Neišliks, bus kitoks
Nors vadina save tikru vilniečiu, Vilniaus, G. Pranckūnas tikino, vis tiek ieškantis visą laiką: „Esu gimęs ir augęs Vilniuje, mano tėvai čia atvažiavo pokariu studijuoti. Mano mama septyniasdešimt metų Vilniuje gyvena.. ir vaikai, ir anūkai – vilniečiai. Esu tikras vilnietis, bet to Vilniaus vis tiek ieškau visą laiką. Mes gyvename mieste, kurio istorija buvo „nukirsta“. Jeigu 80 proc. gyventojų mieste pasikeičia, tai gyvo tęstinumo praktiškai beveik nelieka. Visi ateiviai, net ir tie, kurie gimę pirmoje ar antroje kartoje.“
Ėjo į apleistus daržus kasti krienų
Iki septynerių metų G. Pranckūnas pasakojo gyvenęs senamiestyje, dabartinėje šv. Ignoto gatvėje. „Aplink – akmenimis grįstos gatvės. Vėliau išsikėlėme į Žirmūnus, bet kadangi mokiausi senamiestyje įsikūrusioje Salomėjos Nėries gimnazijoje, tai vis tiek tas miestas visą laiką buvo šalia, matėsi pasikeitimas. O Žirmūnuose 1966–1967-aisiais kvartalai buvo tik palei gatvę, o giliau – ištisos gatvės medinių namų, su kiemais, sodais... Atsimenu, eidavome į apleistus daržus krienų pasikasti“, – prisiminęs juokėsi pašnekovas.
Negali būti sekmadieniniu tapytoju, nes reikia palaikyti ritmą
Nors visada juto pomėgį menams, G. Pranckūnas visgi pasirinko ekonomikos studijas. „Studijavau ekonomiką trejus metus, bet šitas reikalas neprasimušė, strigo... Nusprendžiau stoti į Dailės akademiją, bet tais laikas nebuvo lengva, didžiuliai konkursai – aštuoni žmonės į vieną vietą! Visgi iš trečio karto įstojau. Tapyba užsiiminėjau iki 2002-ųjų, o po to kažkaip atitolau – dėl įvairių priežaščių. Pasirinkau fotografiją, bet, kol pagavau, kas čia yra, kol pradėjau organizuoti parodas – praėjo kokie penkeri ar šešeri metai. Fotografija užsiimu daugiau nei dešimt metų“, – apie savęs paieškas pasakojo fotografas.
Prie tapybos sugrįžti neketina
G. Pranckūnas tikino, kad kol kas sugrįžti prie tapybos planų neturintis. „Atrodytų, keista užsiimti fotografija, kai yra vaizdų perviršis, nesveikas srautas... Bet, kad ir kaip būtų keista, visoje toje masėje tebeatsiranda geros fotografijos – ir Lietuvoje, ir kitur. Naudoju analogines kameras, fotografuoju juosta, vidutiniu, dideliu formatu. Įdomu ir dėl paties proceso, ir dėl tam tikrų kitų savybių – rezultatą pamatai ne iš karto, fotografuodamas jį gali tik nuspėti, vėliau palyginti savo įsivaizdavimą“, – analoginės fotografijos patrauklumo priežastis vardino pašnekovas.
Kai pradėjo fotografuoti, G. Pranckūnas prisiminė, skaitmeninė fotografija tuo metu tik žengė pirmuosius žingsnius.
Fotografija – tai fikcija, kuri kalba apie praeitį
Juodai balta fotografija G. Pranckūnui patrauklesnė, nes ji, anot fotomenininko, labiau išgrynina idėją, sukonkretina, yra grafiška.
„Labiau sukaupta. Bet man kaip tapytojui regisi, kad nesuvaldyčiau analoginės fotografijos spalvų – tai ten ir nelendu. Galima išgauti norimą rezultatą, bet imlus pinigams procesas – gali pramušti biudžete skylę, kurią reikės lopyti“, – juokavo jis. Visgi kūrėjas prisipažino darantis vieną eksperimentą su spalvotais atspaudais.
Sakoma, kad fotografija – melas, nes sustabdo tai, ko negalima sustabdyti. Su šia mintimi G. Pranckūnas iš dalies sutiko, sakydamas, kad fotografija – tai fikcija, kuri kalba apie praeitį: „Fotografija kalba apie prabėgusį momentą, kuris susidabartina, kai tu į jį žiūri. Kiek jis susidabartina, kiek jis turi laikinio tąsumo, kiek jis aprėpia ir ateitį, ir praeitį – tiek ji patraukli. Fotografija – pagaut nepagaunama... Yra ilgo išlaikymo fotografijos, kelias valandas gali fotografija vykti, tada atvaizduoja tarsi ne momentą, o laiko tarpą, labiau apčiuopiamą.“
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Nykstanti IDILĖ. Kaimiškojo Vilniaus vaizdeliai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyks iki gruodžio 18 d.
Eksponuojama antroji, dar nerodyta, 2021 -2022 m. sukurto fotografijų ciklo dalis. Pirmoji ciklo dalis rugsėjo – spalio mėn. buvo eksponuojama Bernardinų galerijoje.
Daugiau G. Pranckūno fotografijų galima rasti puslapyje gediminaspranckunas.lt