Nesankcionuotai prastos poezijos skaitymo vakarus rengiantys bendraminčiai: mes nesišaipome, o norime, kad žmonės permąstytų savo skonį

Kai pranyksta ribos tarp „geros“ ir „prastos“ poezijos, atsiranda intrigos momentas, – tuo tiki Algis Sprindžiūnas ir Erikas Siliukas, meninio dueto „To try to attempt;.“ nariai. „Kai kurie eilėraščiai turi tam tikrą intrigą, kurią, atrodytų, sąmoningai būtų sunku įdėti, bet kažkas sugebėjo, savotiškai suviliojo. Taip, tu žinai, kad literatūros rėmuose jie būtų nurašomi į tam tikras paraštes, bet pamatai, kad ta paraštė – labai intriguojanti, labai įdomi. Kad į tą paraštę norisi žiūrėti“, – sakė performatyvūs poezijos skaitovai, jau nebe pirmą kartą sukviečiantys publiką į nesankcionuotai prastos poezijos skaitymo vakarą knygyne „Juodas Šuo“.

Įdomu tai, kad medžiaga poezijai šiam meniniam duetui tampa ir vieši atsiliepimai apie įstaigas, ir skelbimai, ir feisbuko reklamos, ir išleisti poezijos rinkinukai. Pasak E. Siliuko, jie norintys, kad poezija niekada nebūtų apibendrinima jau įprastais tapusiais apibūdinimais, tokiais kaip geras ar prastas eilėraštis.

„Prastumas, prastas / geras skonis – kategorijos, kuriomis žaidžiame. Šičia išties yra labai daug žaidimo. Smagu, kai nėra atsakymo, kai tas terminas pakibęs šiek tiek rūke – žmonės gali būti suintriguoti permąstyti savo skonį. O mums kiekvieną kartą iššūkis su tuo skoniu žaisti. Stengiamės kitaip pažvelgti į pačią poeziją, jos tam tikrą dvasingumą, pakylėtumą, kurį ji įprastai turi bendroje sąmonėje“, – sakė E. Siliukas, pasakodamas apie organizuojamus skaitymus.

Poezija gali atsirasti visur, kartais – visiškai netyčia

A. Sprindžiūnas sutiko su mintimi, kad poezija gali atsirasti visur, kartais – visiškai netyčia: „Ruošiantis poezijos vakarui, ilgiau pasiskaičius ar pasirašius – automatiškai pradeda žodžiai rimuotis. Net tokios buitinės frazės pasidaro kažkokios keistos ir neįprastos. Poezija – kiek jos įsileidi, tiek jos ir bus.“

Skaitovai neignoruoja ir sakiniuose atsiradusių perteklinių skyrybos ženklų, anot jų, jie nėra atsitiktiniai.

„Skyrybos ženklai, ypač skaitomos poezijos kontekste, tarsi paliekami tik skaitovui, tačiau labai įdomu, kai ši informacija perteikiama ir skaitytojui. Tuomet ir patys ženklai įgauna poetinę reikšmę, komišką atspalvį. Pasakai, kad čia yra eilutė, kuri susidaro tik iš daugtaškių. Tam tikras smagumas, klausytojas tai pagauna, pradeda suprasti, galbūt pompastiškai pasakysiu – pradeda matyti, kaip tekstas sudėliotas, vaizdas iškyla prieš akis“, – aiškino E. Siliukas.

Šiuo metu tarp populiariausių feisbuko reklamų, ko gero, galima priskirti garsųjį Nacionalinio dramos teatro šūkį „Neik į teatrą“.

Viena leidykla jį kiek patobulino prirašydama tęsinį: „Neik į teatrą, skaityk poeziją“.

Paklaustas, ar iš tokios komunikacijos taip pat atsiranda poezija, E. Siliukas juokdamasis sakė, kad tai tikrai poetiškas priėjimas prie marketingo, tačiau kiek jis atitinka teatro tikslus – neaišku.

Vis dėlto, iš to išplaukianti komunikacija – ryškus pavyzdys, poezijos, kuri gimsta susiduriant skirtingiems reiškiniams ir dalykams.

Paprašyti pasidalinti, kokie atradimai yra juos pačius ypač nustebinę, duetas tikino susidūrę ne su vienu jų – labiausiai nustebina, kokie yra kūrybingi žmonės.

„Nuoširdžiai nustebino poetė Angelina Zalatorienė, jos eilėraščių rinkinys „Baltųjų akmenėlių tango“. Atradau man asmeniškai smagios poetikos, tokių į poetinę formą sudėtų lyg kasdienių pamąstymų, kasdienės išminties, kuri poetinėje formoje įgyja tiek daug įdomių atspalvių. Nežinau, kaip jaučiuosi tų atspalvių atžvilgiu, bet mane tai žavi. Pavyzdžiui, ši eilutė: gal tu gimei kurčia?“, – citavo E. Siliuk.

