Patriarchalinė kultūra dar ir šiandien diktuoja, kad karas suvoktinas kaip išimtinai „vyrų reikalas“. Šiame kontekste moterų vaidmuo – tiek pasiektos pergalės, tiek parodytas heroizmas, tiek patirtos kančios – tebėra problemiška atminties sritis. Kalbant apie karą, jį atsimenant, kuriant memorialus, pagrindinis herojus pagal nutylėjimą yra vyras, moterys dažnai tarsi „nematomos“, „nutildytos“, jų patirtis išstumta už diskurso ribų.
Paminklas moterims – be moterų
Tarsi reaguojant į tokias pastabas, Didžiojoje Britanijoje 2005 m. liepos 9 d. buvo atidengtas Johno W. Millso sukurtas monumentas „Moterims – Antrojo pasaulinio karo dalyvėms“. Jame pavaizduota 17 skirtingų uniformų, sukabintų ant keturbriaunės kolonos. Karališkojo laivyno pagalbinės moterų tarnybos (Women’s Royal Naval Service), Moterų žemės ūkio pagalbininkių (Women’s Land Army), policininkių uniformos, slaugės kepuraitė, suvirintojos kaukė ir kt. simbolizuoja įvairius darbus, kuriuos moterys atliko Antrojo pasaulinio karo metais.
Nors monumentas dedikuotas „visoms moterims, kurios kovojo dėl savo šalies laisvės tiek fronte, tiek namuose“, tačiau, kritikų teigimu, ir čia, jei ne diskursyviai, tai bent fiziškai, išreikštas tradicinis požiūris, kad jos yra tarsi nematomos, nereprezentuotinos, – Antrojo pasaulinio karo dalyves simbolizuoja „tuščios“ uniformos.
Seksualinė prievarta kaip genocido forma
Ypač sudėtingas kolektyvinės atminties aspektas susijęs su moterimis, karo metais nukentėjusiomis nuo seksualinės prievartos. Anksčiau manyta, kad seksualinė prievarta yra tiesiog karinių konfliktų „šalutinis produktas“, bet šiandien tyrėjai pripažįsta, kad prievartavimai dažnai būdavo naudojami sistemiškai ir planingai, kaip būdas įbauginti, pažeminti, palaužti civilius gyventojus, susilpninti visuomenę, suardant bazinius socialinius ryšius, griaunant pasitikėjimą.
Istorikų teigimu, Antrojo pasaulinio karo metais vermachto kareiviai išprievartavo apie 10 milijonų Rusijos moterų, iš tų santykių gimė maždaug milijonas vaikų, tačiau Niurnbergo tribunolas netaikė bausmių už išžaginimus ir kitas seksualinės prievartos formas.
Sovietinių karių siautėjimą Rytų Prūsijoje ir Vokietijoje istorikas Antony’s Beevoras vadina „didžiausiu masinių prievartavimų reiškiniu žmonijos istorijoje.“ (1) Jo teigimu, raudonarmiečiai prievartaudavo net ir tas moteris, kurias patys išvadavo iš koncentracijos stovyklų. (2) Tvirtinama, kad Stalinas, kai jam buvo pranešta apie vykdomus masinius prievartavimus, atsakęs: „Mes per daug pamokslaujame kareiviams, leiskime jiems veikti savo iniciatyva.“ (3) Nežinomo kareivio kapą Berlyne vyresniosios kartos vokiečiai vadina „nežinomo prievartautojo kapu“. (4)
Ši tema ilgą laiką buvo nutylima kaip „nepatogi“. Vokietijoje 1953 m. išleistą anoniminę autobiografiją „Moteris Berlyne“, liudijančią apie įvykius užimtoje sostinėje 1945 m. balandžio ir birželio mėnesiais, visi „arba niekino, arba ignoravo“. Autorė kategoriškai uždraudė tuos atsiminimus pakartotinai išleisti, kol bus gyva. (5) Praėjus dvejiems metams po jos mirties, 2003 m., knyga išleista antrą kartą, irgi anonimiškai, bet dabar tapo bestseleriu – 19 savaičių išsilaikė perkamiausių knygų sąraše.
