2010-aisiais baigusi kompozicijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Osvaldą Balakauską, Rita Mačiliūnaitė jau buvo žinoma kaip aktyvi šiuolaikinės muzikos ir šiuolaikinio muzikinio teatro scenos dalyvė. Kaip kompozitorė ir vokalistė (o iš tiesų tų vaidmenų ir funkcijų tuomet buvo gerokai daugiau – nuo kūrybos iki vadybos ir visokiausių reikalų tvarkybos) ji nuo pat pradžių dalyvavo ir 2008 m. įkurto festivalio NOA (Naujosios operos akcija) platformoje, subūrusioje bendraminčių kūrėjų, atlikėjų ir vadybininkų kartą. Daugeliui jų ši patirtis tapo antrąja muzikos, teatro ir dailės akademija bei startine karjeros aikštele.
2010 m. kovą trečiajame NOA festivalyje pristatyta jos šokio opera „NO AI DI“ buvo trečioji. Jau pirmojoje trumpo metro duo operoje „Dviskaita“ (2008), parašytoje Agnės Biliūnaitės libretu vyro balsui ir moters kūnui, vokaliniam ir instrumentiniam ansambliui, kompozitorė bandė derinti vokalinę ir plastinę raišką, siekdama in ir jang pradų sąveikos, pusiausvyros. Antroje triskart ilgesnės trukmės operoje „NEbūti ar neBŪTI“ solistui, chorui ir orkestrui (2009), parašytoje pagal Gyčio Norvilo poezijos rinkinį „Skėrių pusryčiai“, bandoma aktualizuoti mitologines temas ir veikėjus demitologizuotame nūdienos pasaulyje. Abi šios temos – žmogaus tapatybės paieškos ir archetipinės vidinės tiesos bei savo vietos pasaulyje paieškos senuosiuose mituose, tikėjimuose – tarsi susilydė į naują hibridinį ar sinkretinį žanrą šokio operoje „NO AI DI“.
Kūrinio pavadinimas samių kalba (noaidi, noaydde – žynys/-ė, šamanas/-ė) aiškiai nurodo pagrindinę šokio operos heroję, – šokančią ir dainuojančią Šamanę, – jungiančią visatos ir žmogaus paslaptis. Libretą jai sukūrė choreografė Erika Vizbaraitė, aktorė ir režisierė Sonata Visockaitė ir poetas, prozininkas Benediktas Januševičius, remdamiesi samių tautosaka – sakmėmis, padavimais ir legendomis. Jame per apibendrintą žmogaus, kopiančio į kalną simbolį, pasakojami archetipiniai motyvai apie vidinę savęs pažinimo kelionę per skirtingus psichės lygmenis, žmogaus ir gamtos vienovę, žmogaus ir visatos santarvės paieškas. Sceniniame kūrinio variante akivaizdu, kad kurdama judesių plastiką choreografė taip pat įkvėpimo sėmėsi iš samių tautos etnochoreografinių gestų ir skandinavų gyvosios gamtos (gyvūnų) judesių stilizacijų. Tuo tarpu plokštelėje įamžintas garsinis operos audinys suaustas iš individualiai interpretuotos samių gerklinio dainavimo – joikos – intonacijų vokalinėse partijose, tradicinę samių muziką imituojančių kanklių ir dambrelių skambesių, minimalistinių kvartetų ir operos veikėjus charakterizuojančių leittembrų, vėjo virpinamų varpelių skimbčiojimo ir speigo bei riaumojančios tuštumos atmosferą kuriančios elektronikos. Įdomu tai, kad poetinis tekstas jame naudojamas ne kaip savarankiškas turinio nešėjas, o tik kaip spalva: „kas man labai patinka, tekstas buvo naudojamas tik kaip muzikinė priemonė, pasitelkiau kalbos muzikalizavimo priemones: tempinę denaraciją, simultaninį kalbėjimą, beprasmius verbalinius darinius“, – pasakoja kompozitorė, savo kūrybą analizavusi ir 2017 m. apgintoje meno daktaro disertacijoje „Muzikinės naracijos komponavimo būdai postdraminiame teatre“.
Šokio operos „NO AI DI“ garso takelis buvo įrašytas prabėgus lygiai dešimčiai metų po kūrinio premjeros, pačiame pandemijos įkarštyje. „Buvo likęs senas įrašas, bet nebuvo išlikusių elektronikos takelių, tad kai ją teko įrašinėti iš naujo, sukilo labai daug prisiminimų. Buvo labai įdomu pažvelgti į dešimties metų senumo kūrinį iš dabarties pozicijų“, – prisipažino kompozitorė, pati aktyviai dalyvavusi įrašų sesijose studijoje „MAMA Studios“ (garso režisierius Vytautas Bedalis), nors šįkart ji pati nebeatliko Šamanės vokalinės partijos kaip kad per premjerą. „Labai save stabdžiau nuo tobulinimo, nes norėjau palikti kūrinį tokį, koks jis buvo sukurtas tuo metu. Bet kiek buvo įmanoma, sukvietėme premjerinio spektaklio dalyvius – dirigentą Ričardą Šumilą, mecosopraną Norą Petročenko, perkusininkę-kanklininkę Ingridą Spalinskaitę, pasiūliau prodiuserei Anai Ablamonovai vėl pagroti dambreliu. Kadangi plokštelėje buvo iš naujo įrašyta visa opera, Ričardui pasirodė, kad gal vertėtų ją ir pastatyti iš naujo. Bet su Ana nusprendėme, kad neverta jos gaivinti: laikas praėjęs, požiūris pasikeitęs, tegu lieka ta vinilinė relikvija.“ Operos įrašuose taip pat dalyvavo: Ieva Skorubskaitė (balsas), Jevgenija Karpikova (balsas), Lora Kmieliauskaitė (smuikas), Arnas Kmieliauskas (violončelė). Išskirtinį plokštelės voko dizainą, išties primenantį garso įrašo relikvijorių, sukūrė dizainerė Mayina Mukhammadjanova. Įžanginiame tekste prof. habil. dr. Gražina Daunoravičienė analizuoja sintetinio šokio operos genotipo bruožus ir dėmenis platesniame operos ir opéra-ballet žanrų istorinės raidos kontekste. Leidinio partneris – Lietuvos muzikos informacijos centras. Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.