– Kiek metų žingsniuojate kartu su „Nepatogiu kinu“? Kuo jus pačias žavi ir traukia šis festivalis?
Judita: Man tai 5-asis festivalis, tačiau anksčiau dirbau kino teatre, todėl su „Nepatogiu kinu“ vienaip ar kitaip bendradarbiauju 8-erius metus. Prisimenu, kad „Nepatogus kinas“ sudomino išsiskiriančiu turiniu, prieiga prie žiūrovų ir pačiais žiūrovais. Tuo metu nelabai supratau, kas tai per festivalis, bet jo metu buvo organizuojama labai daug edukacinių veiklų jaunimui. Per pandemiją prisijungiau prie komandos ir nors dar nebuvau didelė festivalio fanė, mane žavėjo dokumentinis kinas, ypač – socialinė dokumentika. Tikiu, kad gero dokumentinio filmo turinys pranoks bet kokią fantastiką, nes realybė dažnai būna dar neįtikinamesnė. Žiūrėdama filmus galvoju ir apie jų poveikį, tai, kokią įtaką jie daro žiūrovams. Tai man pačiai padeda augti, tobulėti, mokytis, pastebėti, kaip keičiasi ir reaguoja auditorija. Dokumentika neretai tampa platforma, kurioje esi matomas, išgirstas, įgalintas.
Eva: Su festivaliu esu trečius metus. Dar nedirbant komandoje buvau dokumentinio kino fanė. Nors festivalyje itin svarbi socialinė žinutė, mane nuolat nustebindavo tai, kokie geri filmai čia rodomi. Tokio stipraus dokumentinio kino nerasdavau kituose renginiuose. Man patinka, kad dokumentinio kino režisierių misija – parodyti pasaulį, o ne tik įgyvendinti savo fantazijas ir idėjas.
– Koks yra „Nepatogaus kino“ žiūrovas? Kaip apibūdintumėt festivalio bendruomenę?
Judita: Festivalis, ypač po pandemijos, prasiplėtė, filmus galima pamatyti ir internete, taip pat šiemet programoje dalyvauja net 400 bibliotekų, todėl mūsų žiūrovai labai skirtingi ir festivalį atranda dėl įvairių priežasčių. Viliuosi, kad festivalio auditoriją vienija smalsumas.
Labiausiai norime pasiekti jaunus žmones tam, kad jie galėtų ne tik sužinoti apie vieną ar kitą problemą, bet ir kažką toje srityje nuveikti. Anksčiau festivalis buvo niša kalbėti temomis, kurios Lietuvoje skambėdavo pirmą kartą. Šiandien „Nepatogus kinas“ daugiau yra erdvė susitikimams, bendravimui, atrinktam geram dokumentiniam kinui. Žiūrint į žiūrovų sales atrodo, kad žmonėms tai išties rūpi.
Eva: Susitinkame su žiūrovais, kurie ateina pasiklausti rekomendacijų, pasikalbėti. Auditorija atrodo labai protinga, išsilavinusi, socialiai atsakinga, žingeidi – norėtųsi, kad tokie žmonės suptų ir kitose gyvenimo sferose.
– Šiandien ne vienas pasakytų, kad ir taip pasaulyje vyksta daug dalykų, kurie yra nepatogūs, sudėtingi – pandemija, karai, socialinė nelygybė. Kodėl mums reikia nepatogaus kino arba nepatogaus meno apskritai?
Eva: Šiais metais atidarymo metu žiūrovai patys rinksis, kurį iš trijų mūsų pasiūlytų filmų žiūrėti. Mano rekomenduojama juosta – žiaurus ir stiprus filmas apie Palestiną bei Vakarų krantą, pavadinimu „Ne jūsų žemė“. Tad šiuo metu daug galvoju apie tai, kodėl mums reikia žiūrėti tokius filmus. Manau, kad mūsų misija ne tiek pasakyti kažką naujo, o filmą pažiūrėti kartu su kitais, suprasti, kad dalykus išgyvename bendruomenėje, kad festivalis – erdvė pasikalbėti sudėtingomis ir nepatogiomis temomis, kurias dažnai matome, bet retai adresuojame. Šiandien mums itin reikalingas bendrystės jausmas.