Sovietinių karių seksualinę prievartą prieš okupuotų šalių moteris epizodiškai mini Aleksandras Solženicynas poemoje „Prūsijos naktys“. Siaubingų įvykių liudytoju jis tapo 1945 m. sausį, būdamas artilerijos pulko kapitonas Antrajame Baltarusijos fronte. Beje, jau vasario mėnesį jis buvo areštuotas už pasisakymus, nukreiptus prieš Staliną, ir nuteistas 8 metus kalėti.
„Prūsijos naktys“ parašytos 1947 m., originalas neišliko, tekstas atkurtas Ekibastūzo lageryje 1951 m. Poema, kurioje aprašomi sovietinių karių plėšikavimai, žmogžudystės, prievartavimai („Кровь за кровь и зуб за зуб / Девку – в бабу, бабу – в труп“), buvo išversta į prancūzų (1974), vokiečių (1976), anglų (1977) kalbas. Priešingai nei gulago proza, atnešusi Solženicynui pasaulinį pripažinimą, „Prūsijos naktys“ vertinamos skeptiškai. New York Times rašė: jeigu ne garsi autoriaus pavardė, šias eiles vienareikšmiškai būtų atmetęs bet kuris žurnalas. (6)
Iki 2011 m. buvo mažai kam žinoma, kad Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio žmona Hannelore Kohl paauglystėje, būdama 12 metų, patyrė rusų kareivių seksualinę prievartą, po to buvo išmesta pro langą. Visą gyvenimą kentėjo ne tik dėl sunkios stuburo traumos, bet ir turėjo keistą sutrikimą – buvo alergiška dienos šviesai. Specialistai tai siejo su paauglystės metais patirta trauma. Šis sutrikimas lėmė, kad Hannelore retai rodydavosi viešumoje, ir, tikėtina, tapo viena iš jos savižudybės 2001 m. priežasčių. (7) Šios aplinkybės buvo paviešintos 2011 m. išleistoje Hannelore‘s Kohl biografijoje.
Nors seksualinė prievarta pripažinta karo nusikaltimu dar 1919 m., tačiau šią teisinę nuostatą taikyti teismų praktikoje imta tik 1997 m. Šiandien genocido forma laikomi masiniai prievartavimai per Antrąjį Kinijos ir Japonijos karą (1937–1945), Bangladešo išsivadavimo karą (1971), Ruandos genocidą (1994), Siera Leonės pilietinį karą (1991–2002), Kongo pilietinius karus (1996–2003), karus Jugoslavijoje (1991–2001) ir kt.
Kario žūtis mūšio lauke suvokiama kaip vieša, politiška ir garbinga, o seksualinės prievartos aukų kančias dauguma iki šiol laiko privačia, nepolitiška ir gėdinga patirtimi. Kaip yra pripažįstama, atsimenama ir įamžinama ši patirtis? Kaip įvairios ideologinės sistemos interpretuoja patį seksualinės prievartos faktą?
„Komforto moterys“ vis dar laukia atsiprašymo
Komforto moterimis vadinamos korėjietės, kurios Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos okupuotose teritorijose buvo paverstos imperatoriškosios armijos kareivių sekso vergėmis. [Apie kontroversijas dėl jų atminimo įamžinimo rašyta KB nr. 4 – red.]
Pietų Korėjos sostinėje Seule, priešais Japonijos ambasadą, 1992 m. sausio 8 d. prasidėjo vadinamosios Trečiadienio demonstracijos, kuriomis buvo reikalaujama teisingumo ir kompensacijų seksualinio išnaudojimo aukoms. Tokie protestai kiekvieną trečiadienį, lygiai 12 val., vyko daugiau kaip dvidešimt metų. (Trečiadienio demonstracijos įtrauktos į Guinnesso rekordų knygą kaip ilgiausiai pasaulyje trukę protestai, skirti vienam konkrečiam klausimui.)
Protestuotojų iniciatyva, 2001 m. gruodį buvo pastatytas paminklas komforto moterims atminti. Unseong Kim ir Seogyeong Kim sukurta skulptūra vaizduoja dvi kėdes – viena iš jų tuščia, ant kitos sėdi moteris, įsmeigusi akis į Japonijos ambasadą. Bronzinė moteris vasarą papuošiama gėlių vainikais, žiemą „aprengiama“ šaliu ir kepuraite. Paminklas simbolizuoja tas nukentėjusiąsias, kurios vis dar laukia atsiprašymo, ir tas, kurios jo jau nesulaukė. Per protesto akcijas kuri nors buvusi komforto moteris atsisėsdavo į laisvą kėdę, trumpam tapdama skulptūros dalimi.
