– Ką tik baigėte repeticiją, kurioje dar nebuvo nei kostiumų, nei orkestro, tačiau rolė, atrodo, į jus tiesiog įaugusi.
– Taip, ji mano viduje. Kuo dažniau atlieki partiją, tuo daugiau įrankių turi jai išpildyti vis naujose aplinkybėse. Jei gerai žinai, kas vyksta kūrinyje, aplink tave, supranti, ką darai, žmonės visada norės tave stebėti scenoje.
– Kiek kartų jau esate atlikęs Erodo rolę? Atrodo, kad galėtumėte skaičiuoti šimtus.
– Erodo istorija mano repertuare įdomi, nes jau senokai man sakydavo, kad būčiau puikus Erodas. Specializuojuosi sunkiame, specifiniame repertuare ir keistuose charakteriuose, nes galiu įveikti sudėtingus kūrinius (nuo vaikystės mokiausi muzikos mokykloje) ir labai mėgstu vaidybos iššūkius. Visgi maniau, kad Erodas pas mane ateis vėliau.
Finale debiutavau šia partija Karališkojoje Londono operoje, didžiausiame mano šalies teatre, pagrindinėje scenoje. Taigi, švelniai tariant, buvo baisu. Neturėjau labai daug sceninių repeticijų, nes įsivedžiau į jau esamą spektaklį, o mano pirmoji Salomėja scenoje buvo Malin Byström, kuri yra puiki. Tai vyko 2018 metais, o kitas mano spektaklis jau buvo su Asmik Zalcburgo festivalyje. Nuo tada Erodą dainuoju kasmet. Esu paskaičiavęs, jog net su pandemijos pauze, nuo 2018 metų jau sudainavau apie 50 spektaklių bent 6 skirtinguose „Salomėjos“ pastatymuose. Tai tikrai nerealu.
Erodo partija, kaip ir visas kūrinys – sudėtinga. Muzika, tekstas, kurio daug, vokalo subtilybės... Todėl turėdamas šią partiją pilnai paruoštą iš tiesų esi dažnai kviečiamas. Esu įšokęs ir į pastatymus, kuriuose reikėjo gelbėti partijos neįveikusius solistus. Labai džiaugiuosi, kad šis kūrinys niekuomet neatsibosta: tiek dirigentai, tiek režisieriai visuomet turi savų, naujų įžvalgų ir interpretacijų. Viskas čia taip sudėtinga, kad visada yra kur tobulėti.
– Esate gerai žinomas, kaip puikus aktorius, kaip kuriate savo vaidmenis?
– Šiame darbe pirmiausia reikia natūralaus noro domėtis, kurti istoriją ir charakterį. Mūsų darbas, kaip aš jį suprantu, yra komunikuoti su žiūrovu, užtikrinti, kad tai, ką sukūrė kompozitorius ir libreto autorius, interpretavo dirigentas ir režisierius, tavyje susijungtų ir geriausia kokybe pasiektų publiką. Tą aš visuomet ir stengiuosi daryti.
Kuo toliau gyvename ir kuriame, tuo daugiau operų tampa istoriniais kūriniais, todėl man labai svarbu pasiknaisioti istoriniuose faktuose, šaltiniuose, sužinoti kuo daugiau. Ar kalbėtume apie kompozitoriaus idėjas, jo paties gyvenimą, ar operoje vykstančias istorijas, atsekti to laikmečio gyvenseną, įvykių priežastis. Jei kūrinyje vaizduojamas laikas po svarbaus įvykio, sužinau viską apie tą įvykį. Tai labai įdomu, nors, prisipažinsiu, jaunystėje nekenčiau istorijos pamokų. (juokiasi)
Dabar suprantu, kiek daug iš praeities kasdien semiamės. Istorija daro kūrinį turtingesniu, todėl nuostabu dirbti su tokiais dirigentais, kaip Franzas Welseris-Mӧstas, kuris žino ne tik natas, muziką, bet ir absoliučiai visą kūrinio, jo kompozitoriaus ir aplinkybių istoriją. Repeticijos su juo Zalcburge buvo ypatingai įdomios. Taip pat visada prisimenu legendinio režisieriaus Grahamo Vicko žodžius, kuomet didelėje masinėje scenoje jis paklausė, ar vienas atlikėjas, žino, ką dainuoja kitas: Kaip tu gali nežinoti, kas vyksta aplink tave? Iš tiesų, tu juk turi žinoti, kur tu esi ir kas vyksta, kitaip nėra prasmės būti scenoje. Tai svarbu absoliučiai kiekvienam atlikėjui.
