Keli klausimai – knygos autoriui, žurnalistui, Vilniaus universiteto profesoriui Andriui Vaišniui.
– Iki šiol daugiausia G. Landsbergienė sutikdavo duoti interviu vienaip ar kitaip kartodama savo gyvenimo interpretacijas, kuriame pagrindinė vieta būdavo skiriama Vytautui Landsbergiui. Kas atskleidžiama knygoje, kas nauja?
– Tos, karo-pokario kartos žmonės galėtų varžytis savo gyvenimų dramatiškumu: kas pabėgęs nuo okupacijos, kas ištremtas, kas žuvęs ir išniekintas, kas išlikęs. Išlikimo linija yra kiekvieno asmens, paskui visuomenės atsakymas, ką ir dėl ko verta „turėti ir būti“, pagal Erichą Fromą. Įžangoje pasakau, kad panašių, persunktų ilgesiu, kančia, sukrėtimais, istorijų yra šimtai, bet kiekviena unikali. Vis dėlto ne kiekviena būna išklausoma, nes tik iš viso gyvenimo perspektyvos galima įvertinti žmogaus reikšmę. O jeigu asmenybė darė reikšminės, net ir tiesiogiai nepastebimos įtakos kitiems, jos istorija gali būti išskirtinė. Knyga kaip tik apie tokio žmogaus išlikimą, kur reikėjo daug ištvermės ir jokio heroizmo.
Taigi kartą besikalbant Nacionalinėje bibliotekoje apie vieną, jau kitur aprašytą Gražinos Ručytės nuotykį, kaip tremtyje buvo pavogtas, bet sugrįžo jos akordeonas, sutarėme pasikalbėti apie gilesnės prasmės nuotykius. Prasidėjo pokalbiai apie žmones ir požiūrius. Nebuvo lengva, tačiau tai įtraukė. Šį kartą muzikologas ir politikas negalėjo būti centrinė figūra, nes sąmoningai pasirinkau nagrinėti apie Gražiną ir jos sutiktus kitus vyrus bei moteris.
– Rašote įvade: „Kai žmogus, nublokštas būti „niekuo“, ima siekti tikslo, kad taptų įtaigios raiškos kūrėju, kai išeina ne tik kelias mokyklas, bet ir jų socialinį kontekstą kaip savarankišką patirtį, kai bręsta profesiškai ir pasiekia pripažintą statusą – tai yra asmenybės procesas, įdomus platesniu visuomeniniu požiūriu.“
– Klausydamasis, paskui tikrindamas tai, ką išgirdau, tiesiog fiziškai regiu dramatiškus vaizdus: Konservatorijos studentė naktį skambina Fryderyką Chopiną, kai jos kambaryje MGB pareigūnai laukia, kol draugė parneš akordeoną ir tada Gražina su juo bei kita manta atsidurs tremtinių sunkvežimyje; paskui – mergina barkase, traukianti su vyrais kilometro virvę iš Baikalo ežero per audrą; Irkutsko muzikos mokyklos mokinė, vaikštanti po miestą ir besiklausanti ją globojančio žurnalisto istorijų, tačiau ignoruojama spaudos net jeigu koncerte puikiai pagroja; Sverdlovsko Modesto Musorgskio konservatorijos studentė, nepatenkinta savo profesoriaus reiklumu, bet jį darbinanti ir akompanuojanti bręstančioms Rusijos ir visos SSRS operos žvaigždėms; pianistė, atsisakanti Antano Sniečkaus pasiūlymo „padėti“ ir labai reikli mūsų solistams, kurie su ja dirba Vilniaus teatre. Tarp visų profesinių patirčių driekiasi šylantis ir šildantis jausmas, gyvenimo aistra, manau, ne demonstruojama, bet reiškiama stipria vidine jėga. Tai biografija, kuri vertė mąstyti, kaip žmogus ne tik priima kitų paramą, bet ir pats kuria kitus.
– Knyga aprėpia tik 40 metų?
– „Tik“ – patį lemtingiausią laikotarpį, prasidedantį nuo suėmimo nakties; kontekstine alegorija jam pasirinkti ir apibūdinti man tapo tuo metu Dmitrijaus Šostakovičiaus pradėtas kurti ir tik po 40 metų pirmą kartą atliktas ,,Antiformalističeskij rajok“ – pašaipus, slapta rašytas muzikinis pasakojimas, kaip politinė valdžia ir jos biurokratai spraudžia muziką ir jos kūrėjus į formalizmo rėmus. O tada, 1989-aisiais, Lietuvoje irgi pasigirsta tas pašaipus, ironiškas sovietinės santvarkos atžvilgiu balsas: išnyra Landsbergis-reiškinys. Bet šiandien drįstu manyti, kad bandymai rėminti muziką per kultūros politiką yra nuolat aktuali problema, tikriausiai todėl, kad – kaip bežiūrėtum – muzika yra pati įtaigiausia ir efektyviausia žmonių komunikacijos forma.
