Nuo santūrumo iki ekstravagancijos: kaip į operą puošiasi naujoji teatralų karta

Galbūt per pandemiją ėmėme aprangoje ieškoti daugiau patogumo ir paprastumo, o karo Ukrainoje nuotaikos daugeliui pažadino norą rengtis santūriau net ir puošnumo reikalaujančiomis progomis. Tačiau vakaras operoje – visada maloni išimtis.

Į operą privalu pasipuošti visais laikais! Tuo įsitikinę kalbinti jaunesnės kartos teatro lankytojai, nors patys ir neprisimena laikų, kai puoštis į operą buvo elementarus gero skonio reikalas. Visi jie palaiko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) rekomendaciją laikytis black tie aprangos kodo – į premjeras atvykti šventiškai pasipuošus ir taip kurti šventę tiek sau patiems, tiek artistams ir visiems kitiems teatrinio stebuklo kūrėjams, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Pasipuošusių žiūrovų LNOBT laukia ir Baletų triptiko premjeroje, kuri nuo gegužės 27 iki birželio 3 d. scenoje bus rodoma net šešis vakarus.

Puošiasi kaip nurodyta

Iš Olandijos kilęs, Niujorke ilgai gyvenęs, o šiuo metu Vilniuje sėkmingiausiam visų laikų lietuviškam startuoliui „Vinted“ vadovaujantis Thomas Plantenga ir jo gyvenimo partnerė kūrybininkė Greta Milevičiūtė džiaugiasi, kad vakarai LNOBT spektakliuose – tai trumpa, bet labai svarbi pauzė dinamiškame, įvykių kupiname abiejų gyvenime.

„Todėl pasiruošimas išėjimui į teatrą mums tampa lyg asmenine švente, kai nujauti magišką vakarą ir nekantrauji pabūti drauge su daugybe pakylėtos nuotaikos žmonių, pamatyti kai ką, kas suteiks malonumą ir ko greitai nepamiršime“, – pasakoja jie.

Nemažai kvietimų į įvairius renginius gaunanti pora teigia, kad aprangos puošnumas kaskart priklauso nuo progos, šeimininkų nurodyto aprangos kodo, o jeigu renginys labai ypatingas – ir nuo etiketo bei protokolo taisyklių.

„Vienaip rengiesi į prašmatnias vestuves paplūdimyje, kitaip – kai esi pakviestas pietų su Nyderlandų karališkąja šeima, – sako Th. Plantenga, „Vinted“ generalinis direktorius. – Abi šios progos suponuoja puošnią aprangą, bet etiketo standartai bus labai skirtingi.“

Nors asmeninis stiliaus pojūtis ir individualumas yra sveikintini dalykai, ši pora prioritetu visgi laiko renginio šeimininko viziją ir visada pareigingai laikosi nurodyto aprangos kodo.

„Taip stengiamės išreikšti dėkingumą už kvietimą ir prisidėti prie visų svečių drauge kuriamos šventės atmosferos, – teigia G. Milevičiūtė ir Th. Plantenga. – Palaikome ir LNOBT rekomendaciją pasipuošti – klasikinę suknelę turi kiekviena moteris, o vyrai, jei neturi smokingo, gali apsivilkti tiesiog gerą juodą kostiumą.“

Rodyti pagarbą išmokė tėvai

Į LNOBT spektaklius kaip į šventę ruošiasi ir televizijos laidų vedėja, LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ veidas Ugnė Siparė.

„Opera nėra renginys, į kurį eičiau kiekvieną savaitę. Todėl man LNOBT spektakliai yra šventė, o eidama į šventę puošiuosi, – teigia ji. – Jei atvirai, maniau, kad rekomendacija puoštis į operą visuomet buvo, ir visuomet stengiausi jos laikytis. Nuo vaikystės tėvai išmokė gerbti kultūrą, meną, kuriančius žmones ir talentus, todėl tinkama apranga – tai tiesiog būdas parodyti tą pagarbą.“

Kita vertus, U. Siparė pripažįsta, kad šiandien, kai ribos tarp anksčiau buvusių skirčių nyksta, o požiūriai tampa liberalesni, – laisvėja ir aprangos kodai.

„Todėl rekomendaciją pasipuošti kiekvienas yra laisvas interpretuoti savaip. Tik, mano nuomone, sportinių batelių tarp šių interpretacijų svarstyti nereikėtų“, – įsitikinusi žinoma laidų vedėja.

Paklausta, kokią black tie aprangos kodo interpretaciją eidama į LNOBT paprastai renkasi pati, U. Siparė sako, kad puošni apranga skirtingoms progoms, be abejo, labai skiriasi, bet ji pirmenybę dažnai atiduoda juodai spalvai.

