„Šią vasarą daug skaitau, tad labiausiai stengiuosi palaikyti įvairovę ir skaityti labai skirtingų šiuolaikinių rašytojų darbus. Pastebėjau, jog anksčiau labiau koncentravausi į klasikų darbus, todėl nesu skaičiusi daug čia ir dabar rašančių autorių. Stengiuosi užpildyti šią spragą ir skaityti meksikiečių, kinų, indų, brazilų, Kongo, japonų ir kitų šalių autorių vertimus, nes norisi plėsti akiračius, susipažinti su naujais pasauliais“, – teigia pašnekovė ir priduria, kad renkantis knygas atsižvelgia į draugų rekomendacijas ir kai kurių literatūros kritikų nuomonę, tačiau dažniausiai pasitiki ketvirtojo viršelio tekstu.
Paklausta, ar jai patinka klausytis audioknygų, prisipažįsta, kad dar negali jų prisijaukinti, o fizines knygas įsigyja jau jas perskaičius, kai tiksliai žino, jog norėsis jas prisiminti.
„Vis dar nepripratau prie audioknygų. Sunku susikaupti girdint kito žmogaus balsą galvoje, tad skaitau pati. Knygas įsigyti mėgstu, bet dažniausiai tai darau sąmoningai perskaičiusi vieną kartą ir nusprendusi, jog dažnai norėsis grįžti. Pavyzdžiui, Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“ turiu du rinkinius – vieną Vilniuje, o antrą Pervalkoje. Dažnai prireikia pavartyti“, – sako rašytoja.
Moteris teigia skaitanti daug pastaraisiais metais leistų knygų, kurios dar nėra išverstos į lietuvių kalbą, o juolab – pasiekusios Lietuvos knygynų lentynų.
„Šiuo metu skaitau daug dar šiais metais išleistų knygų. Normalu, jog dar nėra jų lietuviškų vertimų, todėl skaitau angliškai elektronines knygas. Pripažinsiu, šiek tiek pabostų laukti, kol jas atsiųs į Lietuvą. Pastaraisiais mėnesiais dėl COVID-19 sutriko tarptautinis siuntinių pristatymas, todėl kažkaip stengiuosi nesisiųsti nieko, ko mirtinai nereikia. Visgi, jei knyga labai patinka, užsisakau fizinę versiją“, – sako ji.
Kalbėdama apie jai tobuliausią skaitymo kampelį, Gabija pabrėžia šviesos ir saulės svarbą: „Kaip katinas slenkuosi su saule – rytais mėgstu skaityti svetainėje ant sofos, popiet – šviesiausia terasoje, o vakare – miegamajame. Patinka keisti žiūrėjimo ir sėdėjimo kampus, pakeitus vietą pasidaryti naują arbatinuką arbatos ir įkristi į tekstą iš naujo.“
G. Grušaitė vadovaujasi savo sugalvota taisykle, ką daryti, jei pradėjus skaityti knygą, ji pasirodo neįdomi.
„Laikausi 50 puslapių taisyklės: jei tekstas per tiek laiko nesudomino, tuomet galbūt jis man nėra šiuo metu skirtas. Manau, kad tam tikri tekstai tinka tam tikroms vidinėms būsenoms, tad dažnai grįžtu prie neperskaitytų knygų po pusmečio ar metų ir dažnai nustebina, jog staiga jos pasirodo labai įdomios. Kartais būna netinkamas metas – nereikėtų prievartauti savęs, nes vistiek nieko neprisiminsi perskaitęs be džiaugsmo“, – pataria pašnekovė.
Rašytoja pasidalino vertingiausia pastarojo meto skaityta knyga, kuri jai paliko gilų įspūdį.
„Labai nustebino „Neringos architektūros gidas“, kuris pateikia daug gilesnę Neringos istorijos versiją, nei iš pirmo žvilgsnio turėtų pasiūlyti gido žanras. Perskaičiusi apie įvairius Neringos vystymosi etapus daug galvojau apie tai, kaip lengvai pamirštame ir netgi sufabrikuojame istoriją. Visiems labai rekomenduoju perskaičius šį gidą naujomis akimis pažvelgti į mūsų visų numylėtą vasaros vietą“, – skatina G. Grušaitė ir priduria, kad būtent ši knyga paskatino ją savo būsimo romano veiksmą perkelti į Neringą.
„Tai bus pirmasis kartas, kai pasakojimo veiksmas vyks Lietuvoje, nes dažniausiai mano knygų veikėjai būna kažkur kitur ir Lietuvą prisimena kaip išeitinį tašką. Turbūt pakankamai subrendau grįžti ir dar kartą įdėmiai įsižiūrėti į pasaulį, kuris mane užaugino“, – teigia 11 metų Londone ir Malaizijoje praleidusi platformos „HumansApp“ bendraautorė, patarianti visiems susipažinti ne tik su Neringos, bet ir didžiųjų Lietuvos miestų gidais, tokiu būdu prisiliečiant prie savo šaknų.
„Gyvenant kasdieniu ritmu labai lengva pamiršti, kaip greitai keičiasi pasaulis aplink mus – per daugiau nei trisdešimt metų nepriklausomybės Lietuva iš esmės pakeitė savo miestų veidus, ir gyvename labai kitokį gyvenimą nei, tarkime, 90-aisiais.
Architektūra visada labai įdomiai atspindi to laikotarpio vertybes ir siekius, todėl visiems, norintiems labiau pažinti save, rekomenduoju su Vilniaus, Kauno ar Neringos gidu pasivaikščioti po gerai pažįstamas gatves. Tam tikra prasme tai net įdomiau nei skaityti romaną, nes galima įsivaizduoti visus tuos gyvenimus, kurie vyko tuose pastatuose, ir kaip jie keitėsi kartu su savininkais“, – pastebi pašnekovė.
Ji taip pat neslepia, kad niekada nesirenka knygų, kuriose dėstomi laimingo ir turtingo gyvenimo receptai.
„Man atrodo beprasmiška skaityti patarimų knygas, kaip tapti turtingam ar gyventi svajonių gyvenimą, nes niekas kitas už mus negali nugyventi mūsų gyvenimo, suprasti, ko reikia, ko trūksta ir kokiu keliu geriausia eiti. Žmonės yra individualūs ir netikiu, kad kokia nors, net ir labai gerai parašyta knyga galėtų padėti milijonams žmonių“, – tvirtina rašytoja.