Visame pasaulyje išgarsėjusios knygos „Neortodoksiška: kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų“ autorė – rašytoja iš Dievo ir Dievo (arba likimo) valia. Galbūt literatūra jos gyvenimo kryptimi būtų tapusi ir kitomis aplinkybėmis, bet būtent šis asmenine istorija grįstas debiutinis kūrinys atsirado kaip priemonė išsilaisvinti – ištrūkti iš sveiku protu nesuvokiamomis taisyklėmis supančioto gyvenimo uždaroje Satmaro chasidų bendruomenėje.
Šiuolaikiško pasaulio centre – Niujorke ir XXI amžiuje chasidų moterys skutasi galvas, plikes slepia po perukais, net vidurvasarį mūvi storas kojines su siūle ir kone nuo gimimo žino, kad jų misija ne lavintis, siekti profesijos, bet virti valgį pagal kašrutą, penktadieniais atsiduoti sutuoktiniui ir stengtis gausinti bendruomenę. Deborah Feldman septyniolikos buvo ištekinta už maždaug pusvalandį iki tol matyto jaunuolio, kuris, kaip ir beveik visi vyrai bendruomenėje, studijavo Torą. Slapta aistra literatūrai, nuo mažens ne visai leistinais būdais gautos ir po čiužiniu laikytos knygos, vėliau – nuo vyro slėptos studijos pagal koledžo suaugusiųjų programą, daug ryžto, drąsos siekti išsilaisvinti iš santuokos ir bendruomenės pančių. Galiausiai – iškovota pergalė, bilietas jai ir sūnui į „kitą“ pasaulį, kuriame jiedu nuo 2014-ųjų – Berlyno gyventojai, Vokietijos piliečiai.
Pagal 2012 metais išleistą Deborah Feldman knygą sukurtas „Netflix“ mini serialas „Neortodoksiška“ („Unorthodox“) tapo populiarus visame pasaulyje, nominuotas net aštuoniems televizijos „Oskarams“ – „Emmy“ apdovanojimams. Knygos „Neortodoksiška“ leidybos teisės parduotos 24 šalyse, Lietuvoje ją išleido „Balto“ leidybos namai, vertė Ieva Sidaravičiūtė, konsultavo ir terminų žodynėlį sudarė Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė.
„Taip jau nutiko, kad viso pasaulio leidyklos vienu metu suskubo versti ir leisti mano knygą, dėl to teko duoti daugybę interviu užsienio žiniasklaidai, atsirado kitokių reikalų. Pastarąjį pusmetį nuolat bendravau turbūt su visais pasaulio žurnalistais, – juokiasi Deborah Feldman, kai pradedame pokalbį per „WhatsApp“. – Buvau pervargusi nuo bendravimo, užtat taip gera po visko pabūti saviizoliacijoje, imtis darbų!“
Jūsų knyga man patiko kur kas labiau nei „Netflix“ serialas!
Ačiū! Manau, tiesiog labai skirtinga publika skaito literatūrą ir žiūri televiziją. Save priskirčiau prie tų, kurie skaito. Tačiau tikrai esu laiminga, kad serialas sudomino ir paveikė tiek žmonių. Šios dvi medijos – knyga ir televizija – viena kitą puikiai papildo. Gerbiu visus bendravimo su auditorija kanalus, jie vieni kitiems daro įtaką ir drauge kuria tikrą tarpkultūrinį dialogą, padeda pasiekti skirtingą auditoriją.
Televizijos galią turėjote pajusti: pasirodžius serialui, knygos, o kartu ir jūsų žinomumas gerokai šoktelėjo.
Taip. Televizija pasidarė ypač galinga pastaraisiais metais, kai dėl pandemijos esame vienaip ar kitaip uždaryti. Tad ekranas tampa langu į kitokį, toliau nuo mūsų esantį pasaulį, kurio kitaip pamatyti kol kas negalime. Tačiau serialas ir knyga nėra tas pats. Televizijos parodyta chasidų mergaitė Estė ir pagrindinė knygos veikėja nėra tokios pat. Sakyčiau, jos net labai skiriasi. Serialo herojė – daugybės charakterių, istorijų, bruožų mišinys, simbolis.
