Netikėta idėja – naują meno galeriją Vilniuje atidarė laidojimo namuose: kas, jei ne menas, yra amžinas?

Sostinėje ketvirtadienį atidaryta „Laidojimo paslaugų centro“ (Matulaičio a. 3) LPC meno galerija. Tai, anot iniciatorių, naujas projektas Lietuvoje, kai įvairios meno instaliacijos, tapybos, grafikos, skulptūrų ar fotografijų parodos bus eksponuojamos tokioje netradicinėje erdvėje. Paklaustas, ką pasakytų tiems, kurie skeptiškai žvelgia į tokios erdvės atsiradimą, galerijos atidaryme dalyvavęs Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Darius Trijonis sakė, kad esminis dalykas, kaip padėti žmogui, kad jis vienas neliktų su skausmu, netektimi.

Norėjo įžiebti vilties spindulėlį

Per galerijos atidarymą kalbėjusi „Laidojimo paslaugų centro“ direktorė Agnė Kirkickaitė pastebėjo, kad atveriama erdvė ilgą laiką buvo vieta, kurią vaikščiodavo žmonės, susidūrę su begaliniu skausmu, neviltimi.

„Su netekties jauduliu, galbūt net su gyvenimo prasmės praradimo mintimis. Visada kirbėjo kažką padaryti, kad būtų galima jiems suteikti tą dieną kažkokį vilties spindulėlį, įkvėpti norą gyventi. Kas gi kitas, jei ne menas yra amžinas, kaip ir mūsų sielos? Noriu visiems padėkoti, ypač tiems, kurie tikėjo šia idėja, savo komandai, su kuria, suprantu, galiu įgyvendinti viską, net pačias netikėčiausias ir keisčiausias mintis“, – sakė A. Kirkickaitė, kartu su Vilniaus Arkivyskupijos ekonomu Mykolu Juozapavičiumi perkirpdama simbolinę atidarymo juostą.

Buvo tokių, kurie nustebo, nuščiuvo

„Laidojimo paslaugų centro“ Komunikacijos specialistė Vilma Budėnienė prisipažino, kad pakviesti pirmuosius menininkus dalyvauti galerijos atidarymo proga organizuotoje parodoje nebuvo paprasta: „Buvo tokių, kurie nustebo, nuščiuvo, sakė, kad dar palauksiantys, pasižiūrėsiantys. Floristė, fitodizainerė, edukatorė ir gamtinio dekoro studijos „Natūralistė“ įkūrėja Rūta Kazakevičienė buvo iš tų drąsiųjų, kurie pasakė taip, aš galiu. Atvyko ir iškabino savo parodą. Rūta yra teisininkė, dirbusi vienoje didžiausių advokatų kontorų, pamažu supratusi, kad tai ne jos kelias, kad ją traukia kūryba, tada ėmė mokintis dailės, interjero dizaino, kol palaipsniui atrado šitą techniką, sykiu ir save.“

Parodą „Samanų jūra“ pristatanti R. Kazakevičienė atviravo taip pat gan keistokai sureagavusi į kvietimą eksponuotis tokioje erdvėje.

„Mėgstu iššūkius, pagalvojau, kodėl gi ne? Kuo ši erdvė kitokia, kad čia negalėtų būti meno kūrinių? Iš tikrųjų, džiaugiuosi, kad galiu savo kūryba pasidalinti su žmonėmis, kurie čia užsuka liūdną akimirką. Kuo daugiau meno visur, tuo geriau. Džiaugiuosi, kad galiu padovanoti kažkokią dalelę gamtos, mano tikslas toks ir yra – priartinti žmogų prie gamtos, gamtą – prie žmogaus. Čia eksponuojami mano darbai yra gana nedidelio formato, pagal užsakymus aš kuriu didelius paveikslus, bet jie iškeliauja užsakovams, kai būsite Druskininkuose, kviečiu apsilankyti mano studijoje, pamatyti naujų darbų, pabendrauti“, – sakė R. Kazakevičienė, kurios paveikslai perduoda žinią apie tvarumą ir ilgaamžiškumą, yra sukurti panaudojus stabilizuotas samanas, džiovintus augalus, seną medieną.

Meno vieta ne tik galerijose

Vlado Suncovo kūrinys „Nardinai“ į LPC meno galeriją persikėlė iš Vilniaus senamiesčio Bernardinų gatvės. Kūrinys buvo „Lewben Art Foundation“ parodos „Paralelinės projekcijos“, vykusios Bernardinų g. 6–12, dalis.

