Nykstantį architektūros paveldą spėjęs užfiksuoti Romanas Borisovas: šiandien viso to jau nebepamatysi

Valdovų rūmų muziejuje atidaryta virtuali paroda „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“, kurią galima apžiūrėti kartu su pačiu jos autoriumi, architektūros paveldo metraštininku vadinamu dailininku-akvarelininku R. Borisovu. Nykstantį architektūros paveldą – senuosius Vilniaus kiemus – spėjęs užfiksuoti menininkas atviras: šiandien viso to jau nebepamatysi. Dabar, anot jo, masiškai viskas atstatoma, senojo miesto objektai netenka savo vertės: „Kas iš to, kad vartai nauji, užtat įeiti į senamiesčio kiemus nebegali. Patogu gyvenimui, bet nėra vertinga kultūrai.“

Šioje parodoje „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“ pristatomi daugiau nei per keturis dešimtmečius sukurti 78 darbai – akvarelės ir eskizai, atskleidžiantys nykstantį architektūros paveldą – senąsias bažnyčias ir koplyčias, rūmų ir pilių griuvėsius, skersgatvius ir kiemus.

Neakivaizdinėje kelionėje po parodos erdvę gidavo Laura Grybauskaitė. Ši ekspozicija, jos pasakojimu, suskirstyta į tris temas: senasis Vilnius, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijos sostinė; LDK paveldas ir Rytų Prūsija – dažnai vadinama mažąja Lietuva.

„Kiekviena ši tema tarsi turi mums parodyti, kas nutinka su paveldo objektais, kurie atsiduria skirtingų asmenų rankose, skirtingoje aplinkoje. Kai kuriais atvejais objektai yra saugomi, atstatomi, prižiūrimi. Kai kuriais – tiesiog išnyksta, yra sunaikinami. Natūralu, kad ši paroda tarsi praplečia pasaulėžiūrą į tolimesnes teritorijas – ne tik dabartines Lietuvos ribas. Primena, kaip svarbu prisiminti praeities šešėlius, aplankyti šiuos objektus, kol jie vis dar matomi“, – pažymėjo L. Grybauskaitė.

Nuo piešinio iki akvarelės – netoli

Parodos autoriaus R. Borisovo darbai tapyti akvarele. Galima drąsiai sakyti, kad šis metodas pats atrado autorių, nes, kaip sakė jis pats, pasirinkimas atėjęs savaime.

„Studijavau dizainą – čia buvo vedamos akvarelės paskaitos, užtat aliejinės tapybos – ne. Piešdavau visą laiką, o nuo piešinio iki akvarelės – labai netoli. Turėjau tokį dėstytoją, kuris ir dabar yra geras mano kolega. Jis savo laiku liedavo akvarelę, panašiai kaip aš. Kadangi pagal išsilavinimą architektas – šiek tiek griežčiau tapė. Buvo daug faktorių, kurie būtent ir nulėmė tai, kad ėmiausi akvarelinės tapybos. Pakankamai pedantiškas žmogus esu. Kai aplink mane vyrauja chaosas, man sunku. Nors maniškiai mano, kad chaosą darau aš“, – juokdamasis sakė R. Borisovas.

L. Grybauskaitė tyrinėdama autoriaus darbus pažymėjo, kad jie preciziški, galima įžiūrėti kiekvieną detalę. Kūrėjas savo ruožtu pasakojo, kad tapybos darbą jam sukurti prireikia savaitės ar dviejų.

„Niekada nedarau iki galo – po pradžios seka pertrauka, ji gali trukti ir dieną, ir kelias savaites. Namuose kabo kai kurie darbai, nutapyti prieš gerus dešimt metų. Kaskart praeidamas matau, kas man nepatinka. Ateina momentas, kai išimu iš rėmų, pataisau ir vėl įrėminu. Kai įsigilini į temą, pamatai tokias detales, kurios neįtelpa į bendrą kontekstą. Kai darai spontaniškai – to nematai. Per ilgesnį laikotarpį galiu apie kievieną darbą pasakyti, kurioje vietoje nedadirbta“, – apie nuolatinę nepasitenkinimo būseną, būdingą menininkams kalbėjo R. Borisovas.

Domisi Rytų Prūsijos palikimu

Į L. Grybauskaitės pasvarstymą, kad darbai, matyt, nuolat vystosi ir rutuliojasi, jei tik R. Borisovas turįs prie jų prieigą, autorius atsidusęs pridūrė, kad jau 38-erius metus nėra turėjęs atostogų – neatsimenantis, kad būtų kur nors ištrūkęs arba gulėtų nieko neveikdamas.