O kaip populiarumas paveikė jus? Virsmas iš niekam nežinomos jaunos moters, gyvenančios uždaroje žydų bendruomenėje, į „The New York Times“ bestselerio autorę, duodančią interviu pasaulio žiniasklaidai, – didžiulis.
Aš tikrai laiminga ir dėkinga „Netflix“ už mano istorijai tekusį žinomumą. Serialas išgarsėjo ne tik dėl jos, manau, prie to labai prisidėjo ir pagrindinį vaidmenį atlikusi nuostabi aktorė Shira Haas. Tačiau nedidelė dalis žiūrovų žvelgia giliau, pasidomi, kad serialas atsirado dėl knygos. Kurdamos jį, su prodiuserėmis Anna Winger ir Alexa Karolinski sutarėme, jog knygos ir serialo linijų pernelyg nesupinsime, jos liks kitoniškos, pačios sau. Mes siekėme, kad nei aš pati, nei mano gyvenimas nebūtų painiojami su Estės iš televizoriaus ekrano. Nė už ką nebūčiau norėjusi, kad einančią apsipirkti mane kalbintų praeiviai, įsivaizduodami, jog viską apie mane žino ir laiko kone visai nebloga pažįstama. Išties kai kurios publiką intriguojančios mano gyvenimo detalės sutampa su serialo herojės, bet save ir ją griežtai atskyriau. Kam išties įdomi tikroji mano istorija, susiras knygą. O knygas, kaip minėjau, šiais laikais skaito tik specifinė publika. Ir ta publika, sakyčiau, kur kas jautresnė. Jai galiu patikėti ir labai asmeniškas savo gyvenimo akimirkas.
Grįžkime prie knygos ir jūsų istorijos. Ar skandalas, kilęs 2012-aisiais pasirodžius jūsų „Neortodoksiškai“, padėjo galutinai nutraukti saitus su Satmaro chasidų bendruomene? Žydų ultraortodoksai į jų papročių ir gyvenimo būdo paviešinimą reagavo lyg jautis į raudoną skepetą, vadino jus didžiąja antisemite, lygino net su Josephu Goebbelsu...
Knygą rašiau paskatinta teisininkės, į kurią kreipiausi 2008-aisiais, metai prieš pasitraukiant iš bendruomenės. Ją rekomendavo draugė iš Saros Lorens koledžo, kuriame tada mokiausi pagal suaugusiųjų švietimo programą. Ta pati advokatė 1980-aisiais jau buvo turėjusi reikalų su chasidais, bet tąsyk dešimtmetį besitęsianti byla jos atstovaujamai klientei baigėsi tragiškai. Abi žinojome, jog ir man nutraukti tiek civilinę, tiek religinę santuoką bei prisiteisti sūnaus globą bus beprotiškai sunku, tačiau ėmėme kovoti. Advokatė išdėstė pasiūlymą: „Galime veikti pagal įstatymus, bet vargu ar laimėsime. Geriausia rinktis kitą, nors ir skausmingą kelią – viešumą bei atvirumą.“ Taip kilo knygos idėja. Suvokiau, kad tik tokiu būdu galiu atkreipti visuomenės dėmesį ilgesnį laiką, ne vieną dieną, kol byla bus nagrinėjama teisme. Taigi, neturėjau kur trauktis – parašiau „Neortodoksišką“ ir būtent ši knyga leido iškovoti sūnaus globą. Ji tapo kovos įrankiu, kuris pasitarnavo ne tik man. Tada apie šią mažą bendruomenę sužinojo daug žmonių, jos gyvenimu ir problemomis drąsiau pradėjo domėtis žiniasklaida. Tai neišvengiamai privertė laisvėti ir keistis pačią bendruomenę – mano istorija įkvėpė tuos, kurie taip pat brandino svajonę ištrūkti. Negaliu sakyti, kad buvau vienintelis ledlaužis, palikęs ortodoksišką pasaulį. Panašiu metu atsirado ir daugiau keliančių sparnus, o pastarąjį dešimtmetį žmonės iš ten bėga kone masiškai. Tą reiškinį galima vadinti „komunos fenomenu“ – paskui vieną pajuda kiti.