Kaip pasakojo V. Budėnienė, V. Suncovo skulptūra „Nardinai“ tik vakar atkeliavo į galeriją, buvo atkasti iš sniego. „Iki pavasario rado savo erdvę čia. Buvo smalsu, kaip šie suoliukai iš eksterjero, iš senamiesčio Bernardinų gatvės, žiūrėsis čia. Kodėl „Nardinai“? Vladas sujungia architektūrines sistemas ir archeologinius tyrimus. V. Suncovo kūrybai būdingos įvairios meno krypčių jungtys, metodai, dviprasmiškų paskirčių ir įvaizdžio asociacijos“, – menininko darbus pristatydama kalbėjo V. Budėnienė.

V. Suncovas, menininkas, kuriantis erdves architektūros, dizaino, technologijų ir meno metodais, dėkojo už pakvietimą dalyvauti.

„Trumpai apie kūrinį – jis buvo užsakytas prieš keletą mėnesių jau paminėto „Lewben Art Foundation“. Jie paprašė manęs sukurti Bernardinų gatvei meninę instaliaciją. Kadangi esu menininkas, dirbantis su architektūra ir dizainu – kuriu funkcionalius objektus. Ši Vilniaus gatvė mena gilią istoriją, kaip ir daugybė kitų, esančių Senamiestyje. Žiūrėdamas į senamiečio čerpinius stogus sujungiau tas formas – sukūriau objektą, kuris yra tiek žaidybinis, tiek skirtas atsisėsti. Žiemą buvo tapęs čiuožykla, įdomu, kad dabar jis atkeliavo čia – pabūti, peržiemoti. Dažnai kuriu meną viešosioms erdvėms, tikiu, kad meno vieta nėra tik galerijose, džiaugiuosi gavęs galimybę išskirtinėse erdvėse įkurdinti savo kūrinius“, – pažymėjo V. Suncovas.

Menas prakalbina žmogų

Galerijos atidaryme dalyvavęs Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Darius Trijonis pažymėjo, kad tai nuostabi iniciatyva, dėkojo iniciatoriams už kūrybišką žvilgsnį.

„Menas gali prakalbinti, padėti pakelti žvilgsnį aukščiau žemės, pamatyti kažką tokio, kas yra daugiau, nei liūdesys... nuostabi idėja, kuri dabar realizuojasi. Tikintis žmogus visada stengiasi padėti kitam, suteikti viltį, uždegti šviesą kito žmogaus širdyje, tikiuosi, kad ši meno galerija bus tas mažas saulės spindulėlis, nuo kurio galės užsidegti, sušilti, sustiprėti, iš naujo pažvelgti į dangų, iš naujo pamatyti Kūrėją, kurio rankose mes kiekvienas esame, nepaisant, ar mirtis, ar gyvenimas – Jis mus myli, Jame galime pamatyti, kad Jis mumis rūpinasi, būti dėkingi Jam už tai – už tą dovaną, kurią duoda mums, čia, Žemėje. Už tą dovaną, kuri laukia mūsų amžinybėje, kurią mums ruošia Danguje“, – menininkams dėkojo ir gražių artėjančių švenčių linkėjo D. Trijonis.

Paklaustas, ką pasakytų tiems, kurie skeptiškai žvelgia į tokios erdvės atsiradimą, D. Trijonis sakė, kad esminis dalykas, kaip padėti žmogui, kad jis vienas neliktų su skausmu, netektimi.

„Kai žmogus ateina į Laidojimo namus, pamato tamsią aplinką, verkiančius, atrodo, nėra tos vilties, jis dar labiau sugniūžta, pasidaro dar labiau vienišas, išsigandęs gyvenimo, netekties. Kaip svarbu, kad tada kažkas prakalbintų, suteiktų viltį... Menas yra vienas iš būdų, kuris prakalbina žmogų, kaip ir minėjau, jis padeda pakelti mūsų žvilgsnį aukštyn, pamatyti, kad pasaulis nėra vien tik tomis tamsiomis spalvomis. Net ir mirties akimirką svarbu pastebėti tuos dalykus, kurie mus sustiprina. Pakėlęs žvilgsnį nuo žemės gali pastebėti tuos, kurie tave supa, kurie padeda netekties metu, pastebėti, kad nėra taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kaip galvoji. Menas turi galią ir provokuoti, bet kartu ir prakalbinti, keisti nusiteikimą – padėti pakilti iš nevilties. Ypač kai matome tokias žaismingas, gyvenimiškas spalvas. Tai suteikia pasitikėjimą, norą kilti iš pelenų“, – jautriai kalbėjo D. Trijonis.

LPC meno galerijos atidaryme pasirodė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro smuikininkė Dalia Vagelienė, Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuvoa choro grupės artistė Ingrida Raugaitė.