Tarsi norisi teigti: gyvenimo kryžkelėje stovinti jauna aktorė.Tačiau pati Greta nesijaučia esanti kryžkelėje. Anot jos, iki šiol viskas klostėsi labai natūraliai. Apie natūralius, gyvenimiškus ir kūrybinius kelius kalbamės su pačia Greta.
Pirmas savaime kylantis klausimas – ar nebuvo baisu imtis tokios medžiagos kaip S. Kane? Kokios mintys kilo tavo galvoje pirmą kartą perskaičius „Apvalytuosius“?
Nebuvo baisu – dabar baisiau. Buvau tik antram kurse, tad nebuvo vietos baimei. Buvo įdomu surasti, išpainioti. Pamenu, kursiokui Gediminui Rimeikai mėginauu papasakoti, kokios medžiagos norėčiau – kaip tik tada reikėjo pasirinkti pjesę. Jis užsiminė apie „Apvalytuosius“, apie tai, kaip brolis su sese pasimyli ir virš jų galvų išauga saulėgrąža. Tai tapo atspirties tašku.
Man patiko kontrastas, kai per siaubą, žiaurumą, brutalumą kalbama apie tokius dalykus kaip skaistumas, draugystė, rūpestis. Ta pagrindinės veikėjos Greisės drąsa, neįmanomybės siekis, ėjimas iki pat galo, atsakymas už savo žodžius. Visa tai man pasirodė lyg šventi dalykai. Žinoma, dar ir tai, jog visi iki vieno pjesės personažai įsimylėję ir skendi meilės grožyje ir purve tuo pat metu.
Antras taip pat natūraliai kylantis klausimas – kaip sumąstei imtis tokios, kone pačios nestabiliausios, profesijos kaip aktorystė?
Pati tokia nenustygstanti vis. Niekada neturėjau kito varianto, neįsivaizdavau, ką dar galiu veikti. Kažkoks intuityvus jausminis pasirinkimas. Ir šiaip esu iš vienaragių, mėgstančių svajoti ir būti kažkur kitur, pasaulio. Aktorystė suteikia man tokią galimybę. Kiekvieną kartą nauja medžiaga nusineša gyvenimą, dingsta buitis. Mėgstu tai.
Kartais klausiu savęs, galbūt visa tai tik dėl to, jog mėgstu dėmesį? Tada būna liūdna.
Dažnam „Apvalytieji“ atrodo tik kaip dar viena dozė gyvenimiško purvo ir žiaurumo. Iš tiesų, kas joje slypi po visu tuo purvu?
O gi gėlės, kurios išauga iš to purvo. Personažų jaunystės žavesys, kai seki paskui savo tiesą, nebijodamas nieko. Liūdna, jei mums nepasisekė atskleisti pjesės poetiškumo ir joje slypinčios transcendencijos.
„Apvalytieji“ prisunkti chaoso ir anarchijos, ir tai varomoji jėga, neleidžianti uždusti pasauliui. Tai nėra gyvenimiškas purvas. Pjesė labai poetiška, o poezija juk ir kyla iš skausmo? Ne tik poezija, apskritai kūryba.
Čia kiekvienas personažas maksimaliai nuoširdus ir atviras, atskleidžiantis esmines žmogaus tiesas, didžiąsias aistras. Tai gyvuliškumas, kurio nereikia bijoti.
O dėl žiaurumo, tai pats gyvenimas yra žiaurus ir ką čia bepridursi. Mano meilė yra teatro teoretikas Antoninas Artaud ir jo žiaurumo teatras. Žinoma, nelengva išpildyti jo vizijas, bet norisi bent jau pamėginti, prisiliesti prie to. Esu už tai.
Režisierius minėjo, jog tam tikru laiku nedrįso statyti šios pjesės Lietuvoje. Beje, pasak jo, šią medžiagą jūs pasirinkote patys. Tai reiškia, jog jūsų karta drąsesnė ar tiesiog šiandienos visuomenė tapo atviresnė?
Mes, kursiokai, esame labai laimingi, nes gavome daug laisvės, galėjome save išmėginti kuo tik norime. Žinoma, visuomenė taip pat tapo atviresnė.
Kaip tik baigi aktorystės studijas, esi tam tikroje kryžkelėje. Nekirba nerimas dėl ateities? Nekankina elementarus klausimas – bus ar nebus vaidmenų?
Aišku, norisi tikėti, jog bus vaidmenų. Kita vertus, neprarandu noro mokytis. Žinau, jog dar labai labai daug ko trūksta. Nesijaučiu esanti kokioje nors kryžkelėje – viskas labai natūraliai dėliojasi. Žinoma, žiemą viskas gali netyčia apniurti.
„Apvalytuose“ vaidinate kartu su savo dėstytoju. Ar daug kas keistųsi, jeigu Tinkerio vaidmenyje būtų tiesiog vienas iš daugelio aktorių?
Kai tą patį personažą vaidina skirtingi aktoriai, daug kas keičiasi. Dariaus Meškausko sukurtas Tinkeris yra visiškai kitoks nei mano kursioko G. Rimeikos sukurtasis. Aišku, čia jau ir režisieriaus vizija. Pernelyg neakcentuoju to, kad D. Meškauskas yra mūsų dėstytojas. Kita vertus, smagu, jog „Apvalytuose“ visi esame savi, dalyvavę ilgame šio spektaklio kūrybos procese. Žmogui iš šalies būtų buvę ne taip jau ir lengva įsilieti.