Gyvenimo laisvėje pradžia turėjo būti sudėtinga net tokiai drąsiai moteriai. Buvote vos 23-ejų su mažučiu sūneliu ant rankų, neturėjote užnugario, pinigų – nieko. Tik keletą neseniai susirastų draugų.
Šiame kontekste man nelabai patinka žodis „drąsi“. Jis gal tinkamesnis pasakoms, ne gyvenimui. Tą etapą tiksliau apibūdina žodis „neviltis“. Apimti nevilties žmonės padaro neįtikėtinų dalykų ne todėl, kad yra, kaip sakote, tiesiog drąsūs. Neviltis verčia arba pasiduoti, arba rizikuoti. Mano ir kitų palikusių bendruomenę pavyzdžiai rodo, kad buvome apimti nevilties ir nebeturėjome ką prarasti. Mes nusprendėme iš pradžių rizikuoti, o jei nebūtų pasisekę, galbūt būtume ir pasidavę. Tad tai tikrai ne drąsa, o natūrali žmogaus reakcija į beviltišką situaciją, kai reikia kaip nors išlikti, kovoti dėl būvio.
Kas laisvame pasaulyje, į kurį pagaliau ištrūkote, atrodė sunkiausia, labiausiai neįprasta? Galbūt ir toliau laikėtės kokių nors taisyklių iš „ano“ gyvenimo?
Papročių ar įpročių iš ten neatsinešiau, o keistumai?.. Gal labiausiai mane nustebino atradimas, kad tame laisvame pasaulyje „be taisyklių“ egzistuoja savos normos bei taisyklės. Ir dar kokios! O kai nuo pat gimimo gyveni įspraustas į itin siaurus normų, ritualų, taisyklių rėmus, paskui jiems tampi labai jautrus ar net alergiškas. Taigi išsilaisvinusi, kai, atrodė, sunkus mane varžęs ir slėgęs etapas jau praeityje, suvokiau, jog absoliučios laisvės nėra niekur. Kad ir kur būtum, turi smarkiai kovoti, rasti būdų jaustis laisvas. Ant lėkštutės to niekas neatneš, toks svajonių pasaulis neegzistuoja. Spaudimas, kaip būti, kokiam būti, yra visur, o absoliučios laisvės, į kurią taip atkakliai ir skaudžiai veržiausi, rasti neįmanoma. Jos tiesiog nėra. Žmogaus siekis gyventi taip, kaip nori pats, manau, yra viso gyvenimo kova. Todėl skaitant knygą ar žiūrint serialą daug kur buvo galima pažinti save, situacijas, kai ko nors labai norėjai, siekei, bet niekas nesuprato, liepė paklusti.
Nebesapnuojate košmarų – tų storų rudų kojinių su siūle, kurias turėjote mūvėti, perukų, kuriais chasidės dangsto nuskustas galvas, ritualinės vonios – mikvos?..
Nebe, juk praėjo daugiau nei dešimtmetis. Šie dalykai liko kaip vaikystės, ankstyvos jaunystės prisiminimai, patirtys. Suaugusi save konstravau jau kitoje aplinkoje, kitokią, užtat dabartinė mano versija kitokia nei ankstesnė, kuri buvo kažkokia netikra.
O keturiolikmetis sūnus Yitzhakas klausinėja apie savo šaknis, domisi jūsų praeitimi?
