Nuo šiol kas savaitę pasipildysiančioje rubrikoje visuomenėje puikiai atpažįstami žmonės dalinsis savo skaitymo įpročiais, giliausius įspaudus jų sąmonėje palikusiomis knygomis, pagrindiniais kriterijais, pagal kuriuos atsirenka, ką skaityti ir ko ne, patarimais bei įvairiausiomis kitomis įžvalgomis apie skaitymą.
Dienos pradžiai – knyga apie emocinę sveikatą
Pirmoji pašnekovė – R. Jusionytė, pastaruoju metu besidžiaugianti kūrybine sėkme ir savo tarptautinio žurnalo „What do people do?“ žinomumu, sako kiekvieną dieną pradedanti nuo skaitymo apie žmogaus dvasinę sveikatą.
„Visada skaitau vieną knygą ryte prie kavos – tai daugiau susikaupimo reikalaujanti literatūra. Man labai įdomu mūsų emocinės sveikatos temos, tad dažniausiai tai būna viena tokių knygų. Pati jau kelerius metus lankau terapiją, džiaugiuosi, kad tai Lietuvoje nebėra stigma, man itin įdomu auginti savo emocinį intelektą ir sąmoningumą, o papildomas darbas gilinantis į temas, su kuriomis susiduriu terapijos sesijose, labai padeda tobulėti“, – prisipažįsta pašnekovė.
Mergina įvardina ir šiuo metu mėgstamiausią savo skaitymo erdvę.
„Ryte su kava įsitaisau ant mūsų didžiulės sofos. Tai mano ramybės akimirkos. Pavasarį persikėlėme į mano tėčio seną tapybos studiją Klaipėdoje: tai toks didžiulis šviesus loftas prie jūros, tad labai gera ryte pasimėgauti erdve ir ramuma. O šįryt išsimaudžiusi jūroje galvojau, kad jau pakankamai šilta ir knygą čia atsinešti“, – šypsosi ji.
Ieško būsimų klasikų ir klasikių
Paklausta, kaip išsirenka, kokias knygas skaityti, Rasa nurodo kelis visiems prieinamus šaltinius, leidyklas bei pabrėžia ypač besidominti jaunosios kartos rašytojais ir nustumianti į šoną vadinamuosius klasikus.
„Prenumeruoju leidyklų naujienlaiškius, man patinka „Kitos knygos“ patogumas ir pristatymo greitis, labai vertinu „Lapo“ kokybę. Romanus išsirinkti padeda ir „The New York Times“ sąrašai, ir „Pulitzer“ premija. Vis ieškau jaunų rašytojų, kurie/kurios vieną dieną taps klasikėmis ar klasikais, o dabar yra jauni balsai, kalbantys apie mano kartos realijas.
Tą sakant, vengiu senosios klasikos. Buvau labai atkakli skaitytoja mokykloje ir perskaičiau gerokai daugiau, nei buvo prašoma. Nuo Dostojevskio iki Putino, ir kažkuriuo metu „persivalgiau“.
Be to, mokykloje itin blogai pristatomi daugelio rašytojų kūriniai: pavyzdžiui, Žemaitė juk yra lietuviškoji Frida Kahlo, su tradicine skarele važiavusi į Niujorką. Aš pati dabar norėčiau rengtis kaip ji! Jos mintys ir pasaulėžiūra yra toks didelis įkvėpimas – ji tikra herojė. Bet jauno žmogaus sąmonėje mokykloje ji formuojama kaip „bobutė“, rašiusi pirkioje. Gaila.
Ačiū ir dabartiniams pokalbiams su draugais, ir mano lietuvių kalbos mokytojai Loretai Latožienei iš Vytauto Didžiojo gimnazijos Klaipėdoje, suteikusiai mums daug daugiau konteksto. Labai norėčiau paskaityti Vydūną – manau, tik laiko klausimas, kada tūkstantmečio karta jį atras, kaip dabar dievina Alaną Watts“, – įsitikinusi mergina.
R. Jusionytė taip pat išreiškia savo poziciją knygų vertėjų atžvilgiu, teigdama, kad jų darbas yra nepakankamai vertinamas.
„Man labai svarbu ne tik knygos originali kokybė, bet ir vertimas. Labai norėčiau, kad vertėjams būtų skiriama daugiau dėmesio ir pagarbos, jų vardai rašomi ant knygų viršelių, o darbo svarba gerokai labiau pabrėžiama. Tada ir kokybiškų vertimų būtų daugiau“, – tvirtina žmonių profesines istorijas pasakojanti tinklalaidės kūrėja.
Nors kelionėse visada gelbsti elektroninės knygos, kurias mergina skaito „Kindle“ programėlėje telefone, fizines knygas ji renkasi dažniau, o jų įsigijimą pavadino vertybe. Rasa taip pat atskleidė apie karantino metu kartu su drauge sugalvotą naują knygų dalijimosi tradiciją.
„Namuose turiu nemažą biblioteką, tad bandau kuo daugiau knygų įsigyti. Tai vertybė. Bet kartu man labai patinka puslapius braukyti, pasižymėti mintis, paraštėse palieku raštelių. Karantino metu su viena drauge pradėjome paštomatais siųsti viena kitai knygas – labai graži ši mūsų tradicija ir tai – dar vienas puikus būdas atrasti naujas knygas bei autorius!“, – įspūdžiais dalinasi pašnekovė.