Japonijos valdžia daug kartų prašė pašalinti šią skulptūrą, esą ji pažeidžia Vienos diplomatinių santykių konvenciją, tačiau Korėja atsisakydavo tai padaryti. Paminklas tapo reikšmingu politinio dialogo instrumentu. 2015 m. gruodį abiem šalims pasiekus susitarimą dėl kompensacijų, skulptūros likimas pakibo ant plauko. Tuo pat metu, 2015 m. gruodžio 2 d., paminklas komforto moterims atidengtas Kinijoje, Nanjing mieste. (8)
Keletas tokių paminklų yra Jungtinėse Valstijose – Palisades park Niu Džersyje (2010), Glendale Kalifornijoje (2013), Southfield Mičigane (2014) ir kt. Pradėta diskutuoti dėl analogiško memorialo San Franciske. Vienas iš karščiausių šios idėjos priešininkų yra Osakos meras Toru Hašimoto – jo teigimu, toks paminklas turėtų būti skirtas visoms pasaulio moterims, karo metais nukentėjusioms nuo seksualinės prievartos. (9)
Filipinai: Komforto gėjai – Walterio Dempsterio istorija
Seksualinio smurto aukomis tapdavo ne tik moterys. Filipinų gyventojas Walteris Dempsteris, plačiau žinomas kaip Walentina Markova, Antrojo pasaulinio karo metais buvo paverstas Japonijos imperatoriškosios armijos kareivių sekso vergu (comfort gay).
Walteris, rengęs pasirodymus su persirengėlių atlikėjų trupe, buvo areštuotas, išsiųstas į priverstinių darbų stovyklą ir išnaudojamas seksualiai kartu su kitais homoseksualiais vyrais. 2000 m. šios istorijos pagrindu sukurtas filmas „Markova: komforto gėjus“.
Maniloje yra atminimo lenta, skirta seksualinės prievartos aukoms, bet joje minimos tik moterys. Užrašas skelbia: „Tuo metu, kai Japonija buvo okupavusi Filipinus, apytikriai 1000 moterų tapo Japonijos imperatoriškosios armijos kareivių sekso vergėmis.“
Italija: Toms, su kuriomis pasielgta „marokietiškai“
Terminą marocchinate („tos, su kuriomis pasielgta marokietiškai“) italai vartoja, kalbėdami apie moteris, kurios per Antrąjį pasaulinį karą, vykstant mūšiui dėl Monte Cassino (Italija), tapo seksualinės prievartos aukomis.
1944 m. gegužės 14 d. užvirusiame mūšyje Sąjungininkų ginkluotosiose pajėgose, Prancūzijos Ekspediciniame korpuse (French Expeditionary Corps), kovėsi daugiau kaip 12 000 Prancūzijos kareivių, kilusių iš Maroko, kitų Šiaurės Afrikos šalių. Gegužės 18 d. vokiečiams atsitraukus, vadinamieji „marokiečiai“ ėmė siaubti aplinkinius kaimus, prievartauti moteris. Nurodoma, kad seksualinę prievartą patyrė apie 60 000 italių (įvairiuose šaltiniuose duomenys skiriasi), daugiau kaip 100 jų žuvo, nužudyta apie 800 civilių vyrų, bandžiusių jas apginti.
Aukų atminimui 2004 m. birželį Castro dei Volsci mieste buvo atidengtas paminklas „Mamma Ciociara“. Skulptorius Fedele Andreani’s pavaizdavo nuogą klūpančią moterį, bandančią kūnu pridengti ir apsaugoti savo dukrą. Ant skulptūros postamento iškalti Biblijos žodžiai: Mandatum novum do vobis ut diligatis invicem, t. y. iš Evangelijos pagal Joną cituojamas Jėzaus nurodymas savo mokiniams: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip kad aš jus myliu.“
Vertintojų teigimu, monumentas yra „nuostabus, tačiau šokiruojantis“. (10)
Bosnija: prievartavimų stovyklos Fočoje ir Omarskoje
Per Bosnijos karą seksualinę prievartą patyrė (remiantis skirtingais šaltiniais) nuo 12 000 iki 50 000 moterų. Prievartautojai ypač siautėjo koncentracijos stovyklose (rape camps) – Dreteli, Gabela, Heliodrom, Keraterms, Manjača, Trnopolje, Vojno, Omarska, Vilina Vlas ir kt.
