Netikėtai rasti Aldonos Molnikaitės kūriniai iškėlė dilemą: verti būti muziejuose, bet testamentu palikti beglobiams gyvūnams

Kartkartėmis tenka išgirsti, kaip kokia nors garsenybė užrašo savo milijoninį turtą mylimam augintiniui – tokios ar panašios žinutės vis sušmėžuoja pasaulio žiniasklaidoje. Nepaneigsi, visada išlieka paslapties ir intrigos tokio pobūdžio testamentuose. Verčia nustebti ir šviesaus atminimo tapytoja Aldona Molnikaitė (1929-1998), išreiškusi valią, kad jos kūriniai turi atitekti Lietuvos gyvūnų globos draugijai. Per karantiną tvarkant archyvų užkaborius Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) atrasti dar keturios dešimtys autorės darbų. LDS darbuotojai suka galvą – ar aukcione parduoti darbai neišsisklaidys, galbūt verta suklusti muziejams?

Iš laiko kišenės

LDS startuoja parodų ciklas #ldsantropologija. Pirmoji projekto paroda būtent ir pristato tapytoją A. Molnikaitę (iki 1982 m. Aldona Griciūnaitė) – siekiant parduoti jos darbus ir išpildyti išreikštą valią. „Delfi“ gavo išskirtinę galimybę pabūti tikrais detektyvais ir iš arčiau apžiūrėti kūrėjos paveikslus, užčiuopiant laikmečio dvasią.

Paroda tarsi ištraukta iš laiko kišenės – eksponuojama kūrinių kolekcija pragulėjo saugykloje nuo 1990-ųjų, kai pateko čia tiesiai iš Dailės parodų rūmų (dabar Šiuolaikinis meno centras, ŠMC) personalinės menininkės parodos.

Vos įėjus į parodos erdvę tiesiai prieš save pamatai dvi priešingybes – jaunyste alsuojančius, lengvus, vasariškus tapytojos sesers portretus ir gyvenimo negandų prislėgtos, sustingusios, akis pražiūrėjusios motinos paveikslą.

Lengvą sutrikimą išsklaido viešųjų ryšių specialistas, „Dailėraščio“ redaktorius Andrius Grigalaitis, leidęs sau improvizuoti ir daryti prielaidą, kad tapant sau artimesnius, mielesnius žmones – tokiais tampa ir patys darbai. Bet galbūt tai nulėmė ir medžiagų trūkumas.

„Sesers portretai turi spalvų, ryškūs, gražūs, bet šalia – tamsūs, niūrūs paveikslai. Gali būti, kad tai nulėmė tuo metu turėtos medžiagos. Laikmetis nebuvo labai turtingas, ne toks kaip dabar – gali nusipirkti, ką nori... Menininkė kūrė iš tų medžiagų, kurias tuo metu turėjo“, – spėjo pašnekovas.

Jis pažymėjo, kad parodos erdvėje sąmoningai nebuvo iškabinta nė vieno menotyrininko tekstų ir didžiulės analizės. „Kodėl man patinka į parodą žiūrėti paprastai? Nenorėjome primesti žiūrėjimo kampo, kviesdami žiūrovus pačius tapti detektyvais“, – sakė jis.

A. Grigalaitis į rankas paėmė vieną paveikslų ir atvertęs užpakalinę jo pusę parodė tai, kas parodose įprastai nematoma – ant rėmo, greičiausiai pačios tapytojos pieštuku į medieną įspaustas užrašas: „Profesorius Antanas Stravinskas, 1989-ieji.”

Ir tai ne vienintelis žymaus to laikmečio kultūrininko portretas – atvaizduotas ir aktorius Audronis Rūkas, inkvizitoriaus vaidmenyje, 1988.

„Jei nutapai mamos ar sesers portretą ir juos pasilieki sau – viskas suprantama. Tačiau kodėl kiti portretrai liko pas autorę, neatsirado pas nutapytuosius? Tikrai įdomu“, – stebėjosi A. Grigalaitis.

Kūryba pasižymi žanrų įvairove

Tyrinėjame toliau. Ką gi galime atrasti atidžiai apžiūrėdami kūrinius? A. Grigalaičio patarimu, pirmiausia įvertiname fizinę paveikslo būklę. „Pažiūrėkime į medieną, iš kurios padaryti porėmiai, – per šiurkštų paviršių brūkšteli ranka A. Grigalaitis. – Pati drobė – tikrai neprofesionali, ko gero, viskas rankų darbo... Nėra pačios geriausios medžiagos, tai daug pasako apie patį laikmetį.“

Žiūrint į A. Molnikaitės darbus, dvilypiškumo jausmas niekaip neapleidžia – tai be galo keistas įspūdis. A. Grigalaitis išsakytai minčiai pritarė – autorės kūryba pasižymi žanrų įvairove.

