Kas yra tos X teritorijos? Tai vis dar iki galo neištirtos teritorijos. Kodėl jos tokios? Priežasčių, kaip ir teritorijų – daugybė. Vienos jų mums atrodo nepasiekiamos ar netgi uždraustos dėka mus kankinančių įsitikinimų, kurie yra tik mūsų pačių galvose. Kitas teritorijas kategorišku X ženklu pažymi valdžios, įstatymai, moralė, socialinės normos, konjunktūra, „mainstream’as“, konformizmas, nenoras jaustis nepatogiai, baimė ir taip toliau. Taip mes gyvename su tomis teritorijomis, kurios ir lieka kaip baltos dėmės ar kraujuojančios žaizdos.
26-ąjame sezone – keturios premjeros
Šiame sezone OKT/Vilniaus miesto teatre scenos šviesą išvys keturios premjeros.
Tai O. Koršunovo spektaklis pagal norvegų dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato, įtakingo britų dienraščio „The Daily Telegraph“ į gyvųjų genijų šimtuką įtraukto J. Fosse pjesę. Čia kūrėjai bandys įžengti į neįmanomos meilės teritoriją – tokios meilės, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo begalinė ir neišvengiama, tačiau jai bekompromisį X uždeda sociumas, kuriame tokia meilė neįmanoma.
„Žiema“ – tai istorija apie dviejų žmonių, vyro ir moters atsitiktinį susitikimą. Jis – klestintis verslininkas, sėkmingas žmogus, vadinama auksinė mūsų visuomenės dalis, ji - laisvo elgesio moteris, didžiosios dalies žmonių akimis esanti pačiame visuomenės dugne be perspektyvos iš jo pakilti. Besirutuliojant veiksmui paaiškėja, jog jie yra sutverti būti kartu, tačiau tai yra neįmanoma, nes jie yra iš „skirtingų“ pasaulių.
Antroji premjera – J. Brazio spektaklis pagal viena ryškiausių ir kontraversiškiausių figūrų XX a. tiek literatūros, tiek filosofijos pasaulyje laikomo G. Bataille’o kūrinį „Akies istorija“. Tai geismo teritorija, kurioje jauni žmonės lyg peilio ašmenimis laviruoja ant ribos, kurios vienoje pusėje – nuodėmingi ištvirkavimai, kitoje – patys giliausi ir dvasingiausi dalykai, ir ta riba tokia menka, tokia vis išnykstanti, vis atsirandanti.
G. Battaile’as – vienas iš tų pernelyg atvirų ir drąsių kūrėjų, kuriuos pripažinti išdrįstama tik jiems mirus: iki tol jie laikomi ne mąstytojais ar rašytojais, o tiesiog paranojikais ir bepročiais (taip apie jį sakė tiek André Bretonas, tiek Jeanas Paulis Sartre’as). Po jo mirties Michelis Foucault pasakė: „Šiandien mes žinome, kad Bataille’as yra vienas pačių svarbiausių mūsų amžiaus rašytojų“.
„Labiausiai aš didžiuojuosi tuo, kad sumaišiau kortas... Tai yra, suderinau patį triukšmingiausią, labiausiai šokiruojantį, skandalingiausią būdą juoktis su pačia giliausia religine dvasia“, – apie savo „Akies istoriją“ sako pats rašytojas.
„Akies istorijoje“ galima atrasti temas, artimas ankstesniems J. Brazio spektakliams. Tai ritualo, aukos, šventumo, apsivalymo temos.
Trečioji premjera – tai „Nuodėmingoji šventoji“ pagal V. Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“, kurį kurs aktorė Eglė Jackaitė su komanda, kurioje O. Koršunovas, Gintaras Sodeika, Kunigunda Dineikaitė ir kiti. Tai – spektaklis apie moters išgyvenimą radikalioje patriarchalinėje visuomenėje, kupinoje prievartos moteriai.
„Nuodėmingoji šventoji“ – tai prievartos teritorija, kurioje moteris, visą gyvenimą kentusi išorinę prievartą ir vidinę priklausomybę, atranda jėgų išeiti iš savo krizės ir pasirinkti kardinaliai kitokią gyvenimo kryptį.