Dar sovietmečiu G. Ručytė domėjosi meno komunikacijos teorija ir išvertė Michailo Lotmano straipsnį apie ženklus ir jų kontekstus. Rašydamas galvojau apie jaunos kartos žmogų – tokį, kuris vis dar skaito knygas, kad galėtų suprasti aprašomą asmenybę ir įvykius, todėl jam turiu parodyti istorinį kontekstą: SSRS politikos, ypač kultūros politikos ypatumus, paaiškindamas ir apgailėtiną didelių, pasaulinio garso muzikų situaciją. O ką jau sakyti apie kitus muzikantus? Toks kontekstas turi padėti suprasti ir studijavusios fortepijono klasėje merginos, ir vėliau tapusios Operos ir baleto teatro koncertmeistere moters raiškos galimybes.
Paskui svarsčiau: kadangi Gražina buvo pedagogė, ji turėtų pateikti ir tam tikrus savo bei jai kitų perteiktus muzikos suvokimo principus – gal pravers dabartiniam studentui. Ji turėjo labai gerų pedagogų ir kolegų, ypač Rusijoje. Juolab kad ji pati išskiria dvi asmenybes, padariusias įtakos jos profesinei brandai, todėl profesionalų pastabos irgi gali būti vertingos.
– Iš tų žmonių, vienaip ar kitaip yra apibūdinusių G. Landsbergienę, kurio nuomonė pasirodė ,,tikriausia“?
– Virgilijaus Noreikos nuomonė, įrašyta dienoraštyje, kuris apibūdina G. Ručytę kaip aukščiausią profesionalą – kitą tokio lygmens specialistą esą žinojęs tik Italijoje. Vadinas, dienoraštyje nuomonė niekaip negalėjo būti primesta. Bet jei norėčiau būti šiurkščiai tiesmukiškesnis, knygai suteikčiau vienos knygoje minimos asmenybės duotą Gražinai apibūdinimą: „Neužmušama katė“. Gal skaitytojams tai būtų labiau patikę?
Tačiau dar kas imtų ir sutapatintų su „Kate ant įkaitusio skardinio stogo“, todėl metaforą palikau turinyje. Ne mažiau taiklus pavadinimas būtų buvęs: „Moteris, kuri skaniai gamina“, nes tai įvertino ir bendradarbiai, ir namų svečiai – tokie kaip Chosė Carreras. Kad ir kiek būtų kitų nuomonių apie G. Ručytę, patariau knygos viršelyje pritaikyti jos mėgstamus atspalvius, dominavusius drabužiuose. Knyga – mano apmąstymas apie daug sunkumų patyrusią ir patiriančią asmenybę, o ne kelionė nuo Chužiro iki Vilniaus.
– Jūs tarsi užsiminėte, kad pokalbiai nebuvo lengvi?
– Pradžioje – ne dėl amžiaus skirtumo, ne tik dėl uždarumo, bet skirtingų patirčių. Perskaitęs spaudoje įvairius ponios Gražinos interviu ir jos koncertų aprašymus jutau santūrumą, tačiau kartu sudėjus jie jau parodė, apie ką reikėtų kalbėtis ir kaip. Nebūtinai ir mano klausimai turėjo patikti, nors paprastai neklausiu to, ko pats nenorėčiau būti klausiamas. Valinga, bet uždara asmenybė atsiveria lėtai, užtat tai daro pirmiausia apmąstydama savo poelgius ir santykį su kitais asmenimis.
Taip, ponia Gražina nėra „saldus“ žmogus, nemėgsta žodžių „čiurlenimo“, tačiau vertinanti tikrą jausmą ir tikrą darbą. Prisipažino, kad jai nepatikę kažkada publikuoti ją aukštinantys tekstai. Prisiminiau, kaip kartą prieš dvidešimt metų, dėdama man žuvies į lėkštę viename renginyje, paragino maždaug taip: „Valgykit, o aš žuvies prisižvejojusi.“ Palaipsniui atsiskleidžia būdas, kurį reikia suprasti. Per kažkurį susitikimą klausydamasis tarsi išgirdau savo senelę – šis prisiminimas dar iš ano amžiaus pakoregavo mano santykį ne tik su žmogumi, kurio klausau, bet ir tai, ko reikėtų knygai. Gražina atsiskleidė kaip moteris, kuri – nepaisant išorinio griežtumo – pirmiausia skiria savo gyvenimo laiką, žinias ir darbą kitiems. Ji yra jiems ir paguoda, ir globėja. Ar kiti tai vertina? Šis dalinimasis yra palyginti retas bruožas, nes dažnai žmogus iš prigimties egoistiškas nori pasirodyti pats pasiekęs aukštumų ir todėl nepastebi jokio išorinio greta buvusiųjų ar esančiųjų indėlio, priešingai – gali juos sumenkinti. Štai kodėl man atrodė svarbu pastebėti tai, kas yra gera, bet visuomenėse, bendruomenėse neįvertinama.