Vilinos Vlas rape camp šiandien įrengtas viešbutis ir spa. Tyrėjų teigimu, karo metų seksualinės prievartos aukų atminimą vietovėje, kuri siejama su poilsiu ir malonumais, įprasminti yra nepaprastai sudėtinga.
Foča – vienas pirmųjų miestų, kuriuos 1992 m. užėmė Bosnijos serbai. Etninius bosnius pradėta persekioti, varyti iš namų, moterys buvo izoliuojamos specialiuose sulaikymo centruose, kurie vėliau tapo prievartavimų stovyklomis. Keli šimtai Bosnijos moterų, kurios buvo kalinamos ir prievartaujamos Fočos konclageryje, 2004 m. susirinko prie buvusios kankinimų vietos, ketindamos paženklinti šį pastatą atminimo lenta, primenančia siaubingus įvykius.
Aktyvistėms sutrukdė protestuotojai, priklausantys Serbijos Karo koncentracijos stovyklų buvusių kalinių asociacijai. Jie pasipriešino, kad Fočoje būtų atidengta atminimo lenta, nes jiems neleidžiama turėti atminimo lentų Sarajeve ir Tuzloje. Fočos merijos teigimu, moterys tokiai akcijai nebuvo gavusios leidimo. (11)
Omarskos koncentracijos ir prievartavimų stovykla buvo įrengta rūdos gavybos komplekse, kurį 2005 m. įsigijusi kompanija Mittal Steel įsipareigojo finansuoti ir pastatyti memorialą čia kalintoms aukoms, tačiau vėliau šį pažadą užmiršo. Bosnijos serbai mano, kad toks memorialas nereikalingas. Mittal Steel kaltina vietos valdžią, kad ši neduoda reikiamo leidimo. Buvę koncentracijos stovyklos kaliniai priekaištauja kompanijai dėl įsipareigojimų nevykdymo. (12)
Londone, rengiantis 2012 m. Olimpinėms žaidynėms, buvo pastatyta Archelor Mittal Orbit – 114 m aukščio skulptūra ir apžvalgos bokštas, iš kurio matomas visas Olimpinis parkas. Tai didžiausias šalyje viešasis meno objektas. Orbit projektą sukūrė architektų grupė, o finansavo ir įgyvendino būtent Mittal Steel kompanija, bendradarbiaudama su Londono plėtros agentūra.
2012 m. liepos mėnesį grupė asmenų, patyrusių kankinimus ir prievartavimus Omarskos koncentracijos stovykloje, paskelbė, kad Arcelor Mittal Orbit neoficialiai yra memorialas Omarskos koncentracijos stovyklos aukoms atminti. Jų teigimu, ši skulptūra „tragiškai susijusi su karo nusikaltimų Bosnijoje istorija, o geležies rūda, panaudota skulptūros gamybai, yra atmiešta žuvusiųjų krauju“. (13) Kompanijos atstovai tokius kaltinimus kategoriškai neigia.
Priština: paminklas herojėms ir kankinėms
Žmogaus teisių gynimo organizacijos Human Rights Watch teigimu, per Kosovo karą daugiau kaip 20 000 moterų patyrė seksualinę prievartą. Praėjus 16 metų po karo, 2015 m. birželio 12-ąją, Kosovo išvadavimo dieną, Prištinoje buvo atidengtas Iliro Blakçori’o sukurtas monumentas Heroinat (albanų kalba – herojės), skirtas priminti moterų patirtas kančias karo metais.
