Kosminis atklydimas
„Būsiu tiesmukas ir banalus – atklydo nepriklausomybė. Sovietiniais metais šeimoje nuo pat ankstyvos vaikystės turiu be galo ryškią viziją, kokia buvo nepriklausoma Lietuva tarpukariu. Augau tarp žmonių, kurie tai išgyveno, kurie nuolatos pasakojo. Tuo domėjausi, gyvenau tarp šimtų daiktų iš tos epochos, visiškai nesovietiniame pasaulyje. Kad nepriklausomybė tokiu stebukliniu būdu grįš – geresnėmis, tobulesnėmis formomis – globalus, kosminis atklydimas. Tiesiog mums žiauriai pasisekė, neįmanoma apsakyti! Lietuviai jokiais laikais nėra nė iš tolo gyvenę taip gerai, kaip šiais laikais. Tai yra atklydimas Nr. 1, ir jo niekas niekada nepranoks“, – kalbėjo Š. Nakas.
Save šiek tiek heroizuojant, o aplinką – demonizuojant
Nuo sovietinės cenzūros nukentėjęs kompozitorius pasidžiaugė, kad šiandien „Atklydimai“ pagaliau išeina kaip vinilinė plokštelė.
„Darbas atsirado prieš 38-erius metus, įvairus jo likimas, bet po to – visiškai pamirštas darbas... Tais laikais jo išleisti kaip plokštelės buvo visiškai nerealu, taip ir pasimiršo. Pavadinimas man irgi gražus, tai E. Grybausko knygos pavadinimas, kadangi šioje kompozicijoje panaudojau keletą tekstų iš jo knygos, išleistos 1983-aisiais. Toksai buvo mano skolinys, kuris, manau, pakankamai sėkmingai prilipęs“, – konstatavo Š. Nakas.
„Atklydimus“ lydi savotiška heroizmo aura: didžioji dalis ciklo muzikos buvo parašyta skandalą sukėlusiam Jono Vaitkaus dramos spektakliui „Literatūros pamokos“. Po spektaklio premjeros kompozitoriui grėsė rimtos pasekmės – pašalinimas iš konservatorijos, o tai būtų reiškę šaukimą į sovietinę armiją.
Vis dėlto, tęsė Š. Nakas, kai netrukus atsidarė sienos, kaip tik šią muziką pradėjus pristatinėti užsienyje ir Vakaruose, iškart buvo atkreiptas dėmesys į skambesio liūdnumą.
„Ši melancholija, jų manymu, susijusi su sovietine kalėjimo aplinka. To niekada nesirengiau neigti. Tiesiog, jeigu šitas aspektas egzistuoja, jis be autoriaus valios – tiesioginis atspindys. Kaip ir fotografijoje – įsigeriantis laikas su buitimi, veidų tipažais, kurie skiriasi skirtingais dešimtmečiais. Keistas dalykas, jau nekalbant apie šukuosenas, rūbus, interjerus, netgi peizažus, kuriuose žmonės fotografuojami. Tie dalykai absorbuojasi į bet kurį meną, jau nekalbant apie kitas dailės rūšis, jie pasigirsta. Ne visada, ne visur, bet taip pat ir muzikoje“, – pažymėjo kūrėjas.
Išniro kaip makabriška, vaiduokliška galerija
Sukimasis nuo sovietinės armijos, Š. Nakas pripažino, buvo tarsi egzistencinis tikslas.
„Tiek studijų metais, tiek baigus Konservatoriją. Įsidarbinau kaimo mokytoju, ten atidirbau keturis sezonus tam, kad manęs nepaimtų į rusišką armiją, tai buvo principo reikalas. Tą pavyko padaryti... Taip, tai jau gan senų laikų peripetijos ir istorijos, bet šitas vinilo leidimas privertė pasirausti atmintyje rašant mažą memuaristinę impresiją apie save“, – atviravo Š. Nakas.
Muzikos pasaulis – gan paslaptingas. Kaip atsiranda muzika, ar tam, kad ji gimtų – kažkas turi išprovokuoti kiekvieną natą, o gal ji tiesiog skamba kompozitoriaus galvoje?
„Galbūt ir yra kūrėjų, kurie laukia provokacijos kiekvienai natai... Mano atveju, yra arčiau to „skamba galvoje“. Kaip tam tikras visumos pojūtis, dvelksmas, spalva... Svarbus tam tikras regimasis aspektas, galbūt ir aromatas, kažkokia atmosfera. Tai gyvas padaras, kurį bandai pažadinti, realizuoti. Nėra taip, kad užsimanius viskas imtų ir pavyktų iš pirmo karto! Nelabai aišku, kaip ir kodėl viskas atsiranda... Ir idėja, ir priemonės tave nutempia į visiškai nenumatytą situaciją. Galbūt tai ir yra iš tų dalykų, kurie sukelia azartą pakęsti tą discipliną, nes ji, vienaip ar kitaip, nieko gero žmogui egzistenciškai nežada... Sekina, verčia atsisakyti daugybės dalykų, kurie tave supa, kuriais galėtum naudotis, bet tiesiog negali, nes neturi laiko, suprasdamas, kad prarasi tam tikrą gebėjimą koncentruotis. Savotiška joga“, – apie kūrybinius iššūkius kalbėjo Š. Nakas.