– Paplitęs posakis, kad Gražina Ručytė sukūrė Vytautą Landsbergį. Ar kalbėjotės apie tai?
– Yra tiesos, nors joks išmintingas žmogus nebūna daiktas kito rankose. Patikslinkime: kalbame apie sąlygas, kurias Gražina siekė sudaryti savo vyrui, kad jis galėtų užsiimti menotyra, vėliau – politika. Tokia moteris, kaip centrinė šeimos figūra, būna mažai matoma, užtat joje reikšmingiausia. Kita vertus, ji yra griežto kritiško mąstymo, dalykiška, tiksliau – praktiška, todėl lemtingiausiais laikotarpiais galėjo padėti Vytautui tiesiog juo rūpindamasi.
– Vienas knygos skyrius yra apie „vyrus, lemiančius moters likimą“.
– Visas pasakojimas persunktas šeimos idėjos – jos išdraskymas per trėmimus, jos kūrimas yra pagrindinės gyvenimo sankryžos. Kita vertus, kiekvienas sutinkame žmonių, kurie per akimirką tampa svarbūs, pakeičia mūsų sprendimus, net mąstymą. Man buvo įdomu ir tokių Gražinos sutiktų žmonių likimai, nes jie padarė įtakos Gražinos gyvenimui, o ji – jų. Ji sutiko daug gražių žmonių, pirmiausia dvasiniu požiūriu ir tai yra Dievo dovana sutikti ne tik suprantančius, bet pirmiausia – garbingus žmones.
Manau, išsiskirti su tokiais žmonėmis – taip pat nelengva. Kita vertus, ji išsiugdė valią būti stipria, neretai stipresne už kitus ir mokėti pasirinkti tai, kas vertybiniu požiūriu nekeltų abejonių dėl savo ateities. Jei devyniolikmetė pianistė Baikale visą dieną nešioja druskos maišus iš baržos į krantą, ji turi laiko pamąstyti ne tik apie daiktus, bet ir apie vertes. Juolab kai vos nenuskęsta įkritusi į gilų vandenį. Manau, Gražina gyvena gyvenimą būdama atvira žmonėms, jais pasitikinti, tačiau visada kelianti labai aukštus reikalavimus – tai retam patinka. Dar visai neseniai, šįmet jos pedagogišką kritiškumą šmaikštaudamas per savo koncertą nepraleido progos priminti Vytautas Juozapaitis.
– Jeigu knyga tik dalimi yra sakytinė istorija, kaip tikrinote pasakojimą?
– Ko negali patikrinti – gal neturi patekti į knygą. Žinoma, emocinius pasisakymus galima palikti tiesiogine herojės kalba. Tačiau neišvengiamai asmeninių ir valstybinių archyvų, spaudos, kitų žmonių liudijimai yra svarbiausias šaltinis. Kiekvieno tyrėjo, biografijos rašytojo visiškai natūrali problema ta, kad sužinai daugiau, nei parašai ir palieki skaityti. Yra dalykų, kurie reikšmingi man žinoti, mano herojei, nes juos išgyveno, bet visuomenei gal nesvarbūs, nes tai esmingai nepakeistų psichologinio portreto. Reikia gerbti kito gyvenimą, atrenkant jame lemtingiausia ir labiausiai vertinga kitų atžvilgiu. Už pastabas esu dėkingas pirmam skaitytojui – recenzentei profesorei Auksei Balčytienei.
– Ar ponia Gražina buvo pakankamai atvira, atskleisdama savo patirtis?
– Taip.
– O knyga?
– Dėmesingam skaitytojui – pakankamai atvira. Nors retai kas skaito knygą įdėmiai: žiūri, kokių yra nuotraukų, ar aprašyta kas nors pikantiška. Ši monografija – apie žmogaus tapsmą brandžia asmenybe, kuri dalinosi savo žiniomis, išgyvenimu. Ten nėra atsitiktinių vardų, nei nesvarbių detalių, bet laikotarpio ir amžininkų atžvilgiu paslapčių dar liko; būtų keista, jei kuri moteris jų neturėtų. Esu tikras, šią biografiją būtų galima ekspresyviai, aistringai ir kiek laisviau interpretuoti vaidybiniame filme.