Oficialiai – ne studentės, bet rado savo būdus įsilieti į akademinį pasaulį: Vilniaus universitetas į viešumą kelia šešėlyje likusias moterų istorijas

Nors šiandien ir atrodo neįtikėtina, bet pirmaisiais Vilniaus universiteto (VU) veikimo šimtmečiais čia studijavo ir dėstė tik vyrai. Kadangi universitete nebuvo galimybės studijuoti oficialiai, moterys ieškojo alternatyvių būdų, kaip įsitraukti į akademinį gyvenimą. Su pasvarstymais, kad moterys Lietuvos mokslo pasaulyje tarsi alegorinės figūros, trečiakursė Istorijos fakulteto studentė, VU Muziejaus praktikantė Ieva Šiaudvytytė, kovo 8-osios proga parengusi VU muziejaus ekskursiją, skirtą susipažinti su akademinės karjeros siekiančių moterų likimais, sutiko tik iš dalies – gal tik tam tikrą laiką.

Moterys Vilniaus universitete

„Visuomenė moterį labiau matė kaip šeimos žmogų. Kodėl šiek tiek pasiginčyčiau dėl alegorinės figūros? 19 a. turime moterį – Elžbietą Magdaleną Oginskytę-Puzinienę, kuri prisideda prie universiteto, mecenatė. Dabartiniame universiteto observatorijos kiemelyje matomas indėlis –
jos dėka VU observatorija įsigijo astronominių prietaisų. Lietuvoje moterys aukštojo mokslo pradėjo siekti tarpukario laikotarpiu, 20 a. pr. Stepono Batoro universitete“, – pasakojo I. Šiaudvytytė.

Anot I. Šiaudvytytės, moteriška linija ypač išryškėjo su universiteto dailės fakultetu.

„Mano žiniomis, šis fakultetas buvo be galo moteriškas. Deja, tuo metu moterys susidūrė su nemenkomis kliūtimis, nelabai galėjo siekti akademinių aukštumų... Geriausiu atveju, tapdavo dėstytojų asistentėmis arba mokytojomis dailės mokyklose. Stepono Batoro universiteto absolventės įkuria Vilniaus dailininkų darbo kooperatyvą (20 a. ketvirtame dešimtmetyje), vykdo ir edukacinę veiklą, bando ir prasilaužti visuomenėje. Ir šiandien moterims nėra lengva, žinant, kad vis dar yra už ko užsikabinti, – dėl darbo užmokesčio, visuomenės požiūrio į pačią moterį“, – sakė pašnekovė.

Šaltiniuose užsimenama, kad nors moterims ir nebuvo leista studijuoti universitete, jos atrasdavo alternatyvių būdų įsitraukti į akademinį gyvenimą. Kokie tie būdai?

„Vyko viešosios paskaitos, į kurias rinkdavosi aukštuomenė, tai labiausiai matoma 19 a. Aukštuomenė buvo linkusi atvykti į viešas paskaitas, tarp jų – ir moterys. Moterys padėdavo vienuolėms – Bokšto gatvėje veikė Gailestingųjų seserų špitolė. Šioje gydymo įstaigoje lankydavosi miestiečiai, kurie dirbo įvairius darbus (išskyrus bajorus, jie gydėsi namuose). Atvykdavo gydytis per 1,5 tūkst. ligonių per metus, o juos slaugydavo apie 11 – 17 slaugių – vienuolių. Atvykęs vienas neatsiejamų nuo VU mokslininkų – gydytojas Jozefas Frankas špitolę įvertino kaip „apverktinos būklės“, tad užsiėmė labdaringa veikla. 1831-aisiais toje vietoje ėmė veikti VU Vidaus ligų ir chirurgijos skyrius, ten darbavosi nemažai talentingų chirurgų, dėstytojų, mokslininkų. Moterys, kurios padėjo slaugyti ligonius, asistavo operacijų metu – galėjo mokytis ir tokiu būdu“, – pastebėjo I. Šiaudvytytė.