Pašnekovo manymu, jei kas nors darytų rimtą tyrimą – chronologiškai sudėliotų visus darbus, kurie yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (LNDM), būtų įdomu pasižiūrėti, kaip A. Molnikaitės darbai keitėsi einant laikui.

„Atrodytų, paprastas ir aiškus scenarijus, bet kai imi lyginti... Paveikslas „Atspindys klane“, ar štai šis šaligatvio fragmentas – uždėtume šiuolaikinius rėmus, pakabintume kokioje nors parodoje, nenurodę metų, atrodytų visiškai šiuolaikinė tapyba“, – apie kūrėjos darbų nepavaldumą laikui kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, dažnai kas nors atėjęs paklausia – ar tai vieno autoriaus darbai. „Ši paroda įdomi tuo, kad A. Molnikaitės kūriniuose atsispindi skirtingi jos gyvenimo fragmentai, atskleidžiantys įvairias emocines būsenas. Galime pamatyti tiek nelabai linksmą laikotarpio braižą, tiek pačios menininkės brendimą“, – pažymėjo A. Grigalaitis.

Kasdienybės varžtai

Menininkę pažinojusieji pasakoja, kad kūrybai ji galėjusi atsiduoti tik tada, kai likdavo laiko nuo darbo ir buities. Palaidojusi artimuosius – mamą, vėliau – tėtį ir galiausiai seserį, ji pasinėrė į kūrybą, tačiau, kritikų teigimu, kūrybingiausi metai jau buvo praėję. Ar gali dailininko talentas išblėsti, ar yra tame tiesos? Juk atrodytų visai priešingai, – dailininkai su metais tampa brandesni.

„Ko gero, buities rūpesčiai gali turėti lemiamos įtakos. Per laiką niekas nepasikeitė – nemažos dalies jaunųjų menininkų kūrybą paveikia buitis. Kasdienybės varžtai, jos neišvengiamumas uždaro visas duris, žmogui nusvyra rankos. Aišku, yra nepasiduodančių žmonių, bet tokių, kurie turi geležinį užsispyrimą – vienetai“, – sakė pašnekovas.

Kaip spėjo A. Grigalaitis, autorei teko susigyventi ir su laikmečio realijomis, todėl jos kūryboje atsiranda nemažai abstrakčių darbų. „ Jei norėjai atitikti standartus, stojant į sąjungą, organizuojant parodą – turėjai piešti socialistinę realybę. Kelias labai paprastas“, – sakė A. Grigalaitis ir parodė užvestą bylą su dokumentais, kuriuos būsima narė pristatė stodama į sąjungą.

Dabar laikai visai kitokie – kuo naujesnis, inovatyvesnis požiūris, tuo geriau. „Kai tik kas nors pradeda kalbėti apie ribas, iškart kyla pasipriešinimas: „varžote kūrybinę laisvę“. Reikia suvokti, kad ši menininkė gyveno tokiu laikmečiu, kur kūrėjai buvo suvokiami kaip politinės sistemos dalis“, – pažymėjo jis.

Kai negali praeiti pro kenčiantį

Grįžtame prie tapytojos palikimo temos. Ieškant atsakymų, kodėl paveikslai atiteko ne artimiesiems, o gyvūnų globos draugijai – iškyla vyresnės moters paveikslas, kurios žingsnius išgirdę beglobiai katinukai subėga pasitikti savo globėjos iš visų aplinkinių kiemų...

„Kiek teko girdėti iš pažinojusiųjų dailininkę – jos namuose buvo pilna kačių. Žmogus, kuris susidūrė su sunkumais, turi didesnį užuojautos jausmą – negali praeiti pro kenčiantį, nes pats kentėjo. Gal šis sprendimas, visus savo kūrinius paaukoti gyvūnų globos draugijai ir bent šitaip jiems padėti, kilo būtent iš to“, – samprotavo A. Grigalaitis.

Visgi sprendimas neatrodo spontaniškas – galbūt tapytoja pykosi su giminaičiais?

„Sudėtinga atsakyti. Radę šiuos darbus bandėme surasti giminaičius, deja, nesėkmingai. Vėliau sužinojome, kad yra testamentas – gyvūnų apsaugos draugijai. Gal nebuvo kam palikti? Galbūt paskutinėmis dienomis tie katinėliai ir buvo tos artimiausios būtybės, su kuriomis dalinosi šiluma, bendrumo jausmu. Sudėtinga teigti, kad tų giminaičių tikrai nėra, iš mamos ar tėčio linijos jų atsirastų. Bet čia tik spėlionės“, – kalbėjo A. Grigalaitis.