Anksčiau, kai buvo šešerių ar aštuonerių, klausimų turėdavo daugiau nei dabar. Gal dažniau klausinėdavo ne manęs, o savo tėčio, kuris taip pat pasitraukė iš bendruomenės. Mano buvęs vyras tą padarė ketveriais metais vėliau už mane. Mūsų vaikas tada klausė abiejų, iš kur mes atėjome, kodėl nusprendėme keisti savo gyvenimus. Abu su juo kalbėjomės labai nuoširdžiai ir atvirai, mūsų atsakymai sūnų įtikino, tad daugiau klausinėti nebebuvo reikalo. Dabar jis – šaunus vaikinas, niekuo nesiskiria nuo bendraamžių, jam puikiai sekasi mokykloje, pats renkasi draugus, su kuriais nori bendrauti, turi pomėgių. Nuostabu matyti, kad mano vaikas šiame pasaulyje jaučiasi savas, jam čia gera, kitoniškų savo šaknų jis tikrai nejaučia. Beje, su buvusiu vyru dabar puikiai sutariame, jis gyvena Amerikoje, sukūrė kitą šeimą.
Yitzhako amžiaus buvote kitokia? Regis, tik paauglystėje pirmąsyk nuėjote į kino teatrą, o jis naršo internete ir žaidžia kompiuterinius žaidimus...
Nėra ką lyginti! Visiška jo priešingybė, žmogus iš kitos planetos. Kas yra kino teatras, sužinojau vyresnė nei mano sūnus dabar – šešiolikos. Kai parėjęs iš mokyklos jis pasakoja, ko mokėsi, apie ką skaitė, suklūstu: tokių dalykų nesu girdėjusi. Juk savo bendruomenės mokykloje nesimokiau nieko panašaus. Jis – pirmos mano giminės kartos atstovas, augantis normaliame pasaulyje, o aš jį mokausi pažinti ir iš sūnaus. Ir tiek dalykų mane dar stebina!
Kokie tie dalykai?
Niekada normaliai nesimokiau matematikos ir gamtos mokslų, tad vaikas man papasakoja daug įdomybių. Per vokiečių literatūros pamoką gavęs užduotį nagrinėti kokį nors kūrinį, jis su manimi apie tai kalbasi, diskutuojame. To taip pat niekada nebuvau patyrusi, taigi daug ir intensyviai mokausi.
Žinias apie gyvenimą už bendruomenės ribų paauglystėje rinkote skaitydama klasikines XIX amžiaus knygas – Jane Austen „Puikybę ir prietarus“, Louisos May Alcott „Mažąsias moteris“. Vis dar stengiatės pažinti pasaulį per literatūrą?
Knygos yra mano pasaulio pažinimo šaltinis, pastebėjau, kad iki šiol man daug artimesnė maždaug XX amžiaus vidurio literatūra, kur kas sunkiau randu ryšį su šiuolaikiniais kūriniais. Man sudėtingiau juos perprasti, nes ten kalbama apie kultūrą ir aplinką, kurios vis dar gerai nepažįstu, ji man nėra artima ir aiški. Manau, tuos XIX amžiaus romanus vaikystėje rinkdavausi intuityviai – tiesiog jų kalba, juose aprašomas gyvenimas man buvo suprantami, nes pati gyvenau anų laikų pasaulyje, kuriame vyravo ta pati tvarka. Matote, nuo vaikystės jau pažengiau visu šimtmečiu – iki XX amžiaus klasikos (šypteli). Tačiau dar reikės laiko, kol pasivysiu dabarties momentą ir gerai suvoksiu šiuo metu rašomas knygas.
Kurie rašytojai jums darė didžiausią įtaką? Iš ko mokėtės rašyti?
Mane visada pribloškia autoriai, kurie iškart gali atsakyti, kas jiems padarė įtaką. Vertinti save, suprasti, kokia įtaka justi mano knygose, sudėtinga, gal geriau tegu tai daro kritikai. Rašydama „Neortodoksišką“, manau, labiausiai mokiausi iš jaunimui skirtų knygų, pasirodžiusių įvairiais laikotarpiais. Net ir tokiose kaip „Mažosios moterys“, kurias cituoju, kalbama jaunoms moterims ir apie jas. Metams bėgant, keitėsi ir mano rašymo maniera, ir autoritetai.
