„Nematytas Nekrošius“: ne tik profesionalas, bet ir tėvas, senelis, draugas

Lapkričio 21 d. šviesaus atminimo režisieriui Eimuntui Nekrošiui šiemet būtų sukakę 70 metų. Aktyvią teatrinę bei atminties institucijos veiklą tęsiančio „Meno forto“ direktorius Audrius Jankauskas sakė, kad net ir praėjus ketveriems metams po teatro genijumi vadinamo režisieriaus mirties, jo kūrybinio palikimo, archyvo tvarkymą galima pavadinti nesibaigiančiu procesu: „Atkasame medžiagos, iki kurios jam gyvam esant niekas negalėjo prieiti. Medžiagos daug, visą archyvą galėtume tvarkyti turbūt ir dešimt metų, gal ir daugiau, priklausomai nuo to, į kokį gylį nerti.“

Archyvinė medžiaga nenustoja stebinti

Anot A. Jankausko, vien ko verti režisieriaus užrašai, video įrašai, kurie suplaukia iš viso pasaulio!

„Ta programa, kurią mes rodome (renginių ciklas „Nematytas Nekrošius“) – pati pradžia tos medžiagos atskleidimo, ji nenustoja stebinti mūsų pačių, buvusių kartu su maestro“, – pažymėjo „Meno forto“ direktorius.

Neseniai paskelbta, kad „Meno forto“ teatras savo veiklą tęs nauja forma – jau pavasarį planuojama atidaryti teatro tyrimų ir edukacijos centrą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Tokiu būdu esą E. Nekrošiaus kūrybinis palikimas bus saugomas ir puoselėjamas valstybiniu lygmeniu.

A. Jankauskas, pasakodamas apie artėjančius pokyčius sakė, kad po truputėlį virstama ne tik teatru, ne tik aikštele, kur vyksta spektakliai, bet ir atminties institucija – E. Nekrošiaus institutu.

„Labai didelę savo darbo laiko dalį skiriame archyvo kaupimui, archyvo produktų kūrimui. Tikslas, – kad šis archyvas neliktų privačiose, o pereitų į valstybės rankas. Todėl pasirinktas toks modelis – susijungti su kita institucija, ir toliau tęsti veiklą kaip jos padaliniui“, – sakė jis.

Pritrūko oro

Užsibrėžtai misijai vykdyti, A. Jankausko teigimu, „pritrūko oro, būnant vien tik privačia organizacija“: „Reikia rimtesnės valstybės paramos. Tapsmas muziejaus dalimi galbūt atvers šiek tiek daugiau galimybių. Panašūs pavyzdžiai: lenkų avangardo menininko Tadeuszo Kantoro muziejus Krokuvoje; pasaulinio garso kompozitoriaus Arvo Pärto centras Estijoje. Siekiame pasiekti tokį lygį.“

Paklaustas, ar įvykus šiam susijungimui nesumenks „Meno forto“ galios, A. Jankauskas to nesiėmė prognozuoti: „Dažnai sulaukiame retorinio klausimo, o kas pas jus režisierius? Režisierius buvo vienas – jo iniciatyva buvo įkurta šita institucija, ir to kito – tikrai nebus. Stengiamės vykdyti veiklą taip, kad to buvusio režisieriaus atminimas, kiek įmanoma, neišnyktų. Nenorime tapti memorialine vieta, atminimo kambariu – norime tapti gyva institucija, gyvu muziejumi, kuriame vyksta ir teatras, ir tam tikra atminimo veikla.“

Žiūrėdami video įrašus ir verkia, ir džiaugiasi

Teatro tyrimu, pasak A. Jankausko, galima pavadinti ir dabar vykstantį renginių ciklą „Nematytas Nekrošius“.

„Atkapstėme visą kalną archyvinių įrašų, kurių niekas nematė Lietuvoje – mes juos rodome, kviečiame žmones, kurie kūrė (tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio), kurie turi gyvų prisiminimų. Turime kalną archyvinės medžiagos... galima gilintis iki begalybės“, – sakė pašnekovas.

Didžiausias atradimas vykdant ciklą „Nematytas Nekrošius“, anot A. Jankausko, – žmonių, kurie kūrė spektaklius, susitikimas: „Po kai kurių spektaklių kūrimo praėjo trisdešimt metų... Kūrėjai susitinka kaip geriausi draugai, su ašaromis akyse – jie dalinasi įspūdžiais, kuriuos patyrė tada. Be abejo, galėjo būti ir kažkokių nuoskaudų ar neįgyvendintų sumanymų, bet... tai jau yra vertybė. Anksčiau neturėję priežasties susibėgti į krūvą, žiūrėdami tuos video įrašus ir verkia, ir džiaugiasi... Visi sako, kad mes tarsi žiūrime į veidrodį, kuris buvo apdulkėjęs tuos trisdešimt metų. Keistas pojūtis, turbūt tai yra didžiausia šito renginio vertė.“

Atminimo vardan, tęsė A. Jankauskas, šiandien Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, 18 val. atidaroma paroda tuo pačiu pavadinimu – „Nematytas Nekrošius“.

„Bandome pažvelgti į režisierių ne tik kaip į profesionalą, bet ir tėvą, senelį, draugą, kuris buvo su mumis ilgą laiką“, – parodos tikslą nupasakojo „Meno forto“ direktorius.

Naujoje šviesoje

E. Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų iš Lietuvos parodyti užsienyje. A. Jankauskas buvo atviras: tęsti veiklą šia kryptimi pastaruoju metu buvo sunkoka.

„Iš tiesų, – tie keletas metų buvo sunkus laikas. Ir pandemija, ir karas smarkiai sujaukė mūsų planus. Turbūt esant gyvam nešimas į užsienio E. Nekrošiaus teatro buvo vienoks, dabar – kitoks. Pripažinsiu, kad intensyvumas smarkiai krito. Mes dabar bandome kitu lygmeniu jį parodyti. Be abejo, svarbu buvo išlaikyti tuos keletą spektaklių, kurie yra gyvi, jie vaidinami. Bet taip, santykis su užsienio partneriais truputį pasikeitė, ir be abejo, laikas, kai visi norėjo [pamatyti], ką gi Nekrošius padarys naujo, kada atsiveš kažką naujo, – praėjo. Naujų darbų tikrai nebus. Bet ir senus darbus galima pateikti visiškoje naujoje šviesoje“, – įsitikinęs A. Jankauskas.

E. Nekrošiaus gimtadienio nuotaikos, A. Jankauskas sakė, įvairialypės. „Be abejo, būtų linksmiau švęsti, jeigu gimtadienio kaltininkas būtų su mumis... Nesakau, kad nešvenčiame, švenčiame atminimą, džiaugiamės tuo, ką mums suteikė maestro, ką mums paliko. Ne tik materialine, bet labiau vertybine prasme“, – pažymėjo A. Jankauskas.

Paprašytas pasidalinti svajonėmis didžiojo Mokytojo gimimo dienos proga, ir pasiteiravus, ar jų dar yra, A. Jankauskas sakė, kad jei nebeliktų svajonių, – neliktų ir varančio variklio: „E. Nekrošiaus asmenybė stipriai įkvėpė svajoti. Tai atsakymas ir yra – noras judėti į priekį.“

Fotografijų paroda „Nematytas Nekrošius“ (autorė – E. Nekrošiaus žmona, dailininkė Nadežda Gultiajeva) Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje ( Vilniaus g. 41) vyks iki kitų metų vasario 26 d. Parodos rengėjas teatras „Meno fortas“.