Kodėl pasirinkote kaip knygos autorė kūrybinį pseudonimą, o ne savo vardą ir pavardę ir ką reiškia šie žodžiai – Nika Piperita?
Esu slapukė. Jau vaikystėje turėjau paslapčių ir savų „sekretų“, kurių niekam neišduodavau. Regis, šis kūrybinis pseudonimas man kur kas savesnis, negu suteiktos ar įgytos pavardės, su kuriomis nepavyko susitapatinti. Prisipažįstu, kad norėjau išvengti tapatinimo su romano veikėjais ir kitomis asmenybėmis, turinčiomis man kliuvusias arba tekusias pavardes. Mat būtinai atsiras smalsuolių, kurie pasiteiraus: ar ponas, ponia, panelė jums ne giminės? Nika – ir Veronikos (mano senelės) vardo trumpinys, o lotyniškai mentha piperita – tiesiog pipirmėtė. Sumaniau pasislėpti po populiarios žolelės vardu, kurios arbata man patinka.
„Gervė smėlynuose“ yra pirmas jūsų romanas. Tai apskritai literatūrinis debiutas ar esate rašiusi ir skelbusi kitokių prozos kūrinių?
Tai mano literatūrinis debiutas. Atidėtas, apmąstytas, išgyventas...
Regis, rašote dienoraštį. Turite jį tik sau ir gal dar artimiesiems, ar kur nors tokius įrašus skelbiate viešai, tarkime, internetinėje erdvėje?
Mano dienoraščius saugo mano šuo – miega po mano rašomuoju stalu. Tiesa, kartais prasprūsta koks nors fragmentas, nebūtinai solidus bei tyras, ir numigruoja į asmeninį socialinio tinklo profilį internete.
Tiesa, kad romano bazė yra dienoraščių įrašai?
Ne visai taip, bet rašydama šį romaną atsiverčiau senus dienoraščių puslapius, ir tam tikri fragmentai iš ten nukeliavo į knygą.
Kaip dėliojote siužetą – iš pradžių jį sugalvojote, ar rašydama romaną leidote jam laisvai plėtotis?
Rašydama romaną buvau apklijavusi darbo kambario sienas visaip pribraižytais ir aprašinėtais popieriaus lapais. Ne visas sukurtas schemas panaudojau, kai kurios atkrito, kai kurias įvertinusi atmečiau, o kai kurias susidėjau į aplanką ir paslėpiau. Buvo ir laisvų plėtočių, nevaržomų emocinių nuokrypių. Tiesa ta, kad neprisimenu, nuo kada jaučiuosi turinti istoriją, kurią galėčiau papasakoti. Pradžioje maniau, kad tai bus vaikiška istorija suaugusiems, bet išėjo kiek kitaip.
Kiek laiko rašėte romaną, dirbote nuosekliai ar kūrybinio įkvėpimo gūsiais?
Sunkus klausimas. Nežinau. Tačiau galiu pasakyti, kad kūrybinis įkvėpimas ateina ne tada, kai jo lauki, o tada, kai realiau prisėdi dirbti. Tikrai rimtas darbas rašančiam žmogui – atnešti savo sėdynę iki darbo stalo, tiesiog prisėsti rašyti nors ir ant žemės ar grindų, bet dirbti pakankamai reguliariai, o ne laukti įkvėpimą nešančios apvaizdos vizitų. Gal kažkas ir turi savas mūzas, o aš tiesiog turiu savąjį įprotį rašyti. „Gervę smėlynuose“ rašiau apie penkerius metus. Tiesa, buvo ir pauzių.
Pagrindinė knygos herojė Margarita gyvena dabartyje ir taip grįžta į savo vaikystę sovietmetyje. Kodėl pasirinkote tokį pasakojimą per du tokius skirtingus laikotarpius ir herojės gyvenimo etapus?
Mes, jau būdami dideli ir suaugę, pernelyg dažnai nepastebime ir nesuvokiame, kad mūsų šiandienos gyvenimo sprendimus ir pasirinkimus lemia vaikystės patirtys. Manote, kad tai, kas buvo seniai, jūs pamiršote, ir tai dabar nesvarbu? Nereikšminga? Ar tikrai taip? Paklauskite savęs ir savo kūno. Slapčiomis norėjau skaitytojus paniurkdyti šlapiuose vaikystės dirvonuose, kad būtų smagu iki ašarų, todėl nors mano Margarita gyvena dabartyje, tačiau mintimis, sapnais, jausenomis sugrįždama į vaikystę ieško atsakymų, kodėl aplink ją esantis pasaulis toks, o ne kitoks.
Kas buvo pirmieji užbaigto romano „Gervė smėlynuose“ skaitytojai ir kokie buvo jų atsiliepimai?
Pirmasis garsiai skaitomas ištraukas išgirdo mano šuo. Ji – nes kalaitė – pasakė: „Au, baik šitas pasakas, oras geras, nešalta ir žvirblių daug, greičiau varom į lauką.“ O kalbant rimtai, pirmieji skaitytojai buvo mano aplinkos žmonės, bičiuliai ir draugai, kurių aš nenustebinau. Draugė lituanistė gerai atsiliepė apie mano rašymo stilių, pasakojimo išraiškingumą. Dailininkas apibūdino šį romaną kaip „nepaprastai realistinį Repino paveikslą, sukonstruotą pagal Pablo Picasso principą“, kai kuriuos atskirus kūrinio vaizdus jis aiškiai matė skaitydamas. Buvusi mano auklėtoja, chemijos mokytoja, akcentavo įsimintinus gamtos aprašymus ir pasakė, kad turėjau studijuoti gamtos mokslus. Kitas draugas išskyrė pastabumą detalėms. Jautresnės sielos vyriškiams romanas pasirodė gana intymus. Apsidžiaugiau, kai man mielas žmogus prasitarė, kad jam atrodė, jog kai kurie nostalgiški vaikystės prisiminimai yra lyg jo paties.