Judita: Dokumentinių filmų personažai – tikri žmonės, sugebantys veikti, išgyventi net ir sudėtingiausiose situacijose. Neretai jie atranda stiprybę tam tikrose veiklose, bendruomenėse. Žiūrėdamas dokumentinį kiną, žmogus liudija dalykus, apie kuriuos skaito antraštėse, bet šįkart juos pamato per individualią istoriją, neretai tampančia prieinamesniu ir lengviau „suvirškinamu“ būdu priimti sudėtingą informaciją.
– Festivalio aprašyme teigiama, kad „Nepatogus kinas“ siekia daryti reikšmingą ir ilgalaikį pokytį visuomenėje. Kokio pokyčio tikitės?
Judita: Daug kalbame apie festivalio atnešamą pokytį – ar jis teigiamas, o gal, atvirkščiai, žalingas? Neretai girdime, kad rodomos juostos tokios stiprios, kad žmonės dar ilgai negali žiūrėti kitų filmų. Ar geriau, kai filmas kalba už save, ar reikalingos papildomos veiklos? Kyla daugybė klausimų.
Todėl šiais metais turime nedidelį poveikio departamentą, taip pat žmonių grupę, kuri papasakos, kokią įtaką jiems daro festivalio veiklos ir filmai. Turime kelis tikslus: norime edukuoti žiūrovus, nukreipti juos ten, kur galima gauti pagalbos, bei ten, kur galima ją suteikti, padėti kitiems.
Eva: Dokumentika skatina empatiją, ragina neužsimerkti, nenusisukti, bandyti kažką pakeisti ir padėti. Kartais skaitant komentarus suprantame, kad žmonės filmuose pamatė save, o gal net pasijautė pamatyti. Nepaprastai įdomu, kaip, pavyzdžiui, kažkur toli Venesueloje gyvenančiame žmoguje galima išvysti ir savo gyvenimo istoriją, kuri dar ilgai nepaleidžia.
– Papasakokite, kaip kuriama festivalio programa. Kiek filmų reikia peržiūrėti, kad atsirastų pilnas festivalio repertuaras?
Eva: Filmų reikia pažiūrėti labai daug. Atranka prasideda vos tik festivaliui pasibaigus. Yra keletas tarptautinių festivalių, kuriuos visuomet aplankome, stebime dokumentines programas. „Nepatogus kinas“ šiemet pristatys 54 ilgametražius filmus – nors atrodo, kad skaičius nemažas, juos renkant, atmetinėjant, supranti, kad tai visai nedaug.
Judita: Turime kelis kriterijus, pagal kuriuos vertiname filmus: žmogaus teisių turinys, meninė vertė, emocinis poveikis, edukacinis potencialas. Peržiūrime filmus, diskutuojame, kaip jie mus paveikė. Kai kurie filmai gali gauti nulį taškų už meninę vertę, tačiau būti itin emociškai paveikūs. Filmai į programą atkeliauja dėl labai skirtingų priežasčių.
Eva: Kai atsirenkame filmus-favoritus, žvelgiame ir į bendrą paveikslą: kaip atrodo režisierių lyčių lygybė, pasaulio žemėlapis, kaip padaryti, kad temų spektras butų kuo platesnis.
Judita: Nors dokumentika įprastai sukuriama praėjus keliems metams po įvykio, stengiamės, kad filmų temos kalbėtų mums aktualiomis temomis. Pavyzdžiui, įtraukusis ugdymas šiandien Lietuvoje yra labai jautri tema, todėl į programą įtraukėme filmą apie autizmo spektre esančius jaunuolius.
Eva: Taip pat bandėme atliepti rinkimų metus – juk šiemet laukia ir Seimo rinkimai, ir prezidento rinkimai JAV, todėl nemažai renginių kvies politologus. Pavyzdžiui, prieš filmo „Miško karta“ peržiūrą, žiūrovams trumpai papasakosime apie mūsų politines partijas ir jų vertybes aplinkosaugos, miškų išsaugojimo klausimais. Tokių pristatymų kitomis temomis bus ir daugiau.
– Kokios temos programoje bus narpliojamos šį kartą? Kuo jos aktualios, svarbios šiandieniniam žmogui?