Keitėtės ir jūs pati.
Kokia laimė, kad žmonės su laiku gali keisti gyvenimą ir keistis patys, – tai taip įdomu!
„Neortodoksiška“ ir jos tęsinys – 2014-aisiais išėjusi antroji biografinė knyga „Egzodas“, kurioje pasakojate apie savo gyvenimą Europoje, parašytos angliškai. Dabar pirmą savo grožinę knygą – romaną rašote vokiškai. Kiek laiko reikėjo, kad vokiečių kalba taptų tokia sava, jog galėtumėte ja rašyti?
Palyginti mažai. Kadangi mano gimtoji jidiš ir vokiečių gana panašios, mokiausi greitai. Dabar Vokietijoje skaičiuoju jau šešerius metus, manau, po kokių trejų ar ketverių laisvai mokėjau kalbą. Žinoma, nuo „laisvai kalbėti“ iki rašyti knygas ta kalba yra dar vienas šuolis. Bet pradėjusi romaną prisiverčiau tai įveikti. Labai gerai jaučiuosi rašydama vokiškai.
Romane neišvengiamai bus ir mano asmeninės patirties, ir judaizmo kultūros – ji nepaprastai turtinga ir vertinga, sklidina misticizmo, simbolių. Tai, ką gavau skaitydama jidiš literatūrą, visos mano istorijos iš vaikystės yra tikras lobis, kurio negalima išbarstyti ir pamiršti. Būtinai turiu jį panaudoti. Be to, visada geriau rašyti apie gerai pažįstamą nei visiškai naują ar išgalvotą pasaulį.
Rašymas jums – darbas, iš kurio gyvenate? Kaip ir kada dirbate – pajutusi įkvėpimą ar pagal nusistatytą grafiką?
Taip, gyvenu iš rašymo, savo knygų. Dirbti sėdu kasdien, tačiau, žinoma, rašyti sekasi ne kiekvieną dieną. Kartais tiesiog ką nors skaitau, redaguoju, perdarau, ką esu sukūrusi anksčiau. Taigi net jei tiesiogine prasme kurią dieną nerašau, darbai visada su manimi – mano galvoje. Kartais įsijaučiu taip, tarsi labiau gyvenčiau knygos pasaulyje nei realiame. Tikriausiai tą patyrė kiekvienas rašytojas. Daugybės autorių kūryboje dažnai justi realybės ir fantazijos klodai, jiems susipynus sukuriamas visiškai naujas, kitoks pasaulis.
Iš mokyklos pareina sūnus ir grąžina mamą į realybę?
Nemanau, kad tarp fantazijų pasaulio ir tikrovės kyla konfliktų. Ar kad į fantazijų pasaulį nuklystantys rašytojai negali būti geri tėvai. Mano atveju dar kitaip: aš negyvenau suaugusio žmogaus gyvenimo neturėdama vaiko. Kiek save atsimenu, tiek esu mama – ja tapau aštuoniolikos. Sūnus viską žino apie mano darbą, mudu daug apie tai kalbamės.
Vokietiją laikote tikraisiais namais?
Tikrai taip. Esu šios šalies pilietė, Amerikos nesiilgiu.
Skaičiau, kad gyvenate su draugu, kuris yra katalikas vokietis.
Tikriausiai – „Wikipedijoje“ ar kitoje ne pačioje patikimiausioje svetainėje. Mes gyvename su sūnumi, aš esu nepriklausoma ir savarankiška – man tai labai svarbu. Net jei ką įsimyliu ar turiu partnerį, nesistengiu pas jį kraustytis, su juo gyventi, tekėti ar susilaukti daugiau vaikų. Manau, kai taip sunkiai kovoji dėl savo nepriklausomybės ir ją per kraują pasieki, nebenori prarasti. Niekada.