Įkvėpėjos dabarčiai ir ateičiai

Vis dėlto, I. Šiaudvytytė pasidžiaugė, kad moterys anais laikais savo vaidmenį visgi atliko: „Galima pasidžiaugti, jeigu ne šios moterys, klausimas, ar turėtume balsavimo teisę. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje! Praeities moterys tikrai gali būti įkvėpėjomis dabarčiai, ir galbūt net ateičiai.“

Ar tarpukario laikotarpiu moterys galėjo pasigirti moksliniais laimėjimais, buvo ryškesnių pasiekimų?

„Žinoma, kad buvo! Viena jų – lenkų astronomė Vilhelmina Ivanovska, kuriai, tiesą pasakius, labai pasiseka. Ji sutinka vieną universiteto dėstytojų Vladislavą Dzievulskį, žinomą lenkų astronomą, kuris matematiką studijuojančiai studentei pasiūlo darbą observatorijoje, esančioje Čiurlionio gatvėje. V. Ivanovska pasiūlymą priima, prisiminimuose rašo, kad tai laimingiausia jos gyvenimo diena. Pabaigusi studijas ji išvyksta stažuotis į Stokholmą, kur irgi nemažai pasisemia mokslinių idėjų, kurias pritaiko universitete. Antrą kartą įvykus okupacijai ir užsidarius universitetui V. Ivanovska išvyksta gyventi į Lenkiją, mokslininkė pradeda dirbti Torunės universitete, prisideda prie Mikalojaus Koperniko universiteto įkūrimo“, – pasakojo I. Šiaudvytytė.

Dar viena tarpukario ryški asmenybė – Holokausto metu nužudyta jauna Lietuvos žydų poetė Matilda Olkinaitė, kūrusi lietuvių kalba. Baigusi Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją ji studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Nuo 1932 m. skelbė eilėraščius ir prozą Lietuvos spaudoje, rengė debiutinį poezijos rinkinį.

„Visai neseniai buvo išleistas jos dienoraštis. Mergina išgarsėjo dar tuomet, kai mokėsi Rokiškio apskrityje; Atvykusi studijuoti savo kraštui jau šiek tiek buvo žinoma, jos aplinka įvairialypė – nuo poeto Vytauto Mačernio iki dėstytojų – Vinco Mykolaičio-Putino. Jos dienoraštis, kuris mįslingai atsirado profesorės Irenos Veisaitės rankose – jisai irgi pažymi savitą rašytojos braižą. Puikiai galima pamatyti, kokia buvo aplinka – tiek universiteto, tiek apskritai Vilniaus“, – pažymėjo I. Šiaudvytytė.

Garsina universitetą ir Lietuvą

Paklausta, kokiose mokslo srityse moterys labiausiai pasižymėjo, I. Šiaudvytytė sakė, kad sritys buvo plačios, tad nėra kaip išskirti kokios nors vienos: „Kaip ir minėjau, įsikuria Dailininkų kooperatyvas, matome vizualaus meno laimėjimus, ir mokslo, ir literatūros pasiekimus. Šiandien moterys–mokslininkės taip pat garsina universitetą ir Lietuvą – nuo gamtos mokslo sričių iki bioarcheologijos, ir ne tik.“

Kalbėdama apie moterų–mokslininkių įamžinimą VU, I. Šiaudvytytė pasakojo, kad E. M. Oginskytės-Puzinienės pėdsakai ryškūs, ji yra matoma ir šiandien.

„Ją galima išvysti bibliotekos Baltojoje salėje, – ir jos portretus, ir bareljefą. Jos prisidėjimas prie universiteto įprasmintas, netgi vienas matematikos vadovėlių buvo jai dedikuotas. Atminimo lentelė VU centriniuose rūmuose skirta 20 a. bibliotekininkei, pedagogei, publicistei Onai Šimaitei. Adomo Mickevičiaus muziejuje yra tam tikrų, moterims svarbių pėdsakų. Didžiojoje gatvėje, šeštu numeriu pažymėtame name buvo įkurtas Motinystės institutas, kuriuo žavėjosi pats Napoleonas, kai buvo atvykęs į Vilnių, – idėją parsivežė į Prancūziją. Pėdsakų yra, ir ne tik VU“, – kalbėjo I. Šiaudvytytė.