„Man Operos ir baleto teatras asocijuojasi su klasika ir elegancija, ir esu tikra, kad ne man vienai. Todėl jei televizijoje esu išmokyta, kad juoda spalva eteriui netinka, čia, mano nuomone, klasikinė juoda atrodo prabangiai, elegantiškai ir labai savo vietoje, – tikina ji. – Tiesa, bet kurio įvaizdžio galutinis rezultatas priklauso ir nuo progai tinkamų aksesuarų, papuošalų, taip pat derančių batelių. Esu tikra, kad juodi klasikiniai aukštakulniai puikiai tiks prie visų puošnių ansamblių.“

Anot U. Siparės, jos meilė LNOBT su metais tik stiprėja: vaikystėje su tėvais vykdavusi į Vilnių žiūrėti „Spragtuko“ ir per pertrauką valgyti karšto šokolado, dabar, kaip ir daugelis prisiekusių teatralų, ji turi tradiciją pasitinkant Naujuosius klausytis operos „Traviata“.

„O ir vyro Mariaus ryšys su opera ypatingas, nes jo senelis – žinomas operos solistas Rimantas Siparis. Todėl mums kartu lankytis operoje – tikrų tikriausia šventė. Ir kaipgi galime jai nepasipuošti?“ – klausia „Labo ryto“ vedėja.

Pora lyg iš filmo

Žinoma vestuvių planuotoja, įvairių renginių organizatorė Laura Vagonė prisimena, kaip, dar studentės būdamos, su drauge pavėlavusios į spektaklį jo pirmąjį veiksmą leido LNOBT kavinėje, kur pamatė jas labai įkvėpusią porą.

„Jie, ko gero, taip pat pavėlavo. Vyras dėvėjo smokingą, moteris vilkėjo ilgą suknelę atvira nugara. Abu gurkšnojo šampaną. Aš tada žiūrėjau į juos negalėdama atplėšti akių – atrodė kaip iš filmo, tokie elegantiški! – pasakoja L. Vagonė. – Tąkart mintyse sau pasakiau, kad tikrai noriu čia visada lankytis pasipuošusi, išeiginiais, o ne kasdieniais drabužiais.“

Tiesa, pažado laikytis pavyksta ne visada, bet, net ir neturėdama laiko deramai pasiruošti ar vėluodama į operą, ji stengiasi bent jau vilkėti puošnesnę suknelę.

„Mano amžina bėda – visur lekiu paskutinę minutę, dienotvarkėje – tikras chaosas. Tačiau net ir tokiu atveju į Operos ir baleto teatrą neatbėgsiu su džinsais. Galbūt ateisiu be makiažo, galbūt nuo skubėjimo ir vėjo netvarkingais plaukais, bet spintoje visada rasiu suknelę, kuri bent šiek tiek leis sustiprinti tą šventės jausmą“, – teigia L. Vagonė.

Žinoma moteris įsitikinusi, kad į premjerą pasipuošti gali visi ir tai rodytų jų pagarbą artistams, muzikantams ir dešimtims ar net šimtams kitų žmonių, dirbusių prie spektaklio pastatymo.
„Man LNOBT su savo sietynais iš viso it kokie pasakų rūmai. Dievinu tokias erdves: jose gyvena paslaptis, – įspūdžiais apie mylimą teatrą dalijasi L. Vagonė. – Kilimais dengti laiptai, uniformuotas personalas, netgi karštas šokoladas – viskas man patinka. Norėčiau nepraleisti nė vieno renginio!“

Teatras prasideda nuo lyginimo lentos

Radijo stoties „LRT Klasika“ vadovas Julijus Grickevičius ir jo gyvenimo draugė Agnė – dažni LNOBT spektaklių lankytojai, kaskart pasiruošimui tokiam vakarui skiriantys savo laiko ir dėmesio.

„Teatras visada yra jaudulys, – sako J. Grickevičius. – Ir teatras neprasideda nuo rūbinės: jis prasideda nuo lyginimo lentos namuose. Nuo to momento, kai pradedi ruoštis. Pasiruošimas, apsirengimas, ėjimas – visas tas ritualas – yra nepaprastai gražus.“

Tačiau teatras teatrui nelygu, tad, renkantis aprangą, pravartu atsižvelgti ne tik į progą, bet ir į įstaigos ypatumus.

„Kai einame į „Teatro La Fenice“ Venecijoje, o jis neabejotinai yra vienas puošniausių teatrų pasaulyje, – rengiamės vienaip, tiesiog labiau puošniai, o eidami į LNOBT galvoje turime kitokią eleganciją – tą, kuri labai stipriai siejasi su žmogaus individualiu, savitu, per daugybę metų išsiugdytu ir susiformuotu stiliumi. Čia visada smagu matyti daugybę skirtingai pasipuošusių, savaip eleganciją interpretuojančių žmonių“, – pasakoja J. Grickevičius.

„LRT Klasika“ vadovo manymu, kiekvienoje aprangoje žmogus turi jaustis gerai ir eidamas į teatrą likti savimi, o ne apsimesti kažkuo kitu.