Ketvirtoji sezono premjera – tai profesionalioje teatro scenoje debiutuojančio jauno režisieriaus J. Juodelio spektaklis „Roberto Zucco“ pagal B-M. Kolteso pjesę. Šis spektaklis – tai teritorija anapus gėrio ir blogio. Pagrindinis pjesės veikėjas - jaunuolis Roberto Zucco, dvilypė asmenybė, nuolatos laviruojanti ant slidžios ribos anapus jau minėto gėrio ir blogio. Jis atrodo žavus, bet ir žiaurus. Jis tarsi bando pranykti visuomenėje, tačiau nuolatos yra pirmuose jos „puslapiuose“ už įvykdytus nusikaltimus. Jis tarsi atmeta bet kokias galimybes būti visuomenės dalimi, tačiau tuo pačiu ir trokšta būti joje. Roberto Zucco – tikras (anti)herojus. Beje, ši pjesė yra daugiau nei svarbi OKT/Vilniaus miesto teatrui – prieš daugiau nei 26-erius metus, dar prieš atsirandant „Shopping and Fucking“, „Roberto Zucco“ pastatymas tapo savotiška šio teatro pradžia. Būtent statant „Roberto Zucco“ ir susikūrė būsimas OKT branduolys.
Naujų dramaturginių teritorijų paieškos konkurse „Dramos teritorija“
Neabejotinai svarbiausia šio sezono teritorija OKT/Vilniaus miesto teatre – tai „Dramos teritorija“, kurią mėginsime atrasti su naujosios lietuviškos dramaturgijos konkurse dalyvaujančiais dramaturgais.
Tikime, jog „Dramos teritorija“ įkvėps neberašančius vėl rašyti, nedrįstančius pasirodyti viešai – išdrįsti, o norinčius pabandyti parašyti pjesę – tiesiog imti ir tai padaryti. Kitaip tariant, įkelti koją į „Dramos teritoriją“. Vieniems tai gali tapti sugrįžimu, kitiems – atradimu. Autoritetinga komisija išrinks tris prizininkus, kuriems bus įteiktos privačių rėmėjų įsteigtos premijos: 1 vieta – 6000 eur, 2 vieta – 1500 eur, 3 vieta – 500 eur. Pjesių laukiame iki 2024 m. lapkričio 30 d.
„Šiuolaikiniam lietuviškam teatrui būtina šiuolaikinė lietuviška dramaturgija. Tai būtina sąlyga, bet deja, šiandien tai ir didžiausia teatro problema. Parašytos knygos iš karto atsiranda knygynuose, o parašytos pjesės taip lengvai neatsiranda teatro scenoje – čia mechanizmas daug sudėtingesnis. Jos atranda savo formą tik tada, kai patenka į teatro repertuarą, o tam reikia nutiesti kelią tarp žodžio ir scenos. Taip, šiandien įvairiais būdais bandoma tiesti tą kelią, yra keletas kitų dramaturgijos konkursų ir festivalių, tačiau matome, jog tas kelias kažkur nutrūksta. Tad pasitelkę „Dramos teritoriją“ mėginsime kurti nenutrūkstamą kelią tarp dramaturgo žodžio ir teatro scenos“, – apie konkursą pasakoja O. Koršunovas.
Gastrolėse užsienyje – ir sugrįžimai į užkariautas teritorijas, ir naujų teritorijų atradimai
26-ojo sezono užsienio gastrolėse – tiek sugrįžimai į jau pažįstamas teritorijas, tiek naujų teritorijų atradimai. Prancūzija, Vokietija ir Sakartvelas – tokie taškai pažymėti šio sezono gastrolių žemėlapyje.
Dar šį rudenį laukia trys teritorijos Prancūzijoje. Pirmoji - gerai pažįstamas, ne kartą lankytas Paryžius ir dar neištirta teritorija, jo pagrindinis teatras „Theatre de Ville“. Čia spalio mėnesį bus pristatytas Kamilės Gudmonaitės kartu su negalios paliestais aktoriais sukurtas spektaklis „Šventė“. Iš karto po to „Šventės“ trupė pervažiuos į visiškai mums nepaliestą teritoriją - „Sens Interdits“ festivalį Lione. Trečioji teritorija Prancūzijoje mums jau tapusi sava – tai Kane rengiamas festivalis „Les Boreales“. Čia lapkričio mėnesį pristatysime O. Koršunovo „Otelą“. Tai bus jau septintasis OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklis šio festivalio programoje – anksčiau čia parodyti „Žuvėdra“, „Miranda“, „Dugne“, „Hamletas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ ir „Vienatvė dviem“.
Pasirodymai Paryžiuje, Lione ir Kane yra Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 dalis.
Dar vieną naują teritoriją užsienyje išbandys režisieriaus J. Brazio ir jaunų aktorių „Žuvėdra“. Lapkričio mėnesį jų laukia kelionė į Štutgartą (Vokietija) ir akistata su festivalio „SETT“ publika.
Pavasarį leisimės į tarsi gerai pažįstamą, tačiau ir nepaliestą teritoriją – tai ne kartą aplankytas Tbilisis (Sakartvelas) ir mums visiškai nepažintas tarptautinis kamerinių ir mono spektaklių festivalis. Čia pristatysime O. Koršunovo ir Eimanto Pakalkos „Pamišėlį“, kuris, pasak pačių festivalio organizatorių, šiandien kaip niekad aktualus Sakartvele.