Tai masyvus – 5,5 m aukščio ir 4,5 m pločio – moters portretas, sudarytas iš 20 000 smulkių, 3,5 cm dydžio medalių su moterų atvaizdais. Šalyje tai pirmas tokio pobūdžio monumentas, tarsi siekiantis pakeisti nusistovėjusią reprezentacijos politiką, kai karas suvokiamas kaip išimtinai „vyrų reikalas“, bei pagerbti moteris, nukentėjusias karo metais. Patriarchalinė visuomenė vyrus laiko herojais, o moterys ir toliau yra reviktimizuojamos – nutildomos, stigmatizuojamos, atsisakant įvardyti bei pripažinti jų patirtas kančias. (14)
Futbolo stadione, kuris yra netoli paminklo, dvi autorės – Alketa Xhafa-Mripa ir Anna Di Lellio – pristatė meninę instaliaciją „Galvoju apie tave“, iškabinusios 5000 suknelių, kurias paaukojo Kosovo gyventojos. Šią instaliaciją įkvėpė posakis „viešai skalbti nešvarius baltinius“, taikomas tiems, kurie viešai kalba apie privačius konfliktus. Menininkių teigimu, suknelės, iškabintos Prištinos futbolo stadione, nėra purvinos, kaip nėra „purvinos“ ir moterys, patyrusios seksualinę prievartą. Šiuo projektu siekta atkreipti dėmesį į seksualinę prievartą patyrusių moterų stigmatizaciją, „įvardyti Kosovo visuomenės jaučiamą neišsakytą nuoskaudą“. (15)
Gdanskas: Komm Frau
Gdanske, Pergalės alėjoje, greta sovietmečiu pastatyto tanko, skirto atminti Gdansko išvadavimą iš fašistų, 2013 m. spalio 12-osios vakarą atsirado skulptūra, vaizduojanti sovietų kareivį, kuris prievartauja nėščią moterį, jai į smilkinį įrėmęs ginklą. Apie šį savavališkai atidengtą paminklą policijai pranešė sutrikusi praeivė. Jau po keleto valandų jis buvo pašalintas.
Skulptūros „Eikš čia, moterie“ (Komm Frau) autorius Jerzy‘s Szumczykas, Gdansko menų akademijos penktakursis, buvo sulaikytas, bet po apklausos paleistas. Interviu Lenkijos radijui jaunasis skulptorius teigė daug skaitęs apie sovietų armijos nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metais, apie masinius moterų prievartavimus ir patyręs tokį stiprų sukrėtimą, kad nepajėgė susitvarkyti su juo kitaip, kaip tik sukurdamas šią skulptūrą. (16)
Pasipiktinimą dėl to išreiškė ne tik Rusijos ambasadorius Lenkijoje Aleksandras Aleksejevas, kurio teigimu, skulptorius paniekino sovietinių karių atminimą, bet ir lenkų žurnalistai. Marekas Gorlikowskis dienraštyje Gazieta Wyborcza rašė: „Toks monumentas yra visiškai netinkamas būdas pagerbti karo metų seksualinės prievartos aukas.“ (17)
Į klausimą, koks būdas galėtų būti tinkamas, kol kas neatsakyta.
Kaunas: Elena Spirgevičiūtė – palaimintoji mergelė kankinė
Lietuvoje seksualinės prievartos tiek Antrojo pasaulio karo metais, tiek sovietinio teroro metais tema lig šiol laikoma „nepatogia“, ją stengiamasi verčiau nutylėti. Anne Applebaum knygoje „Gulago istorija“ atskleidžia intymiąją lagerių ir tremties pusę – rašo apie seksualinę prievartą, apie pusiau savanorišką, pusiau priverstinę prostituciją, apie abortus, o lietuvių tremtinių atsiminimai šiuo atžvilgiu paveikti arba pusiau sąmoningos autocenzūros, arba aktyvios užmaršties.
Net ir žymiausioje lietuvių tremties istorijoje – Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (18) – labiausiai trikdantys, traumuojantys dalykai yra šūdas ir lavonas, o seksualiniai santykiai čia parodomi, blogiausiu atveju, kaip pusiau savanoriški, nulemti ekonominių, politinių ar kitokių sumetimų, bet ne atvirai prievartiniai.
Ko gero, vienintelis seksualinę prievartą primenantis objektas yra Kaune – 1998 m. Taikos ir Studentų gatvių sankryžoje buvo pastatyta Angelo skulptūra (skulpt. Antanas Kmieliauskas, archit. Algimantas Mikėnas), skirta Elenai Spirgevičiūtei ir Stasei Žukaitei. 1944 m. jos abi buvo nužudytos, kai atsisakė paklusti keturiems rusakalbiams įsibrovėliams (teigiama, kad vienas iš jų buvo sovietinis partizanas Alfonsas Čeponis, vėliau paskelbtas Sovietų Sąjungos didvyriu).
