Sunku lenktyniauti su kūrėju
– Bendra šventė – šie Jūsų žodžiai puikiai atspindi šiomis dienomis nutikusį kultūros įvykį. Neseniai esate sakiusi, kad parodos, kabančios tik mėnesį, autorius liūdina: tik pakabinai – ir jau reikia nukabinti. Iš to sakinio supratau, kad mėgstate daryti tvaresnius darbus, kurie išlieka ilgiau, nėra paviršutiniški?
– Turbūt taip... Manęs turguje paklausė: ar piešiate užsakymui? Atsakiau, kad ne – nei pagal dydį, nei pagal temą. Nei vienas iš mūsų to nedarome, – nei aš, nei Šarūnas.
Važiuodama dviračiu iš turgaus, galvojau, negi žmonės įsivaizduoja, kad jie gali papildyti kažką, ką kūrėjas jau sukūręs? Tikrai ne. Naivus, savo kailyje netelpančių žmonių noras, kad va, kažką sukursiu, – labai sunku yra lenktyniauti su kūrėju.
– Iš tikrųjų. Bet, ko gero, yra ir kita pusė. Juk kūrėjo sukurtas paveikslas tam tikru momentu ima gyventi savo gyvenimą, tada, matyt, pats ir savininką susiranda. Tokiu atveju, kaip tu jį užsisakysi?
– Tikrai taip. Jau kas nori įsigyti paveikslą, turi žiūrėti natūroje, rinktis, o jeigu įsivaizduoja, ko nori, – tada turi pats ir nusipaišyti.
– Tiesa!... Bet sugrįžtant prie naujosios galerijos temos. Ekspozicija bus nuolatinė ar išliks parodinis formatas, darbai keisis?
– Be abejo, [keisis]. Jeigu galerija gyvuos, jeigu kam nors bus įdomu. Juk niekas visiškai neaišku. Juokingas darbo laikas – nuo devynių ryto. Kas gali eiti žiūrėti meno nuo devynių ryto? (juokiasi.)
– Labai ankstyvas žiūrovas...
Dar „nesuvirškintas“ jausmas
– Saukų vardinė galerija, regis, su ilgalaike perspektyva, juk tai – gerai?
– Šitas jausmas dar nesuvirškintas, nėra jokio apibrėžtumo, kad turi. Turi Zarasai, mes pasidalinome paveikslais.
– Pats veiksmas, atrodytų, šiandien yra labai svarbus – atkreiptas dėmesys, galbūt netgi į bendrą problemą: menininkams reikia galimybių parodas rodyti ilgiau nei mėnesį?
– Galbūt kartais užtenka ir mėnesį? Yra labai daug meninininkų, visi nori pasirodyti, visur – eilės. Pasaulis eina link to, kad visi bus kūrėjai, fotografai, rašytojai... Ar bent jau tokių, kurie save taip vadina. Rašančių, tapančių paveikslus, užsiimančių meno terapija, ieškančių, kaip galėtų save išreikšti. Bet ne viskas kažką reiškia...
– Taip, išsireikšti gali, bet reikšti, palikti pėdsaką – ne kiekvienam skirta, kaip ir būti stipriu menininku? Juk kalbame, ko gero, apie vienetus?
– Negaliu atsakyti. Lietuvoje yra daug menininkų, įvairiai dirbančių. Pasižiūriu laidose – jie rimtai dirba, nuoširdžiai...
– Malonu girdėti tokį įvertinimą. Bet Vilnius vis vien graužiasi nagus dėl Zarasų sėkmės. Gal būtų turėjęs tokią pat galimybę eksponuoti Saukų darbus jų vardo galerijoje, jei nebūtų pramiegojęs?
Sutuoktinės atsakymą paspalvina Šarūnas Sauka, pridurdamas, kad taip, „laukia savo eilės žymių lavonų...“ N. Saukienė priduria, kad, tiesa, MO kolekcijoje yra šviesaus atminimo menininkų darbų: ir Antano Gudaičio, ir Augustino Savicko... Tęsdama pokalbį N. Saukienė pasidalina nuogąstavimu: dabar žmonėms daug kas nebeįdomu, reikia kažkokių atrakcijų, nebeužtenka paveikslų.
– Įdomu, kas gi galėjo nutikti, kokios to priežastys? Vieni tyrinėtojai sako, kad galbūt sumažėjo žmonių IQ, nes traukia populiarūs dalykai, blizgūs popierėliai...
– Popsas valdo. Jis yra linksmas, reikia atrakcijos. Nuo seno: duonos ir žaidimų.
– Bet tai taip...
– Paviršutiniška?
– Taip. Turbūt tai yra siekis pabėgti nuo kasdienybės, kuri tapo, ypač pastaraisiais metais, slegiančia. Pandemija, karas... štai ir ieškoma „taurės linksmybių“.
– Nuo žmogaus priklauso. Kai kurie – ir be karo buvo tokie. Tuštybės visada daug. <...> Bet negaliu galvoti apibendrinančiomis kategorijomis, yra daug skirtingų žmonių, net sociologai, ir tie pasiklysta.
– Be abejo, yra ir tokių, kuriems rūpi gylis, ieškojimai. Beje, ieškojimai, ko gero, svarbi kategorija ir menininkams?
Tapybai reikia šviesos
– Plačiais žingsniais žengia vasara, Jūsų mylimiausias laikas. O kaip kūryba?