Kokiems skaitytojams skirta „Gervė smėlynuose“?
Kad ir kaip nenorėčiau apibrėžti skaitytojų rato, manau, kūrinį labiausiai turėtų suprasti mano bendraamžiai ir kiek vyresni. Vadinasi, tie, kurių vaikystė prabėgo dar sovietmečiu. Bet, žinoma, čia aš galiu ir klysti. Apskritai drįstu teigti, kad mąstantis, neieškantis vien aštraus ar saldaus siužetinio veiksmo, vertinantis lėto skaitymo malonumą, pastabus, įžvalgus bei kritiškas žmogus yra mano skaitytojas.
Kodėl gervė ir kodėl smėlynuose?
Jeigu reiktų išsirinkti paukštį, aš apsikabinčiau gervę, nes ji gražuolė, tvirta, baikšti ir paslaptinga. Gervė neatskris į lesyklėlę, neims duonos trupinio iš rankos ir nesekios paskui. Parašiusi susivokiau, kad būtent į šią paukštę labiausiai panaši pagrindinė veikėja Margarita. O smėlynai visada bus mano širdyje, nes jie mane užaugino, aš gimiau Dzūkijoje – smėlynų krašte. Virš mano sugriautų namų erdvės skrenda klykiančios gervės, jos išlekia kasmet trimituodamos vis gausesniais būriais, o aš tyliai nubraukiu ašarą, žinodama, kad jos sugrįš.
Kokius esminius dalykus siekėte atskleisti romane „Gervė smėlynuose“?
Man svarbi savo-svetimo tema. Labai norėčiau, kad skaitytojas susimąstytų, kas iš jo aplinkos žmonių jam savas, o kas svetimas? Tyliai viduje patyrinėtų – kodėl yra taip ir ar gali būti kitaip? Vaikystėje išgyvenau geliantį svetimumo jausmą būdama tarp savų. Turiu šį randą ir šiandien. Šiame romane mažoji Margarita, po visų patirtų niekšybių, apmąsto šią temą kaip didelė ir padaro išvadas, reikšmingas tolimesniems gyvenimo sprendimams.
Taip pat kūrinyje svarbus vienišumo baimės įveikimo aspektas. Nuo jo gyvenime pabėgti neįmanoma, belieka prisijaukinti realybę tokią, kokia ji yra. Romano veikėjai baimę įveikinėja skirtingai: maskuoja vienišumą svaigalais, slepiasi nuo jo užsiverdami savyje, tačiau kai kam skaudūs pasimatymai su vienišu vidiniu „aš“ nejučiomis tampa nauja pradžia.
Bene esmingiausias siekis – atskleisti mumyse glūdinčio vidinio vaiko dramą. Manau, nereikia gniaužti jo savyje, nereikia manyti, kad, žudydami savąjį vidinį vaiką, tampame išmintingais suaugusiais, nes kiekviename iš mūsų – gyva mūsų vaikystės patirtis, labai dažnai lemianti ateitį.
Gilesnis susivokimas visuose šiuose dalykuose padeda mums atsakyti į klausimą, kodėl esame tokie, kokie esame.
Kodėl romaną norėjote prisodrinti ir dzūkiškos tarmės?
Čia man reikėjo padrąsinimo, nes buvau kiek nutolusi nuo savo kalbinių šaknų, tačiau atsirado akylas žmogus, kuris pabaksnojo pirštu į mano tekste kyšančius dzūkiškos tarmės požymius. Aš susivokiau, jog nebėgdama nuo savo gimtosios tarmės tvirčiau stovėsiu ant žemės. Dzūkiška tarmė pasitarnavo esminių personažų sodresnei charakteristikai. Kitaip tariant, jie tapo kur kas tikroviškesni, spalvingesni ir tvirtesni, įgavo savitesnę emocinę raišką.
Kaip jautėtės, sužinojusi, kad knyga jau išleista?
Išgyvenau nostalgijos ir liūdesio emocinio kokteilio poveikį. Buvo daugiau graudu, negu džiugu. Turbūt pasijutau vaiku, gavusiu netikėtą dovaną.
Kaip sekasi pristatyti asociacijos „Slinktys“ išleistą knygą skaitytojams ir kokios pirmos reakcijos?
Į pristatymus susirenka skirtingų žmonių, su skirtingomis intencijomis Susidūriau su stereotipiniu mąstymu, netgi gavau pastabų dėl aprangos, derančios mano amžiaus moteriai. Tačiau labiausiai nudžiugino skaitytojai, kurie mano sukurtuose personažuose atpažino vaikystėje sutiktų žmonių tipažus ir pasijuto esantys kartu su manimi toje laiko atkarpoje, kurią mums lėmė likimas. Deja, dėl pandemijos planuotus pristatymus tenka atidėti.
Ar ir toliau rašote dienoraštį? Gal tai bus lyg apmatai kitam romanui?
Žinoma, mudvi su kalaite Tera kiekvieną vėlų vakarą aptariame dienos įspūdžius ir rašome dienoraštį. Nežadame atsisakyti šio įkyraus įpročio, kuriuo ženkliname baltus popieriaus lapus.