Eva: Iš viso šiemet turime 12 teminių programų. „Filmai padedantys augti“ – tradicija tapę trumpametražiai filmai vaikams. Itin spalvingi, į tolimiausius pasaulio kampelius nukelsiantys filmai laukia programoje „Voyage Voyage“.
„Ar mes pasiruošę?“ programą kuravo vienas iš programos sudarytojų, Vladas Rožėnas, kuriam idėja kilo apsilankius Pilietinio pasipriešinimo kursuose. Dauguma jaučiame nerimą dėl karo Lietuvoje grėsmės, tačiau dauguma pokalbių svyruoja tarp kraštutinumų ribos – panikos arba visiško problemos ignoravimo. Programoje – filmai, padėsiantys racionaliau pažvelgti į tai, kas būtų, jei karas įvyktų, skatinantys pasišnekėti, ką išgyvename, nusiraminti.
Intriguojantys filmai laukia programoje „Paslapčia“, kuri gilinasi į temas, apie kurias nesame linkę kalbėti. Laukia daug filmų apie lytiškumą, savęs atradimą. Čia atsivers dažnai uždari pasauliai.
Judita: Programa „Dirbtina“ aprėps technologijas ir jų atnešamus pokyčius – pasakos apie chatbotus, kriptovaliutas, internetinį nerimą, kurį sukelia socialiniai tinklai.
Turėsime ir daug politinių filmų apie žmones, kurie nepasiduoda, kovoja už savo laisvę ir vietą pasaulyje, keliausime nuo Baltarusijos iki Palestinos, turėsime specialią programą Ukrainos filmams. Įdomu, kad festivalyje pristatomos dvi lietuviškas premjeros taip pat skirtos Ukrainos kovai už laisvę.
– Kas šiemet vyks šalia repertuarinių filmų? Kokiuose renginiuose verta apsilankyti, ką pamatyti, kur sudalyvauti?
Eva: Žiūrovų laukia patyriminių seansų serija – pabandėme išplėsti temas, kurios aptariamos filmuose. Pavyzdžiui, dokumentinį filmą „Aš dar ne tokia, kokia noriu būti“ apie fotografės iš Čekijos gyvenimą lydės lietuvių fotografės Neringos Rekašiūtės dirbtuvės. Tyrinėsime fotografiją, kaip būdą atrasti, pažinti save. Prieš filmą „Miško karta“ pakviesime į miško maudynes, kurias praves specialistė Mila Monk. Paskutinę festivalio dieną vyks refleksija laimės tema, kurią inspiruos filmas „Laimės agentas“, o filme „Baliomanija“ skambanti braziliška gatvės muzika pakvies į naktinius vakarėlius Kaune bei Klaipėdoje.
Judita: Tuo tarpu vienas iš festivalio filmų – „Eros“, pasakoja apie Brazilijos meilės motelius, kvestionuoja, kodėl žmonės ten lankosi – vedami skurdo, seksualinės orientacijos ar kitų dalykų. Pokalbį su filmo režisiere ves seksologė, pakviesianti paanalizuoti mūsų pačių seksualumą. Kviesime klausytis ir filmų įkvėptų tinklalaidžių, kurias kurs „Nara“, „Žaidžiam žmogų“ ir „Dialogas“.
Antrus metus organizuojame interaktyvią parodą, kurioje – video instaliacijos, virtualios realybės patirtys, skatinančios empatiją. Pakviesime įsikūnyti į kūnus žmonių, kurie pasaulį patiria kitaip. Paroda prasidės įpusėjus festivaliui ir leis istorijas papasakoti kitokiu formatu.
– Festivalis prasideda – ko palinkėtumėt savo žiūrovams?
Judita: Linkiu atrasti laiko festivalyje apsilankyti! Tikiuosi, kad žmonės atras filmus, kuriuos norėtų pažiūrėti, o tuos, kurie nemėgsta dokumentikos kviečiu pabandyti dar kartą.
Eva: Linkiu nebijoti paieškoti ir pabandyti pažiūrėti daugiau filmų, nes programa tikrai įvairi – atrasti kažką prasmingo, aktualaus, o gal tiesiog smagaus. Taip noriu pat priminti, kad nors festivaliui svarbi socialinė žinutė, poveikis, keliami klausimai, tuo pačiu – tai ir tiesiog geri dokumentiniai filmai.
– Dėkoju už pokalbį.