– Taip, mylimiausias! Bet ne tik dėl gėlių, kaip visiems atrodo, bet dėl šviesos. Nes tai yra pats šviesiausias metas, pečiaus kūrenti nereikia. Tapybai man reikia dienos šviesos, prie elektros negaliu. Taip, šitas laikas, ir vis negaliu susikaupti. Tai žolės pjovimo šventė, tai pečių valymo šventė... (juokiasi.)
O kiek gėlių gavau, kaip dabar neįprasminti, nors truputį... Išsitiesiau ant aukšto, – o margumas, o daug visko! Reikėtų prisiversti... tiesiog dirbti, tapyti, jau reikia pradėti.
– Visi labai laukia naujienų.
– Pats iš savęs lauki labiausiai. O gal teiksies, malonėsi save nustebinti! Norisi tarsi truputį kitaip matyti... Sako, keisk temą. Bet man tema nėra svarbu, neliečiu aktualijų, bet norisi, kad kvėpuotų tie darbai.
– Nuojauta kužda, kad jau „bręsta“ nauja drobė?
– Jeigu pradėsi išsisukinėti, kad reikia padaryti tą, kitką – tai yra blogai. Reikia viską mesti, eiti, atsisėsti, pasistatyti drobę ir persijungti.
– Trūksta tik to ryžtingo žingsnio?
– Taip.
– Dabar žinosiu, ko palinkėti dailininkams: greitų žingsnių prie drobės.
– Galima! Bet yra visokių dailininkų. Yra tokių, kurie visą laiką sėdi prie drobės. Tarp tokių, kurie ištisai sėdi – mano Šarūnas. Bet turbūt tokių tikrai nėra daug.
– Šiuo atveju, galbūt būtų galima kalbėti ir apie pasiaukojimą?
– Ar pasiaukojimas, ar tiesiog toks pasirinktas gyvenimo būdas, kelias. Toks buvimas šioje Žemėje.
<...> Mūsų šeimynėlė ne per daug tradicinė, nors Monika (M. Saukaitė, dukra, Saukų galerijos ekspozicijos kuratorė, menotyrininkė – aut. past.) labai stengėsi pabėgti nuo meno, bet niekur nepabėgo... Preciziška, kruopšti ir pedantiška, maksimalistė. Monika apie tėvo kūrybą rašė disertaciją, jinai geriau žino Š. Saukos paveikslus, negu aš. Aš net pavadinimų nežinau. Na, nebent tuos, kuriuos pati sugalvoju.
– Būna ir taip?
– Būna. Sakau, čia nieko nereiškiantis pavadinimas, reikia pavadinti, va, kažkaip taip. Jam siūlau, jis pasirenka. Mes atskirai dirbame. <...> Esu visiškai atsiribojusi, nesigilinu, ką jis tapo. Matau, kiek pritapyta, ir tiek.
– Kai buvo maži, Jūsų atžalos (dabar garsus skulptorius Mykolas Sauka ir Monika) dažnai pasirodydavo paveiksluose, o kaip yra dabar?
– Man tai artimiausia. Bet labai nedaug nuotraukų turime, anksčiau su muilinėmis, būdavo, fotografuoji, kartą metuose juostelę išsiryškini... Tai, ką galiu panaudoti – esu jau panaudojusi. Bet šiaip, mielai galiu grįžti prie savo vaikų, bet taip, realybė keičiasi... Atrodo, kad ta dainelė padainuota, reikia modifikacijų. Abudu esame įtapę anūkų, bet nei Šarūnas nėra patenkintas, nei aš. Nėra pavykę. Kad maža dūšelė būtų [atvaizduota] taip, kaip norisi.
– Procese?
– Taip, tikėkimės.
– Sakoma, kad teptukas yra Dievo įduotas įrankis. Ar tikrai yra taip, ar pats žmogus viską pats gali?
– Gal abu variantai gali būti, bet kažkas turi pažadinti tą norą. Gal ir nuo mokytojų priklauso. Bet vėliau – tik darbas. Padarei ne taip, kaip norėjai, imi kitą drobę, taip siūlas vyniojasi. Jei dar ne taip – imi dar kitą drobę... Aksioma – 10 proc. talento, 90 proc. darbo. Tai yra genijaus receptas.
– Atrodytų, jis nelabai tinka menininkams, kūrėjams...
– Taigi tinka, tinka. Kas, kad tu būsi labai talentingas. Ir dailės mokyklose buvo nepaprastai talentingų mokinių, ir akademijoje, bet žmogus kažką kita pradeda veikti, jis nedirba, nedaro to, kažkaip į kitą pusę gyvena. Ir viskas, – nėra jo darbų. Gali turėti visus duomenis, gerai piešti, būti jautrus spalvai, bet būtinai turi iš savęs reikalauti.
– Galbūt įkvėpimas ir yra tas stūmoklis, verčiantis dirbti?
– Apie įkvėpimą – skirtingai. Ar aš dabar turiu įkvėpimą? Ne. Bet aš žinau, kad reikia tapyti. Prisidėjau gėlių, jos nuvys, vien dėl to... R e i k i a.
Bet iš tiesų, man reikia ilgesio, iš ilgesio pačiai tapybai. Yra Sigito Parulskio poezijos knyga „Iš ilgesio visa tai“. Jam pritariu. Nėra taip, kad ilgiuosi kažkokio žmogaus ar prarasto laiko, ne. Šis ilgesys – daug didesnis.