Repertuare – kito bendruomenėje, emancipacijos, kartų konflikto, neįmanomybės susikalbėti ir kitos teritorijos
Atrasti dar nepažintas teritorijas, prisijaukinti jas ir tapti jų dalimi kviesime ne tik premjerose, bet ir repertuaro atramomis tapusiuose spektakliuose.
Williamo Shakespeare’o „Otelas“ (rež. O. Koršunovas) žymi kito bendruomenėje teritoriją, kalba apie meilės ir individo būties atskirtį, apie visuomenėje glūdinčias ydingas tradicijas, kuriomis manipuliuodami populistai siekia sau naudos pražudydami kitus ir patį žmogiškumą. Floriano Zellerio „Mama“ (rež. Kirilas Glušajevas) – tai šeimos teritorija, kuri vienoje durų pusėje gali atrodyti kaip tobulas paveikslėlis, o kitoje durų pusėje gali užkurti visus devynis pragaro ratus. „Šuo ir beždžionė“ (rež. Priit Pedajas) brėžia valdžios teritoriją: traukiantis vienai valdžiai jos vietą tuoj pat užima kita valdžia. Nikolajaus Gogolio „Pamišėlis“ (rež. O. Koršunovas) – tai radikalumo teritorija: beprotiškas valdžios geismas nesvetimas net ir toliausiai nuo jos esantiems.
Antono Čechovo „Žuvėdra“ (rež. J. Brazys) – meilės ir nemeilės, talento ir netalento, kartų susidūrimo teritorija. Pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę sukurtas „Pirk dramblį“ (rež. Eglė Kižaitė) mus panardina į ne(si)kalbėjimo teritoriją, kuomet vaikystėje laiku nepasakytas vos vienas vienintelis dalykas gali paversti jauno žmogaus gyvenimą nesibaigiančiomis kančiomis ieškant atsakymo į tą vienintelį klausimą. Iwano Wyrypajevo „Vapsvos“ (rež. Artiomas Rybakovas) kviečia pamėginti apeiti vienatvės teritoriją, nes norint kovoti su absoliučia vienatve ir beprasmybe belieka tik suvienyti jėgas su kitais tokiais pačiais vienišiais ir bandyti sukurti kažką absurdiško, bet prasmingo. Birutės Kapustinskaitės „Portale“ (rež. Mantas Jančiauskas) galime prasmegti virtualioje teritorijoje, į kurią papuolę galime atrasti „tikrąjį“ save, bet prarasti absoliučiai viską.
„Šventė“ (rež. K. Gudmonaitė) – atsivėrimo teritorija, nes tik visiškai atsivėręs gali atsikratyti kompleksų ar visuomenės klijuojamų štampų ir pradėti švęsti gyvenimą. B. Kapustinskaitės „Terapijos“ (rež. K. Glušajevas) yra tikrų tikriausia atvirumo teritorija, nes tik būdami atviri ir dalindamiesi netgi pačia skaudžiausia savo istorija su kitais išmoksime į gyvenimą žvelgti su šypsena, nepaisant to, kokias grimasas jis mums berodytų. „Trans Trans Trance“ (rež. K. Gudmonaitė) – lyties teritorija, kurioje vis dar keliamas klausimas, kas nutinka žmogui, jei jo vidus neatitinka jo išorės ir kaip jam priimti save tokį, koks esa, jeigu jį ne visada priima visuomenė?
Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (rež. O. Koršunovas) sugrąžins mus į lūžio laikus, kur mes, įpratę gyventi rytų bloko stagnacijoje ir materialiame minimalizme staiga atradome pinigus, vakarų pasaulį vaizdajuosčių ir MTV kanalo formate, supermarketus ir meilę itin brangių ir trumpų SMS žinučių formoje. Šis spektaklis priklauso meilės ir emancipacijos teritorijai. Bertolto Brechto „Vestuvės“ (rež. O. Koršunovas) – tai vienas populiariausių ir lankomiausių ne tik OKT/Vilniaus miesto teatro, bet viso lietuviško teatro spektaklių. Tai – desakralumo teritorija, kurioje dviveidiška moralė absoliučiai deformuoja papročius ir tai kas kadaise buvo labiausiai sakralūs dalykai žmogaus egzistencijoje, ant stalo paliekant tik nugertą butelį.
Kaip ir kiekvieną sezoną šalia numatytų OKT premjerų įvyksta ir nenumatytų premjerų. Tokių tikimasi ir šį sezoną.