– Ar tiesa, kad su Dalia Ibelhauptaite esate pažįstami seniai?
– Taip! Net nepamenu, kaip tiksliai tai nutiko, bet ji yra labai įsimintinas žmogus. Ir tuomet, ir dabar, ji rengiasi fantastiškai išsiskiriančiai, net šiandien repeticijoje buvo su spygliais kaustytais batais, kurie bet ką priverstų pasitempti darbe (juokiasi). Mes susipažinome tikriausiai prieš gerus 30 metų. Turėjome bendrų draugų, ji gyveno Londone, kaip režisierė dirbo ir su operos studijos solistais. Net nežinau, ar kartu dirbome, tačiau tikrai dažnai prasilenkdavome ir ji man paliko didžiulį įspūdį. Dabar turėti progą kartu dirbti Lietuvoje yra neįtikėtina!
Dirbant operos versle, dažnai tenka susidurti su lietuvių menininkais ir jie visi nuostabūs. Man iki šiol teko dirbti bent su penkiais lietuviais, o juk jūsų yra tik trys milijonai! Maniau, kad švedai keisti, nes jų yra 12 milijonų ir nuolat sutinki daugybė talentingų švedų balsų, bet Lietuva yra kažkas stulbinančio. Juk ir Aušrinė Stundytė iš čia, taip pat neseniai dirbau su puikia dirigente Giedre Šlekyte, – ji fantastiškai talentinga. Todėl labai smagu pamatyti ir pačią šalį, su žmona čia atvykome savo atostogų metu. Viskas prasidėjo nuo Asmik žinutės, paklaususios, ką aš šiomis dienomis veiksiu. Tačiau ji puiki mūsų šeimos draugė, ir aš sutikau. Atradome puikų kelią iš Švedijos, keltu į Latviją, Ventspilį ir tuomet vaizdingais keliais važiavome iki Vilniaus. Keliauti mašina – geriausias būdas iš tiesų pamatyti šalį.
– Kaip pamenate Zalcburgą ir pažintį su Asmik?
– Man pasisekė, kad mano pirmoji „Salomėja“ buvo gan tradicinė. Tai nėra senoviška pastatymas, tai – puikus režisieriaus D. McVicaro spektaklis, kuriame pirmą kartą kurti rolę yra idealu. Sužinai viską apie kūrinį, kas kur vyksta, kaip turi būti. Kuriant Zalcburge su Romeo Castellucci ėmė dėtis keisti dalykai, iš pradžių manėme, jog spektaklis bus nevykęs. Čia viskas buvo tarsi ištisinė priešprieša tam, kas parašyta operos veiksme. Tačiau finale pasirodė, jog tai buvo gera idėja, davusi progą publikai suaktyvėti, priversti ją iš naujo pamatyti kūrinį, patirti šią medžiagą. Manau, kad meno paskirtis ir yra labai daug eksperimentuoti, nes tik taip galima atrasti kažką naujo, nepatirto. O Vilniuje, nors žmonės eis į koncertą, bet jei gaus tikrą pasirodymą, nes Dalia labai gerai žino, ką reikia padaryti, kad aiškiai ir įtaigiai papasakotum istoriją.
Asmik Zalcburge buvo tikrai labai susikaupusi, matyt ir susijaudinusi dėl tokios didelės ir sudėtingos medžiagos. Iš to susikaupimo, ji net kiek atsiskyrė nuo mūsų visų, – tiek darbo įdėdavo. Ir ta jos atskirtis tarsi įaugo į patį spektaklį, kur ji iš tiesų yra atskirai nuo kitų, lyg savo pasaulyje. Manau, net jos personažas dėl to tapo įdomesnis. Žinau, kad ji jaudinosi, juk tai buvo pirma jos Salomėja, akys buvo tikrai didelės, reikėjo galvoti, kaip susitvarkyti, bet vos tik ji tai atrado, kažkas iš karto atsirakino ir Asmik pradėjo dainuoti tiesiog fantastiškai. Viskas staiga atrodė labai paprasta. Jei iki tol maniau, kad Malin yra geriausia, Asmik sudainavo taip, kad geriau ir būti negalėjo. Labai gera dirbti su tokiais kolegomis. Čia taip pat, žinau save, Asmik, gerai pažįstu Kostą Smoriginą, žinau, kad ir jis puikus, tik šiandien susipažinau su Ieva Prudnikovaite ir ji taip pat nuostabi, – laukia gražus darbas kartu.
