Festivalio programoje klausantiems – dėmesys žmogaus teisėms. Kruopščiai atrinktoje programoje pripažinimą pelniusių ir kylančių, tarptautinių ir vietos garso menininkų kūriniai psichologinės gerovės, ekologijos, aktyvizmo, karo, diskriminacijos, smurto, negalios, šeimos ir kitomis temomis.
„Audiodokumentika – netikėtai intymus žanras, nematomiems herojams suteikiantis laisvę atvirai kalbėti nepatogiomis ir asmeniškomis temomis. Juk taip įdomu pažinti ir suprasti, kuo gyvena kiti, o kai istorijose susipina įvairios kalbos ir balsai, aplinkos garsai ir muzika... Užmerkus akis, imi tikėti, kad esi ten, kur vyksta veiksmas,“ – pasakoja Judita Ragauskaitė ir kartu su festivalio komanda ragina klausytojus atrasti jiems priimtiniausią festivalio formą, kūrinių klausytis namuose, parkuose ar traukiniuose.
„Garsinės dokumentikos programa unikali tuo, kad ja vienodai mėgautis gali visi, nepriklausomai nuo turimo regos ar skaitymo sutrikimo. Esame labai dėkingi „Nepatogaus kino“ rengėjams už skiriamą dėmesį garsiniams kūriniams ir netgi šiam formatui dedikuoto festivalio organizavimą“, – pabrėžia Lietuvos aklųjų bibliotekos Leidybos skyriaus vadovė Alisa Žarkova.
Karolis yra slidės, Vytenis yra akys
Dokumentiniame garso pasakojimo „Karolis yra slidės, Vytenis yra akys“ centre – Karolis ir Vytenis. Karolis yra nematantis slidininkas. Kartu su savo gidu Vyteniu jie treniruojasi, kad patektų į 2022 m. žiemos paralimpines žaidynes Pekine. Tai būtų jų pirmosios varžybos paralimpinėse žaidynėse. Be to, Lietuva pirmą kartą nuo 1994 m. žaidynėse turėtų savo atstovus. Duetas priima šį iššūkį.
Karolis pripažintas B1 kategorijos sportininku. Tai reiškia, kad jis turi visišką regėjimo negalią. Tai taip pat reiškia, kad Vytenis turi nupasakoti jam kiekvieną sekundę ant šlaito… Karolis ir Vytenis nuolat treniruojasi, kad pagerintų savo rezultatus. Tačiau didžiausias jų iššūkis – išmokti besąlygiškai pasitikėti vienas kitu. Mažytis nesusikalbėjimas leidžiantis nuo kalno Karoliui gali sukelti rimtą traumą. Dueto sėkmė priklauso nuo Karolio ir Vytenio gebėjimo veikti kaip laikrodis. Šiame procese vystosi ir kinta jų tarpusavio santykiai.
„Tai istorija ne tik apie neįgaliųjų sporto pasiekimus, bet ir apie Karolio ir Vytenio draugystę, gebėjimą pasitikėti vienas kitu. Drąsa užkrečia ir skatina nebijoti išbandyti naujus dalykus. Nebūtinai tokius ekstremalius, bet taip pat reikalaujančius nemažai iššūkių“, – pastebi LAB Leidybinės veiklos kuratorius Audrius Meška.
Atsimenu jo žvilgsnį. Istorija apie karį ir migrantą
2021 m. vasarą kasdien dešimtys, o vėliau ir šimtai žmonių pradėjo neteisėtai kirsti Lietuvos sieną per Baltarusiją. Dėl to Lietuva sustiprino savo sienos apsaugą, pradėjo statyti metalines tvoras ir spygliuotos vielos barjerą, o prie budinčių pasieniečių prisijungė kariai.
Garso dokumentika „Atsimenu jo žvilgsnį. Istorija apie karį ir migrantą“ pasakoja apie karį savanorį Domą, paskirtą budėti Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, turėjusį vykdyti migrantų atstūmimo politiką. Vieną dieną gavęs prašymą padėti pažįstamo draugui, irakiečiui-sirui Bahaai, atsidūrusiam migrantų sulaikymo stovykloje, Domas susiduria su dilema: kaip vykdyti tarnybą, kai jos pasekmes išvysti iš arti? Jiems bendraujant vis artimiau, Domas galynėjasi su pareigos ir kaltės jausmais. Tai dokumentika apie žmogiškumo pergalę geopolitiniame konflikte ir siekį, kad abiejose jo pusėse būtų mažiau skausmo.
„Atsimenu jo žvilgsnį. Istorija apie karį ir migrantą“ buvo pristatytas tarptautiniame radijo dokumentikos festivalyje „IFC AudioDocs 2022“.
Tada pasirodė paukščiai
„Tada pasirodė paukščiai“ (angl. Then Came the Birds) – trumpametražis garso įrašas, tarptautiniame garso meno festivalyje „Hearsay“ 2021 m. įvertintas „Create Provoke“ apdovanojimu. Jame skamba Alice Ansara balsas. Ji dalinasi asmenine patirtimi, kai per 2019/2020 m. Australijos krūmynų gaisrus tris kartus evakavosi iš savo namų.
Sielos vis mažiau
Vis mažiau sielos, tuštuma, viskas dulkina ir netvarkinga – šie žodžiai tik iš pažiūros apibūdina bažnyčią, kurioje Piotras kalbėjo apie kunigo – šeimos draugo – jam padarytą skriaudą. Tačiau šis pasakojimas ne apie pastatą... Kaip atrodo skriaudžiamo vaiko siela? Kaip atrodo Katalikų bažnyčia po dviejų tūkstančių metų išskirtinės teisės į žmogaus sielą, galios apibrėžti blogį ir gėrį, dorybę ir nuodėmę? Kur teisingumas, žalos atlyginimas ir atleidimas? Kaip mumyse miršta tikėjimas, viltis ir meilė?
Šis radijo dokumentikos kūrinys paremtas pagrindinio veikėjo pasitikėjimu ir įsitikinimu, kad radijo žurnalistas gali kažką pakeisti. Šis pasitikėjimas intymią išpažintį pavertė viešu pareiškimu apie labai svarbią seksualinio išnaudojimo Katalikų bažnyčioje problemą, kuri daugelį metų buvo slepiama. Žmogaus balsas yra svarbus ir gali paskatinti esminius pokyčius, o radijas dėl savo plataus prieinamumo yra terpė, kurioje balsas tampa stipresniu ir galingesniu. Šnabždesys gali būti garsesnis už šauksmą, jis visam laikui lieka širdyse ir mintyse. Radijas, sumaniai naudodamas garsą, gali tiesiogiai, artimai ir patikimai perteikti tiek faktus, tiek tiesą apie žmonių emocijas. Šis kūrinys tapo viena iš kibirkščių, įplieskusių Lenkijoje atvirą diskusiją apie Katalikų bažnyčios atsakomybę už seksualinius nusikaltimus.
Bet neviltis yra toks neproduktyvus jausmas
Dvi jaunosios kartos lietuvių aktyvistės, Ilja J. Bakševičiūtė iš „Fridays for Future Vilnius“ (liet. „Penktadieniai už ateitį“) ir Danielė Liepa Baudrillier iš „Kaunas Pride“, prisimena ryškiausius pilietinės veiklos momentus Lietuvoje, kovojant prieš klimato kaitą ir LGBTQ+ lygiateisiškumą.