Į Spirgevičių namus Tvirtovės alėjoje nr. 91 sausio 3-iosios naktį įsiveržę keturi vyrai pareikalavo maisto, alkoholio ir seksualinių paslaugų. Pasipriešinusią Stasę Žukaitę prievartautojai nušovė, o jos dukterėčiai devyniolikmetei Elenai Spirgevičiūtei leido pasirinkti – arba intymūs santykiai, arba mirtis. Elena pasipriešino užpuolikams ir buvo nušauta, kai bandė paskutinįkart persižegnoti – jai peršauta dešinės rankos plaštaka ir galva.
Apie šią tragediją Kaune buvo plačiai žinoma, laidotuvėse dalyvavo minios žmonių. Nekrologe rašyta: „Jų tragiška mirtis ir jos aplinkybės ilgai bus pavyzdžiu mūsų moterims kilnaus moteriško būdo, tvirto ir valingo bei aiškaus nusistatymo, didžio lietuvės moters garbės pajautimo; tai pavyzdys, kuris primins, kaip lietuvė moteris moka ginti savo garbę.“ Antkapiniame paminkle iškalti žodžiai: „Tragiškai žuvo, gindamos mergaitės garbę 1944 m. sausio 3 d. ir palikdamos nepamirštamą didžių lietuvaičių paveikslą savo tautai. Jums – Kankinių vainikas, mums – tautos garbė.“ (19)
Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės kapus miestiečiai gausiai lankydavo, puošdavo gėlėmis. Žmonių susibūrimai, ypač per Vėlines, miesto centre, greta Vytauto (sovietmečiu Lenino) prospekto esančiose kapinėse, erzino sovietų valdžią. 1957 m. kapinės buvo uždarytos, merginų palaikai perkelti į Eigulių kapinių kalnelį.
Po tragedijos praėjus trims savaitėms, sausio 24 d., vienas iš keturių prievartautojų – Alfonsas Čeponis – žuvo, kaip vėliau teigta, „didvyrio mirtimi“. Elenos tėvas Stasys atsitiktinai pastebėjo policijos nešamą negyvo vyro kūną, aprengtą iš jo namų pavogtais rūbais, ir atpažino vieną iš užpuolikų. Nepaisant Spirgevičių šeimos protesto, laiškų Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komitetui, 1959 m., kai buvo minimos komjaunimo įkūrimo 40-osios metinės, Čeponiui suteiktas SSRS didvyrio vardas.
Algirdas Ferensas, anuomet buvęs Lietuvos komjaunimo Centro komiteto sekretorius, teisinosi, esą Maskvai skubinant, nespėta surinkti ir įvertinti objektyvios informacijos. (20) Matyt, „didvyriškų“ kovų istorija ir herojai buvo „konstruojami“ paskubomis ir atbuline tvarka. Čeponio vardu pavadinta viena iš Kauno gatvių, mokykla ir pionierių stovykla Kačerginėje. Spirgevičių skundus valdžia laikė „klaidingais ir neįtikinamais“, vis dėlto Elenai Spirgevičienei mainais už tylėjimą siūlė personalinę pensiją, kurios ji, savaime suprantama, atsisakė.
Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios Kankinių sienoje įmūryta atminimo lenta su užrašu: „Geriau mirti, bet nenusidėti – Mergelė Elena Spirgevičiūtė, studentė, skautė, 1924–1944.“ Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius 2000 m. pradžioje pradėjo Spirgevičiūtės beatifikaciją, o gegužės 7 d. ji buvo įtraukta į Bažnyčios Naujųjų kankinių sąrašą ir atsidūrė greta lenkaitės Karolinos Kozkos, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais, 1914 m. lapkričio 18 d., būdama 16 metų, žuvo, priešindamasi prievartautojams. Po mirties ji tapo bendruomenės religinio garbinimo objektu, o 1987 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė ją palaimintąja.