Poezijos „Auksinės avietės“?

Su pastebėjimu, kad skaitovų perskaityta poezija gali įgyti visai kitų prasmių, nei buvo sumanyta paties autoriaus, ir, kad tai galėtų tapti puikiu idėjų šaltiniu, E. Siliukas sutiko, tačiau pridūrė, kad, ko gero, nė vienas autorių nebūtų norėjęs, kad jų kūrybą skaitytų tokiame kontekste.

„Manau, kad tikrai taip. Tai interpretacija, tačiau aš asmeniškai tikrai nemanau, kad šie autoriai turėjo intenciją atsidurti tokiame mūsų žaidimo kontekste“, – nusijuokė jis.

Girdint tokią išvadą, nori ar ne, prisimeni „Auksines avietes“ – JAV kino apdovanojimą, skiriamą blogiausiems filmams ir aktoriams įvertinti. Galbūt šie skaitymai kažkuo panašūs, ar autoriai neįžvelgs šičia pasišaipymo?

„Tokia kūrėjo dalia, jis paleidžia savo kūrinį į pasaulį ir tas kūrinys jame gyvena. Mūsų tikslas tikrai nėra jokia pašaipa ar pajuoka. Kai aš sakau, kad mane žavi, – mane nuoširdžiai žavi. Žaviuosi jų savotiška drąsa, taip sudėti, atrodo, [eiti] prieš įsivaizduojamus fantomus, kurie persekioja mintį, kokia poezija turi būti. Pamatai, kad žmogus drąsiai to nedaro, tai nuostabu! Jeigu kūrėjams tokia žavėjimosi forma ne taip patinka, deja, teks pasakyti, – apmaudu“, – kalbėjo E. Siliukas.

A. Sprindžiūnas pratęsdamas pokabio temą paskaitė vieną eilėraštį iš Jono Viesulo eilėraščių rinkinio „Atviravimai“:

„<...> Mano žodžių nesudės į dainą / niekas nesupras / eilėraščių nedeklamuos / gal po šimtmečio suras netyčia lapą popieriaus su šešėliu likusios širdies dainos <...>“

„Man atrodo, kad čia yra toks meta komentaras apie eilėraščių likimą, kurie gali būti skaitomi, arba – gali būti niekada ir neskaitomi“, – pastebėjo A. Sprindžiūnas ir pridūrė, kad šiuo projektu nieko kritikuoti neketinę. Visa tai – apie laisvą ir neįpareigojančią kūrybą.

Vieno žmogaus pastangų neužtenka

E. Siliuko manymu, šioje veikloje svarbu ne tik būti pastabiam, bet ir atrasti kitus žmones, kuriems tokio tipo pastabumas yra įdomus.

„Mes su Algiu jau kurį laiką tuo užsiimame. Ilgesnį laiko tarpą tai buvo mažoje grupelėje užsidaręs reiškinys, kol mes nesusitikome su „Juodo šuns“ kolektyvu, konkrečiai, – su kolege Skaiste Šaumanaite neatradome, kad yra žmonių, kurie irgi jaučia didelę aistrą tokiems kitokiems pastebėjimams, kitokiam matymui. Skaistei padėka, ji labai padeda, be jos entuziazmo, kažin, ar mūsiškis būtų toks didelis. Bendresniame kūne lengviau surasti dar daugiau įdomesnių dalykų. Vieno žmogaus pastangų tikrai neužtenka“, – sakė E. Siliukas.

Matyt, šį projektą galima tęsti be galo, netgi pereiti prie rimtos literatūros, ten ieškoti „perliukų“?

„Kuo ilgiau tenka domėtis, tuo sunkiau darosi brėžti ribą tarp „rimtos“ ir „nerimtos“ poezijos. Atsimenu tokį momentą, kai ruošėmės pirmam renginiui, – iš pradžių tarsi ieškojome prastesnių knygučių. Skaitydamas vieną jų sakiau, velnias, man pradeda patikti šita poezija! Kuo daugiau skaitau, tuo ji įdomesnė, tad darosi sunku brėžti ribą – kas yra rimta, o kas ne, – sakė A. Sprindžiūnas.

Apskritai, E. Siliuko manymu, išlipimas iš neva elitinės kūrybos, susijungimas su visais kūrėjais – visa tai yra kultūra. „Tai bendras kūnas. Kodėl šis kūnas negali turėti savo išraiškų, kodėl poezija negali turėti kategorijos – „prasta“? Kodėl poezija gali būti tik rimta? Gali ateiti klausytis ir nerimtos, komedinės poezijos. Kad visam kultūriniam kūnui, kurį turime, – kad jam visada būtų vietos, – projekto potekstę įvardino E. Siliukas. – Tiek daug kūrybingų asmenybių, bendruomenių, kuo įvairesnės kūrybos, tuo geriau – niekas nenukentės nuo tokių dalykų.“