Nuo amžiaus vidurio krizės gydytoją išgelbėjo netikėtas užsiėmimas

Šių metų Vilniaus knygų mugė smogia diskusijos šaukiniu, turbūt sumanytu reaguojantiems tik į negatyvą, – „Ar lietuvių vaikų poeziją ištiko mirtis?“ Taip ir kyla prieš akis juodos giltinės švariai nušienautos eilių pievos...

Vis dėlto lieka ir tokių, kurių dalgelė nekliudo. Štai naujutėlaitė gydytojo Mariaus Marcinkevičiaus eilėraščių knyga mažuliukams, didėlesniems ir visiems juos mylintiems ir auklėjantiems – „Voro koja“. Gaivi, šviežia, linksma. Gyvastingas, rupus, spinduliuojantis ir gražus pasaulis. Kiekvienas eilėraštukas – netikėta situacija, pasakojimo vingis.

O jau kokie personažai! Kad ir cukrinis senelis iš Cukriškių kaimo, kuriam apkarto gyvenimas ir jis išsiruošė į Druskiškių kaimą, kur jau tūkstantį metų jo laukia druskinė senelė.

Arba rožinis paršelis su mažyčiu šnipuku, kuris netikėtai uždainavo – kaip meistriškai grubų kiaulių choro ritmą keičia aukštyn kylanti ilgesio melodija!

O žavi išradingos ritmikos istorija apie blusas, energingai kuriančias savo blusišką civilizaciją ant dramblio sprando. Arba vos šešios nepamirštamos eilutės apie muses, kurios

Skrenda lėktuvu,

Nors nepirko bilietų.

Mažųjų vaizduotei – paršelis, panašus į bitę, rožiniai vilko kailiniai, piktas liežuvį prišalęs vėjas, senis ir tošis. Eilės ne tik smagios, bet ir naudingai prusinančios – įdomiai sužmogintas nejudantis laikas stringančiame laikroduke, itin smagiai riedančios eilutės „Lopšinėje“ – iš tiesų tai linksmas, kiek provokuojantis pasakų ir istorijų katalogas, o jei ko nežinai, neatpažinai, teks suktis, ieškoti ar sumanyti.

Norisi „Voro koją“ pasiūlyti tiems, kurie kada ne kada paburba, esą mūsų kalba netinka smagiam humoristiniam eiliavimui. M. Marcinkevičiaus sueiliuota sklandžiai ir išmoningai, pastraksint, su netikėtais posūkiais, tai kaitaliojant rimą ir ritmą, tai smagiai bėgant kaip nuo kalniuko. Malonumas skaityti, malonumas deklamuoti:

Gal priimsite į būrį

Ir mane?

Aš jums tinku –

Susivėlęs

Nesiprausęs

Ir su vienu batuku.

Rašyta rodos taip lengvai, tarsi improvizuojant – kaip išeis, tarsi remiantis nemirtingu Mikės Pūkuotuko principu: reikia leist žodžiams eit, po ko jie patys nori.

Ir skaitai tokį lietuvišką nonsensą, klausimus-atsakymus, kai nežinai, o ir nereikia žinoti, kuris iš besikalbančių paikesnis, o kuris išmanesnis („Kam tas vaikas?“).

Kažkur pasąmonėje lieka tikslus kirtis, pasigroži, kaip sublizga vienas žodelis eilutėje, džiaugiesi ritmikos įvairumu, netikėtu rimu. O jei rimas nuspėjamas – tai ir kartu kuriančiu pasijunti.

Yra eilėse beatodairiško kvailiojimo ir žaidimo, jaukumo ir supratingumo, energingų berniukiškų intonacijų. Štai kaip baigiamas „Sniego senis“:

Iš manęs

Liks tik balutė,

O joje žydės

Žibutė.

Šiaip jau kartoka patirtis rodo, kad naujas autorius ne visada sutinkamas entuziastingai. Net Sigito Gedos eilėraščiai vaikams ilgai buvo priešiškai atmetami mokytojų. Ir tik kai išpopuliarėjo viena kita jo žodžiais sukurta daina, nepriėmimo ledai ėmė tirpti. Būtų smagu, jei atsirastų galinčių sukurti melodiją „Lynui“, „Voro kojai“ ar „Kam?“ Pradžiai.

M. Marcinkevičius sako visada mėgęs sekti pasakas, tik niekas jų nenorėjo klausytis – arba domėjosi laikraščių naujienomis arba nuolat spoksojo į televizorių. Ryte jis keldavosi į darbą, vakare grįždavo namo. Kitą dieną – vėl tas pats.

Bėgo mėnesiai, metai. Kartą, pabūgęs amžiaus vidurio krizės, gydytojas ryžosi griebti plunksną ir parašyti knygą. Pirmiausia pasirašė pasakų knyga „Tolimoje karalystėje“, o visai neseniai jis užbaigė ir „Voro koją“.