Santykiai šalti, trūkinėjantys

A. Molnikaitės gyvenimo kelias, A. Grigalaičio manymu, taip pat gan būdingas laikmečiui: „Nebuvo didelių galimybių, šeimos situacija sunki. Pats faktas, kad po kažkiek metų tapytoja pasikeitė savo pavardę į mamos mergautinę, sukuria daug interpretacijų. Tie žmonės, kurie ją artimai pažinojo, tos temos beveik neliečia.“

Ir pats laikmetis toks, anot A. pašnekovo, – santykiai šalti, trūkinėjantys, gyvenama parodomoje visuomenėje. „Žinoma, kuriančiam žmogui totalitarinė aplinka dažniausiai yra traumuojanti – turi prisitaikyti arba išvis nedalyvauti. Tada ir prasideda vidinės dramos, kančia pasidaro dar sudėtingesnė. Ant vieno jos kūrinių gali įžiūrėti užrašą: „Stalinizmo aukų atminimui“. Šis paveikslas turbūt labiausiai atskleidžia kūrėjo būtį – yra temos, kurios svarbios, skaudžios, bet jų liesti negali – prie jų prisilieti ne viską išsakęs, ne viską išrodęs... Tokiais pustoniais. Atrodo, kad gali būti laisvas ir skraidžioti kažkur kitur, bet kartais susiduri su nematomomis sienomis, kurios nubrėžia konkrečias ir aiškias trajektorijas, kuriomis tu gali judėti“, – empatiškai žvelgė į dailininkei tekusius išgyvenimus A. Grigalaitis.

Jis prisipažino šiek tiek besijaudinantis dėl to, kad vertingi paveikslai greičiausiai pateks į skirtingus namus. Tai, anot jo, būtų nemažas nuostolis ir šalies mastu. „ Įsivaizduokime, įvyksta aukcionas. Gyvūnams gerai, gaus lėšas, bet kolekcija išsiskaidytų dalimis, į vieną vietą niekados nebesugrįžtų. Didžiausias praradimas ir dėl dar vieno faktoriaus. Ilgą laiką kultūra nebuvo dėkinga moterims – didžioji dalis muziejų kaupdavo vyrų sukurtas kolekcijas, o moterų kūrybos išlikę mažai“, – net kelias problemas išskyrė jis ir paragino suklusti valstybinių muziejų vadovus.

LDS dalijasi dailininkės biografijos faktais ir kolegų prisiminimais:

A. Molnikaitė gimė 1929-aisiais Šiauliuose. 1949–1955 m. studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute.

Nuo 1957 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, 1961–1965 m. dirbo sąjungos referente.

1965–1970 m. Valstybinio dailės instituto dėstytoja, 1970–1973 m. Lietuvos Dailės fondo darbuotoja, 1973–1984 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabineto vedėja.

Nuo 1955 m. dirbo kūrybinį darbą. Parodose dalyvavo nuo 1957 m.

Mirė 1998 m. birželio 10 d., palaidota Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Kolegos: nebuvo abejinga svetimoms nelaimėms

Galina Petrova-Džiaukštienė, Irena Geniušienė, Rimas Zigmas Bičiūnas, Silvestras Džiaukštas, Irena Kostkevičiūtė, D. Daugirdienė, M. Dvarionaitė, J. Sučila, Algimantas Stanislovas Kliauga:

Iš prigimties jautri grožiui, menui, humanizmo idealams ji niekada nebuvo abejinga svetimoms nelaimėms, neatsisakydavo padėti kolegai dailininkui, pažįstamam ir visai svetimam žmogui ar į bėdą pakliuvusiam gyvūnėliui. Visa tai Aldona darydavo be krislelio egoizmo, noro pasipuikuoti ar pasirodyti, pamiršdama asmeninius rūpesčius ir savo negalavimus.

Aldona 11 metų dėstė tapybą ir kompoziciją Vilniaus dailė institute (1961–1972 m.). Biurokratizmui ir intrigoms didėjant, ji turėjo palikti pedagoginę veiklą ir perėjo dirbti į Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos Grafikos kabinetą. Būdama šio kabineto vedėja labai daug nuveikė kaupdama lietuvių dailininkų, daugiausia išeivijos, kūrinių rinkinius.

Dirbo Aldona labai kruopščiai, dažnai neprašydama atlygio. Tuo laiku ji pati nutapė mūsų įžymiųjų kultūros veikėjų portretų (Vinco Mykolaičio-Putino, Vandos Zaborskaitės ir kt.), daug natiurmortų ir peizažų. Jos tapyba be išorinių efektų, šykštoka spalvų, prislopinto kolorito, bet labai įtaigi savo nuoširdumu (...).

Daug metų rašiusi į spaudą apie meną, 1973 m. išleidusi monografiją „Irena Trečiokaitė-Žebenkienė“, atspausdinusi daug straipsnių, paskutiniaisiais metais Aldona įsitraukė į atsiminimų knygos apie prof. Antaną Gudaitį ruošimo darbą. Pati daug rašė, plušo ir kitus nuolat ragino (...).