Tai, anot pašnekovo, reikalauja ištvermės, sveikatos. „Tam tikros idee fixe, pakvaišimo, tikėjimo, kad įmanoma, kad verta bandyti tai daryti. Tai šiuo požiūriu, ar kompozitoriai, ar tekstą rašantys, ar instaliacijas statantys, jie visi susiduria su šitais klausimais. Kiekvienas juos reguliuoja pagal save. Vienus faktorius įsileidžia, kitus – prigesina. Tos proporcijos net ir kiekvieną dieną gali skirtis, bet tu turi įprasti prie tam tikros sąmonės būklės, sugebėti ją susižadinti savyje. Čia jau kiekvienas savaip tą daro, tai yra įdomūs dalykai. Ta patirtis, iš tikrųjų, darbo proceso eiga, bent jau man asmeniškai, žymiai įdomesnė negu realizuoto kūrinio vėlesnis gyvenimas: sugrojimas, įrašymas, koncertai, premjeros, ir t.t.“, – tikino Š. Nakas, konstatavęs, kad blizgiajai kūrybos pusei tapo visiškai šaltas ir abejingas.
Kūryba – tik maža proporcija gyvenimo procesuose
Kūryba, pasak Š. Nako, bet kuriuo atveju, – tik maža proporcija gyvenimo procesuose: „Vienas egzistuojančių kanalų, kuris kartais užanka, išsiplečia, pailgėja, sutrumpėja, bet tai nėra viskas. Jeigu tai tampa viskuo (yra tokių atvejų), tai dažniausiai baigiasi liūdnomis katastrofomis. Arba išprotėjimu, arba ankstyva, staigia mirtimi, perdeginus savo smegenis – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atvejis. Tiesiog tos visos chemijos, kurios vyksta tavyje, kurios užveda ir išlaiko ilgą laiką tam tikrose būklėse, į kurias įeina viskas: ir azartas, ir katarsiniai momentai, tai yra narkomaniškos pajautos. Kaip ir bet kuri narkomanija – traukinys į vieną pusę... Jos tave pjauna, sekina, išsemia. Iš esmės – stipriai apdegina, kai kuriais atvejais – išvis sudegina.“
Su šiomis būsenomis, Š. Nakas įspėjo, reiktų elgtis labai atsakingai, paisyti psichinės higienos, asmeninės sanitarijos – neperžengti ribų.
Už normalių žmonių gyvenimo ritmo
Gebėjimas dirbti ir koncentruotis, anot kūrėjo, yra instrumentas, kuris gali sudilti, sulūžti, tad turi sugebėti jį išsaugoti.
„Sakykim, stygininkai, savo smuikus jie saugo kaip savo akis – neapsakomai globodami instrumentą, sužmogindami, ar net sudievindami... Čia irgi panašu, su tuo reikia elgtis protingai ir pagarbiai, suprasti, kad tai nėra begalinio naudojimo, neturintis terminų dalykas. Jis yra terminuotas, kaip ir viskas gyvenime. Jeigu sportininko karjera greitai baigiasi, dėl aiškių aplinkybių, tai šitokios karjeros – irgi pasibaigia. Blogiau, kai jos pasibaigia žmogui nespėjus susivokti, dėl ko tai nutiko. Nesinori atsidurti tokioje negyvenamoje saloje, ant ledo, be nieko“, – dalijosi pastebėjimais Š. Nakas.
Tam tikrų dalykų niekada neparedaguosi
Nepaisant visko, pasak pašnekovo, svarbu išsilaikyti pusiausvyrą, bent dalį padorumo.
„Kaip kam pavyksta – vieni siaubingi vienišiai, turi visiškai užsisklęsti, kiti sugeba plūduriuoti tarp žmonių, kaip niekur nieko. Man atrodo, kad vis dėlto parankesnis tas atokesnis variantas, tyla, savotiškas autizmas, sugebėjimas atsisakyti daugybės gyvenimo džiaugsmų, jeigu to reikalauja darbo procesas. O tam procesui nėra jokio grafiko, nei atostogų, nei savaitgalių, nei dienos ar nakties... dirbi ir viskas. Tu esi už normalių žmonių gyvenimo ritmo. Tai šitie tvarkaraščiai, tradicinis kvėpavimas – netinka“, – sakė jis ir pridūrė, kad kūrėjų šeimoms reiktų ugdytis savyje toleranciją ir supratingumą. Kartais pavyksta, kartais – ne, – tai yra didelė, egzistencinė kaina.
Kokios gyvenimo pamokos vertingiausios, labiausiai įsiminusios, skaudžiausios?
„Skaudžiausi yra dalykai, kuriuos lengva ranka kažkada seniai padarei, bet ir po dešimčių metų vos ne kasdien prisimeni kaip kažką labai blogo, ko niekas kitas nepastebėjo, bet supranti, kad taip jokiais būdais negalima daryti. Nekalbu apie vagiliavimą, plagijavimą ar kopijavimą... kalbu apie santykius su artimais žmonėmis, poelgius. Kuriuos supranti kaip visišką kvailystę, niekšybę – niekada negali sau atleisti. Žmonių seniausiai nėra, bet vis tiek tai kankina, tu to negali ištaisyti. Tai yra svarbiausios pamokos, milžiniška kaina, [kertanti] žaibu per rankas. Neištaisomi dalykai... tai ir yra pamoka, tam tikrų dalykų tu niekada neparedaguosi“, – atviravo Š. Nakas.