažinsiu – ne mano knyga, arba man būtų pakakę jos trumpos santraukos, nes čia kelios idėjos vis kartojamos apipinant daugiažodžiavimu. Tiesa, autorius pats dėl to perspėja – neva, taip geriau įsimeni, įsisąmonini ir panašiai, bet man daug kur darėsi elementariai nuobodu ir nuspėjama. Įdomiausia dalis – ne apie derybas versle ar šeimoje, bet kalbant apie valstybinius klausimus. S. Diamond argumentuotai dėlioja, kodėl reikia derėtis net ir su teroristais, diktatoriais ar kitais žmonėmis, kurių vertybėms ir elgesiui kategoriškai nepritariate ir dalinasi savo patirtimis, kai teko būti tarpininku panašiose situacijose. Yra apie ką pagalvoti dabartinių politinių įtampų kontekste.

Galiausiai – jei norisi kažko visiškai fundamentalaus, galima atsiversti sunkiasvorę Fernando Braudelio „Civilizacijų gramatiką“ (vertė Dainius Gintalas, išleido „Kitos knygos“). Autorius ėmėsi gigantiškos užduoties apžvelgti mūsų civilizacijas, jų raidą, tarpusavio ryšius, paaiškinti jose vykstančių procesų kontekstą. Galvojo, kad tai bus vadovėlis moksleiviams, bet kaip toks visgi nebuvo patvirtintas – man tai atrodo suprantama, nes ir dabar gana iš lėto yriausi per itin detalų tekstą, o mokyklos laikais kantrybės turbūt nebūtų pakakę. Užtai perskaičius galima savimi pasididžiuoti, kad pavyko įveikti – atšviežinti ir pagilinti žinias apie pasaulį juk nėra blogas reikalas.

O jei kartais atrodo, kad knygų skaitymo malonumo dar neatrandate (nors jei perskaitėte tekstą iki pat šios vietos, toks variantas mažai tikėtinas), galbūt verta pradėti nuo Thomo C. Foster skaitymo tarp eilučių vadovo „Skaityk literatūrą kaip profesorius“ (vertė Laimantas Jonušys, išleido „Kitos knygos“). Šiuo atveju buvo atvirkščiai – autorius neplanavo, kad surašytos jo šmaikščios pastabos taps vadovėliu moksleiviams, tačiau jo knyga daugeliui jų ir ne tik tapo raktu į turtingesnį literatūros pasaulį. Net gaila, kad ši knyga nepateko man į rankas prieš gerus dvidešimt metų – galbūt būčiau kitas knygas skaičiusi kiek kitaip.

Visgi – kurios geriausios?

Bet jei perskaičius, ar bent „prascrollinus“, norisi vis tiek paklausti, tai kas buvo geriausios knygos bent jau man, pasiduodu dešimtukų madai ir bandau išsirinkti man šiais metais įstrigusias labiausiai. Beje, šįkart aprašiau tik skaitytas per pastaruosius kelis mėnesius, bet ankstesnius šių metų skaitytų knygų aprašymus galite rasti čia.

1. Stefan Zweig. Vakarykštis pasaulis
2. Ayn Rand. Šaltinis
3. Grigorij Služitel. Savelijaus dienos
4. Hanya Yanagihara. Mažas gyvenimas
5. David Grossman. žr.: meilė.
6. Norbertas Černiauskas. Paskutinė Lietuvos vasara
7. Daniel Kehlman. Tilis Ulenšpygelis
8. Susanna Clarke. Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis
9. Barack Obama. Pažadėtoji žemė
10. Narine Abgaryan. Iš dangaus nukrito trys obuoliai

P.s. Dešimtukas surikiuotas ne nuo geriausios iki blogiausios – visos labai skirtingos, ir visos vertos laiko ir dėmesio.

Susijusios naujienos

Jurgis Jurgelis. Apie Tuminą, kultūros ministrą ir kitus
Striptizo klube Vilniuje rado išskirtinę vertybę – vitražą: papasakojo, koks gali būti jo likimas
Zemkauskas: apie kultūrą kaip sėjomainą, sovietinius kliedesius ir ateities žiniasklaidą
ARTimai. Kultūros žiniasklaidai patekus į krizę, „Literatūra ir menas“ ieško kitokių išeičių