Pripažintas aktorius kukliai perspėja, kad knygų apžvalgų nelabai ir moka daryti, tad apie savo skaitymo įpročius kalba paprastai ir nuoširdžiai.
Kaip ir galima būtų tikėtis, knygos bei spektaklių scenarijai – nuolatinis kiekvieno aktoriaus kasdienis atributas tiek darbo metu, tiek laisvalaikiu. Vyras prisipažįsta, kad didelę dalį jo skaitomų knygų ir sudaro būtent tokios, kurios reikalingos statomam spektakliui. O kitas išsirenka pagal draugų, pažįstamų ir kritikų rekomendacijas.
Jam nesvarbu, kokiu būdu ir kur – bibliotekose ar knygynuose – svarbiausia, kad gautų norimą knygą. Fizines jas skaito namuose, o elektronines – kelionėse.
Paklaustas, ar turi išsirinkęs mėgstamiausią kamputį skaitymui, Sergejus prisipažįsta, kad ne, nes jis paprasčiausiai gyvena nuolatiniame judėjime.
„Tik perskaitęs šitą klausimą, supratau, kad neturiu mėgstamos zonos, nes mano veiklos geografija labai išbarstyta po įvairius taškus, todėl esant laisvai minutei ir norui, atsiverčiu knygą ten, kur papuola“, – sako pašnekovas.
Jei pradėjus skaityti knygą, ji pasirodo ne tokia jau ir įdomi, vienas iš keturių „Solo Ansamblio“ grupės narių teigia, kad nors ir graužia sąžinę dėl „pritrūkusios valios susidoroti su neužkabinančia knyga“, vis tik nesikankina ir negaišta laiko, kurį gali skirti labiau patinkantiems kūriniams.
Didžiausią įspūdį jam paliko tokios paskutinės skaitytos knygos:
1. Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“;
2. W. G. Sebaldo „Austerlitz“;
3. Harperės Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“.
„Apie „Bėgūnus“ vis išgirsdavau iš kolegų, kad verta paskaityti, ir jie buvo teisūs. Tiesiog, gerai sukonstruota knyga. Kai tik pajuntu norą kažkur keliauti, eiti, skristi, važiuoti ir panašiai, visada pagalvoju apie šitą knygą.
„Austerlitz“ perskaičiau, nes pradėjome teatre repetuoti spektaklį pagal šį vokiečių autoriaus romaną. Tai nuostabus kūrinys apie atmintį, apie žmogaus šaknis ir klaikią žmonijos klaidą Antrojo pausaulinio karo metu.
Harperės Lee romanas labiau skirtas paaugliams, bet kadangi praeity buvau šį kūrinį praleidęs, negalėjau nesusirasti ir neperskaityti. Paaiškėjo, kad visi tėvai, auginantys paauglius, neprašaus, jeigu perskaitys šią knygelę, ir labai gaila, bet tai – vis dar aktualus romanas apie rasizmą ir kitoniškumą“, – dalinasi kūrėjas ir prideda, kad būtent šias tris knygas jis rekomenduoja be išimties visiems, „kas retkarčiais mėgsta literatūrinius paklaidžiojimus“.