Tačiau R. Borisovas nemažai keliavęs, būta tikslingų kelionių – tapytuose kūriniuose tai atsispindi. „Visada domėjausi Rytų Prūsijos palikimu, kiek save atsimenu, stengdavausi ten nuvykti. Kai 1981-aisiais atsirado automobilis, nuvykdavau ten dažniau. Kartais važiuodavau vienas, kartais – tempdavausi kolegas. Niekas negalėjo manęs suprasti, esą „ko tau tam mėšlyne reikia“. Jie nematė to, ką regėjau aš. Žinoma, jei prie kokio seno, sugriuvusio dvaro kelias per purvus, ir jei atkreipi dėmesį tik į tai... Tokių kaip aš daug, tik ne visi turi galimybes keliauti“, – konstatavo tapytojas.

Romanas Borisovas

„Visada domėjausi Rytų Prūsijos palikimu, kiek save atsimenu, stengdavausi ten nuvykti. Kartais važiuodavau vienas, kartais – tempdavausi kolegas. Niekas negalėjo manęs suprasti, esą „ko tau tam mėšlyne reikia“, jie nematė to, ką regėjau aš“

Atskirą dalį sudaro autoriaus sukurti eskizai, leidžiantys pažvelgti į dailininko darbų užkulisius, kūrimo procesą ir jį lydėjusias refleksijas. Eskizai, autoriaus teigimu, pasitarnauja išpildant sumanymus.

„Tik tam, kad nepamirščiau, kad noriu tai daryti. Kai pradedi kurti – niekada nežinai, kuo tai baigsis. Jei kalbėtume apie šį paveikslą, – parodė kūrinį jis, kuriame atvaizduotas Taravos bažnyčios šoninis įėjimas. – Turėjau kitą akvarelę, kuri buvo išstatyta Čikagoje parodoje, ir kurią nupirko. Buvo jos kažkiek gaila praradus, tad visą laiką galvojau, kad reikia kažką tokio perkurti, bet šįsyk išėjo visai kitokia. Atsirado figūros – tai spontaniškas veiksmas. Pasirodė, kad jos reikalingos, kai darbas jau buvo baigtas. Dabar visai kita prasmė, juntamas ryšys su praeitimi.“

L. Grybauskaitės dėmesį patraukė R. Borisovo darbų pavadinimai, kurie dažnai, anot jos, yra „pagilinantys prasmę“.

„Savo darbais stengiuosi ne šiaip pavaizduoti objektą, o parodyti jo šiandieninę svarbą. Užrašau savo prisiminimus, pastabų prikaupta nemažai. Visi šie objektai nėra išskirtiniai, pasaulyje yra didingesnių, bet visi jie turi kitą statusą. Kalbant apie dalį darbų iš Lenkijos – Malborko, Olštyno pilys buvo nuolat naudojami pastatai. Pradžioje kaip katalikų bažnyčios, vėliau liuteronų... Visada atliko savo funkciją. Užtat kitoje sienos pusėje priešu tapo akmenys, juos sprogdindavo, išrinkdavo plytom. Būtent Kaliningrado srityje, buvusioje Prūsijoje – visi statiniai yra kankiniai. Dėl kankinio statuso turi savo žavesį“, – pažymėjo jis.

300 kilometrų nuo centro

Viename savo interviu paklaustas, kurio miesto pilietis yra, R. Borisovas atsakė, kad Kaliningrado laikraštyje buvo pristatytas „vilniečiu, kuris dabar yra nidiškis, gyvenantis Klaipėdoje, o dažniausiai jį galima sutikti Kaliningrade arba Berlyne.“

Sostinėje gimęs ir augęs tapytojas šįkart patikino – vilniečiu buvo, juo ir liks. „Tik manęs vis paklausia – kaip galėjai palikti Vilnių? Aš jo nepalikau – anksčiau gyvenau centre, o dabar 300 kilometrų nuo centro“, – šypsodamasis kalbėjo jis.

Viename savo tapybos darbų autorius atvaizduoja Vilniaus katedros požemius. Po paveikslu, gražiu pasviru šriftu autorius užrašė pastabą – „tuomet dar be turistų“.

L. Grybauskaitė teiravosi, kokį vaizdą tapytojas anuomet išvydęs, ar dabar, kai požemiai yra sutvarkyti ir pritaikyti lankymui jų pirminis šarmas išnykęs? R. Borisovas pasakojo, kad anais laikais netrūko chaoso – visur pristatyta žvakių, tačiau tai, visų pirma, ir yra autentika.

„Kai nebuvo tokios gausybės atstatytų objektų, džiaugėmės, kad koks nors pastatas yra atnaujinamas. Dabar masiškai viskas atstatoma, valoma... Gera gyventi, bet objektas netenka vertės, tai nėra vertinga kultūrai. Ten jau neliko tos senosios dvasios. Net ir turistas negali suprasti senojo miesto kvapo, mato tik išorinį blizgesį“, – nykstančio paveldo problematiką priminė menininkas.