Elenos brolio Česlovo iniciatyva 1998 m. spalio 17 d. atidengtas paminklas, kurio kairiojoje pusėje užrašyta: „Šioje vietoje 1944 m. sausio 3 d. gindamos mergaitės garbę žuvo Elena Spirgevičiūtė ir Stasė Žukaitė.“ Dešinėje pusėje iškalti žodžiai iš Elenos dienoraščio: „Niekas manęs nepažemins, jei aš esu kilnios dvasios.“
Epilogas
Moterų kančios per karą, susiduriant tiek su atsitiktiniais spontaniškais seksualinio smurto proveržiais, tiek su sistemišku, planingu seksualinės prievartos kaip teroro instrumento naudojimu, iki šiol yra disonansinė tema.
Tą „nepatogią“ patirtį vis dėlto jau bandoma atsargiai artikuliuoti, įvardyti, atsiminti. Tai daroma skirtingais būdais ir panaudojama skirtingais tikslais. Monumentai, memorialai, skirti seksualinės prievartos aukoms, funkcionuoja kaip politinio dialogo instrumentas (Korėja, Bosnija), kaip prievartą patyrusių moterų kančių pripažinimas, darantis terapinį poveikį visuomenės sveikimo procese (Korėja, Bosnija, Italija).
Tokie paminklai gali atsirasti asmenine iniciatyva, bandant susidoroti su netiesiogiai patirtu sukrėtimu (Lenkija), jais gali būti išreiškiama patriarchalinės sistemos ir patriarchalinių vertybių kritika (Kosovas) arba atvirkščiai – pasipriešinimas seksualinei prievartai sėkmingai įtraukiamas į tradicinį katalikišką tautinį patriarchalinį diskursą (Lietuvos atvejis).
Kad ir kaip būtų, Judith Lewis Herman teigimu, „kalbėjimas apie tai, kas nutylėta“, pasakojimas apie „siaubingus dalykus, apie kuriuos niekas nenori nė girdėti“, visada yra galingas, išlaisvinantis ir nuostabus. (21)
1 http://www.smh.com.au/articles/2003/05/16/1052885399546.html
2 http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/europe/russia/1382565/Red-Army-troops-raped-even-Russian-women-as-they-freed-them-from-camps.html
3 http://www.dailymail.co.uk/news/article-1080493/Stalins-army-rapists-The-brutal-war-crime-Russia-Germany-tried-ignore.html
4 http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/europe/russia/1382565/Red-Army-troops-raped-even-Russian-women-as-they-freed-them-from-camps.html
5 http://www.theguardian.com/world/2003/oct/05/historybooks.germany
6 http://www.nytimes.com/books/98/03/01/home/solz-prussian.html
7 http://www.dailymail.co.uk/news/article-2005190/Wife-ex-German-chancellor-Helmut-Kohl-raped-age-12-Russian-soldiers.html
8 http://www.dailymail.co.uk/news/peoplesdaily/article-3342912/China-unveils-memorial-museum-site-WWII-brothel-Japanese-soldiers-kept-comfort-women-slaughtering-300-000-innocent-people-Nanjing-Massacre.html
9 http://www.sfexaminer.com/supervisors-support-of-a-comfort-women-memorial-in-san-francisco-sparks-debate/
10 http://www.naplesldm.com/mammaciociara.html
11 http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/3706554.stm
12 http://www.balkaninsight.com/en/article/london-s-olympic-tower-casts-shadow-of-shame
13 Nanic F. J. (2015) Third Country. Double Bridge Publishing.
14 https://www.opendemocracy.net/5050/adem-ferizaj/wartime-rape-is-no-longer-kept-under-wraps-in-kosovo
15 https://www.opendemocracy.net/5050/adem-ferizaj/wartime-rape-is-no-longer-kept-under-wraps-in-kosovo
16 http://www.thenews.pl/1/9/Artykul/149969,Red-Army-rape-statue-removed-in-Gdansk
17 http://www.spiegel.de/international/europe/russia-slams-sculpture-of-soviet-soldier-raping-woman-in-gdansk-a-928492.html
18 Dalia Grinkevičiūtė. Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatiūros, laiškai. Sudarytoja Aldona Šulskytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1997.
19 Mirtis atėjo iš Muravos. Sudarytojas Česlovas Spirgevičius, redaktorius Alvydas Dargis. Kaunas: Europa. 1992.
20 Ten pat.
21 Judith Lewis Herman. Trauma ir išgijimas: prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro. Vilnius: Vaga. 2006, p. 376.