Literatūros kritikai ir apžvalgininkai sutaria, kad bene geriausiai šiuos kūrybinius bruožus įkūnija šiemet „Baltų lankų“ išleista opus magnum vadinama A. Ernaux knyga „Metai“ (iš prancūzų k. vertė Greta Štikelytė, redaktorė Diana Bučiūtė). Iki šiol į lietuvių kalbą išverstos trys autorės knygos: dar 1994 m. į vieną rinkinį sudėtos „Sustingusi moteris“ (pranc. „La Femme gelée“) ir „Vieta gyvenime“ (pranc. „La Place“) ir 2023 m. leidyklos „Baltos lankos“ išleista knyga „Įvykis“ (pranc. „Lʼevenement“, iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė, redaktorė Rima Bertašavičiūtė).
Annie Ernaux (gim. 1940) – prancūzų rašytoja, tikra autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Ji studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.
A. Ernaux kūrinyje „Metai“ iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.
Formaliai žvelgiant, „Metuose“ aprašomas autorės gyvenimo kelias – nuo Normandijos darbininkų klasei priklausančios jaunos merginos iki licėjuje prancūzų literatūrą dėstančios moters, gyvenančios Paryžiaus priemiestyje, auginančios du sūnus ir patiriančios skyrybas, – ir išgyvenimai.
Tačiau ne vien A. Ernaux gyvenimo faktai yra svarbiausia šios knygos dedamoji. Karas Alžyre, Sartro ir de Beauvoir istorija, Edit Piaf, Agnès Varda, 1968-ieji, branduolinio karo grėsmė, vartotojiškumo suklestėjimas, bedarbystė, imigracija, naujosios technologijos – visa tai ir dar daugiau fiksuojama knygoje kaip universalūs sunkiai apčiuopiamos laiko tėkmės ženklai, kaip atpažįstamas gyventos istorijos sluoksnis.
„Metai“ – puikus pavyzdys, kaip įmanoma vienu metu rašyti ir asmeniškai, ir universaliai: „Viskas išnyks per sekundę. Tarp lopšio ir mirties patalo sukauptas žodynas pragaiš. Liks tik tyla ir nė vieno žodžio jai nusakyti. Niekas nebesklis iš praviros burnos. Nei aš, nei man. O kalba ir toliau vers pasaulį į žodžius. Aplink šventinį stalą vyksiančiuose pokalbiuose liksime tik vardu, vis labiau beveidžiu, kol galiausiai pradingsime anoniminėje tolimos kartos minioje.“