„Todėl esu už tai, kad taisyklės nebūtų primetamos – juk tada jos sulaukia pasipriešinimo. Švelniai pasiūlomos, jos palieka žmogui laisvės varijuoti aprangos kodo rėmuose. Apskritai, aprangos kultūra kaip įprotis formuojasi per laiką, ir greičiausiai pokytis įvyksta, kai atsiranda pakankamai daug gerą pavyzdį rodančių žmonių, o kiti ima tuo pavyzdžiu sekti. Turbūt todėl vartome žurnalus ar žiūrime nuotraukas socialiniuose tinkluose – ieškome įkvėpimo. To įkvėpimo vieniems iš kitų galima pasisemti ir operoje!“ – primena J. Grickevičius.

Į teatrą, tęsia jis, galima žiūrėti kaip į socialinį, ne tik kaip į meninį veiksmą, nes čia žmonės visais laikais eidavo pažiūrėti, kaip atrodo kiti, išgirsti, apie ką kalbama visuomenėje, pasilyginti, kaip tame kontekste atrodo jie patys.

Paprašytas pakomentuoti, kaip apibūdintų eilutę, kurią pats renkasi vakarui nacionalinėje operoje, J. Grickevičius sako, kad jį labai domina vyriška klasikinė apranga ir jos istorija.

„Klasikinis vyriškas kostiumas man atrodo nepaprastai gražus dalykas. Didelis malonumas apsivilkti ypatingos tekstūros švarką, įdomiau suderinti spalvas, retesniu rišimo mazgu susirišti kaklaraištį, – pasakoja jis. – Svarbų vaidmenį mano, o ir kiekvieno vyro įvaizdyje užima batai. Juk jie gali tapti kiekvieno kostiumo puošmena, ypatingu akcentu – kai gerai išblizginti, žinoma. Batai –absoliučiai mano stichija, labai mėgstu juos blizginti. Prisiperku vaškų, blizginu, medituoju...“

Mokytis stiliaus – ir įstrigus kamštyje

Ryškų stilių sostinės gatvėse ir renginiuose demonstruojanti muzikantė ir verslininkė Greta Dubauskė džiaugiasi LNOBT rekomendacija pasipuošti ir griežtai vertina tuos, kurie nusprendžia premjerose vilkėti kasdienius drabužius.

„Kadangi pažįstu LNOBT užkulisius, galiu teigti: jūs net neįsivaizduojate, kiek darbo įdedama į spektaklio pastatymą! Todėl esu tikra, kad puošnesnė apranga yra vienas iš būdų parodyti pagarbą, dėmesį ir dėkingumą milžiniškai komandai, kuri kaskart mums teikia nepamirštamus reginius ir įstabius jausmus“, – teigia G. Dubauskė.

Vis dėlto ji įsitikinusi, kad, nors po LNOBT stogu atliekama daug klasikos, tai nereiškia, kad reikėtų kategoriškai laikytis ir klasikinio black tie aprangos kodo: lai jis lieka politikų ar kitų aukšto rango žmonių šventėse.

Tiek pati G. Dubauskė, tiek jos sutuoktinis Donatas gyvenime vadovaujasi moto: „Kiekvienas diena kaip šventė“. Tokia poros filosofija atsispindi ir jų kasdienėje aprangoje – abu mėgsta kurti išskirtinį, įsimintiną asmeninį stilių.

„Ypatingomis progomis, kai nurodytas aprangos kodas, savo kasdienį stilių atitinkamai interprepretuojame ir prisideriname prie rekomenduojamo puošnumo, – sako G. Dubauskė. – Pati mėgstu ryškias spalvas, ekstravaganciją, retro stilistiką, tad kasdieniame ir šventiniame įvaizdyje iš praeities prikeliu madas, vyravusias kažkur tarp 1920 ir 1970 metų.“

Ji nesutinka, kad nuolatinio ir visuotinio skubėjimo laikais žmonėms galvoti apie tai, ką rengtis, yra laiko švaistymas: „Esu girdėjusi kitus taip svarstant, bet dėmesys aprangai yra išprusimo ir išmanymo reikalas. Tai rodo rūpestį aplinkiniais, o pirmiausiai – savimi pačiais“, – sako muzikantė.
Tiems, kurie nelinkę investuoti laiko ir finansų į savo aprangą, G. Dubauskė siūlo turėti kelis klasikinės stilistikos rūbus, kuriuos būtų nesudėtinga derinti tarpusavyje.

„Bet kurį klasikinį derinį išgelbės paprastas juodas švarkas, kuris tiks prie daugelio spintoje jau esančių rūbų, – patarimais dalijasi ji. – Stilisto pagalba čia tikrai nebūtina. Puikiausiai galima akį lavinti beribėje interneto platybėse, kad ir įstrigus automobilių kamštyje ar laukiant ilgoje eilėje.“