R. Jusionytė įvardino sau mieliausią ir nejaukiausią sostinės bibliotekas.
„Dievinu Vilniaus Adomo Mickevičiaus biblioteką, skaityklas, ten dirbančius žmones. Turiu net jų neseniai sukurtą stalo žaidimą apie Vilnių – labai gražus komandos darbas, kokybiški renginiai. O Martyno Mažvydo bibliotekos neprisijaukinu, nors ten esu nemažai laidų įrašiusi ir jų studija puiki, tačiau pati biblioteka – man šalta ir ne itin maloni“, – neslepia ji.
Jei vos tik pradėjus skaityti knyga nuvilia, „Ką žmonės dirba?“ įkūrėja sako negaištanti laiko ir ieškanti kitos.
„Yra tiek knygų, kam kankintis? Pavyzdžiui, neseniai baigiau skaityti „The Goldfinch“ („Dagilis“). Užtrukau trejus metus, nes knyga – kone 800 psl., ir vienam veikėjo gyvenimo etapui pasibaigus negalėdavau iškart peršokti į kitą. Padėdavau į šalį žinodama, kad dar tikrai grįšiu. O pavyzdžiui, pirmas tris „Silva Rerum“ dalis tiesiog prarijau, bet vėliau man jos nebeteikė tiek džiaugsmo, tad sąmoningai grąžinau į biblioteką nusprendusi, kad nusibodo ir nieko čia tokio yra neužbaigti serijos“, – pasakoja kūrybinių projektų autorė.
Pastarojo laiko literatūriniai perliukai
Rasa pasidalino knygomis, kurios pastaruoju metu ją įkvėpė labiausiai – ir visos jos parašytos Lietuvos autorių!
„Neseniai gerokai pavėluotai atradau Vaivą Rykštaitę – vienu metu instagrame jau gėdijausi rašyti, kaip dievinu jos knygas, nes atrodė, kad net per daug dažnai apie ją kalbu. Jurga Tumasonytė buvo atradimas – norėčiau jos daugiau paskaityti. Ankščiau labai daug knygų parsiveždavau iš užsienio arba atsisiųsdavau iš „Amazon“, o dabar vis atrandu lietuvių autorius ir labai tuo džiaugiuosi.
Kotryna Zylė bei jos romanas „Sukeistas“ (nors ir yra paaugliams) – turbūt viena geriausių šiais metais skaitytų knygų. Labai laukiu Kotrynos naujų knygų, nes ji su kiekviena knyga „pavaro“ vis geriau! O Akvilė Kavaliauskaitė, Gabija Grušaitė – ką nuostabaus jos dar parašys? Nesulaukiu!“, – nekantrauja ji ir pripažįsta, kad nors ir kitų žanrų knygos gali būti labai informatyvios, naudingos ir svarbios, tačiau maloniausia ir labiausiai atpalaiduojanti veikla jai yra būtent romanų skaitymas.
„Romanai tiesiog dovanoja skaitymo malonumą. Man tai hobis, laikas sau. O tos sunkesnės knygos... neseniai lietuviškai pasirodė „Kūnas mena viską“ – dabar ją skaitau ir negaliu atsidžiaugti. Lietuvoje yra didžiulė raminamųjų vaistų problema, ši knyga suteikia labai daug informacijos apie neuromokslą, terapiją, vaistus ir tai, kaip mūsų išgyvenimai formuoja sąmonę bei problemas, kurios vėliau gali trukdyti. Labai įdomu mokytis apie tai, kaip veikia smegenys ir mūsų kūnas“, – teigia ji.
Knygų kritikams ir „pagalbos sau“ knygoms sako „ne“
R. Jusionytė atvirauja, kad jos per daug nedomina, kaip apie knygas atsiliepia kritikai.
„Man patinka pačiai susiformuoti nuomonę. Daugelio mintimis tiesiog nepasitikiu, man atrodo, jos dvelkia naftalinu…
Nors „LRT Klasika“ yra nuostabus radijo kanalas ir ten taip skanu klausytis interviu su rašytojais. Apskritai „Kultūros savaitė“ yra nuostabi laida“, – priduria straipsnio herojė.
Pašnekovė užsimena ir apie galimybę pradedantiesiems talentingiems rašytojams dalyvauti konkurse ir laimėti premiją pirmosios savo knygos išleidimui.
„Beje, yra ir Lietuvos rašytojų sąjungos premija jauniems rašytojams. Jie suteikia galimybę išleisti savo pirmąją knygą, laimėjus konkursą. Nors dėl šios premijos neseniai kilo daug kivirčų, iš esmės labai sveikinu šią iniciatyvą. Tai puikus būdas atrasti jaunus (ar nebūtinai), bet debiutantus. Labai įdomu!“, – tikina mergina.
Na, o pabaigai Rasa nurodė, kokios knygos, jos galva, yra mažiausiai vertos dėmesio ir kodėl.
Aš negaliu pakęsti „self-help“ („pagalbos sau“ – red. past.) knygų. Man gaila, kad žmonės išleidžia labai daug pinigų pirkdami knygas, kurios žada atsakymus, patarimus, receptus... Tai tiesiog marketingo triukai, žaidžiantys su žmonių skausmu ir problemomis.
Knygos apie mūsų vidinį pasaulį ir saviugdą turi būti labai atsargiai atsirenkamos – svarbu pažiūrėti užsienio įvertinimus, žinoti apie autoriaus pasiekimus ir kvalifikacijas, tiesiog svarbu, kad tai būtų ne šarlatanizmas, o rimta literatūra. O tobulėti galime tiesiog visada, nesvarbu, ar mums vos penkiolika, ar jau gerokai virš 80...“, – skambia fraze mintį užbaigia pašnekovė.
