Apgailestauja dėl nebaigtų darbų
„Konkursas buvo toks, koks buvo – jį daugiau turėtų komentuoti ministras. Man, kaip žmogui, be abejo, apmaudu. Man atrodo, teatras dabar yra didžiausiame pakilime, turime rekordinius žiūrovų skaičius, pardavimus, daug puikių atsiliepimų, puikų kolektyvą – esant tokiame labai aukštame taške ir dar kylant į viršų, kai jau pradedame būti pripažinti Europoje, turime daug darbų, dabar labai apmaudu, kad viduryje tų darbų negaliu jų tęsti. Labai nemalonu prieš kolektyvą. Esu atsakingas už pradėtus darbus, manau, kad mes turime nuostabų kolektyvą, nuostabų teatrą, ir galiu tik apgailestauti, kad tie dalykai nebuvo pamatyti“, – kalbėjo J. Sakalauskas.
Operos solistas Rafailas Karpis teigė, kad jo pagrindinė užduotis yra tiesiog dainuoti ir vertinti tokių sprendimų nenorėjo, bet neslėpė apgailestaujantis, kad dabartinės teatro veiklos tęstinumas nutrūks.
„Aš negaliu sakyti, į gera ar į bloga išeis pokyčiai. Teatre dirbu gana seniai, nuo 2007 metų, žinau ir tuos žmones, kurie ateina, ir būsimą vadovę, ir tuos, kurie dabar dirba – manau, kad tai yra tiesiog skirtingas vizijas turintys žmonės. Tik man atrodo, kad šitas laikotarpis, kuris buvo skirtas dabar jau neišrinktam vadovui, buvo gana trumpas tam, kad jis galėtų įvykdyti kažkokias savo vizijas. Juo labiau, kad per tą laikotarpį buvo ir kovido krizė, kai mes turėjome užsidaryti, po to buvo labai daug problemų, bet, mano vertinimu, puikiai sugebėjome susitvarkyti. Kovidas iš tikrųjų buvo didžiulis iššūkis visiems teatrams ir kitoms meno įstaigoms, bet mūsų veikla nebuvo sustojusi, mes toliau veikėme, ir nors tai, manau, tikrai trukdė įgyvendinti kažkokius planus ir užmojus, kurie galėjo būti, bet vis tiek jie buvo įgyvendinti. Tad, manau, tiesiog tęstinumas šiuo atveju nutrūks, bet aš jokiu būdu negaliu vertinti komisijos sprendimo, kadangi aš negirdėjau nei žmonių prisistatymų, nei kažkokių kitų dalykų“, – pabrėžė R. Karpis.
Palaikymą išreiškę darbuotojai ragina kitus netylėti
Tačiau ne visi teatro darbuotojai naujieną sutiko taip ramiai. LNOBT orkestro artistas Karolis Rudokas teigė, kad didžioji dalis LNOBT kolektyvo palaiko J. Sakalauską ir stebėjosi, kodėl niekas neatsižvelgia į jų nuomonę.
„Paskutinius penkerius metus teatrui sėkmingai vadovavo visų mylimas ir gerbiamas vadovas Jonas Sakalauskas ir absoliuti dauguma darbuotojų jį palaiko, todėl natūraliai tikėjosi tęstinumo. Veiklos rezultatai puikūs, suburta puiki komanda, vyrauja puiki atmosfera, kolektyvas atsinaujinęs ir smarkiai progresuojantis. Per 5 kadencijos metus nuo sovietinės atgyvenos tapome moderniu, šiuolaikišku teatru. Dabar paaiškėjo Kultūros ministerijos suburtos komisijos sprendimas, kad teatro vadove skiriama Laima Vilimienė, tai yra, buvusi pašalinto direktoriaus Gintauto Kėvišo dešinioji ranka, šiuo metu nesėkmingai valdžiusi teatrą Klaipėdoje (kuriam, beje, prieš tai vadovavo tas pats Jonas Sakalauskas). Klaipėdos teatras paskutinius kelerius metus jai vadovaujant buvo visiškoje stagnacijoje“, – kalbėjo jis.
Jo nuomone, tai, kad komisijoje dalyvavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė, kartu su Gintautu Kėvišu organizuojanti Vilniaus festivalį, taip pat rodo interesų konfliktą.
„Kitas dalykas, direktorių rinko nedidelė niekuo su teatru nesusijusių žmonių grupė. Niekas neapklausė meno vadovo, dirigentų, orkestro, baleto, choro, administracijos vadovų, profsąjungos ir tiesiog iš šono nuleido politiškai motyvuotą sprendimą, su kuriuo gyventi turėsime mes, visi teatro darbuotojai. O įtakos turėsime daug, nes, pasak naujosios direktorės, ji ateis su visa nauja komanda, tai vėlgi reiškia didelius pokyčius, kurių dabar niekas nenori. Iš pirmųjų interviu sakinių akcentuojami lietuvių kūrėjai, greičiausiai reiškia vargais ne galais atsikratytų „genialiųjų“ sugrąžinimą bei aukšto lygio užsienio artistų, iš kurių teatras mokėsi ir tobulėjo, blokadą. Nėra jokios logikos, kodėl turėjo būti keičiamas sėkmingai dirbęs stiprus ir mylimas vadovas“, – stebėjosi jis.
Jam antrino ir kitas orkestro artistas, violončelininkas Rokas Vaitkevičius. „Pagaliau sudėliojus mintis ir visas emocijas padėjus į šalį, švelniai tariant, kyla nemažai klausimų dėl naujai paskirtos LNOBT generalinės direktorės... Teatre esu dar neilgai, tačiau per šį laiką iš arti labai aiškiai galėjau pamatyti Jono Sakalausko viziją, jo komandos nuveiktus darbus, kokybinį progresą, dėmesį kiekvienam teatro darbuotojui. Pagrindinis klausimas turbūt yra, kodėl nenorima tęsti pradėtų darbų? Ar kažkam tai yra nenaudinga? Taip pat klausimas kyla būtent dėl konkurso procedūros, vertinimo komisijos sudėties... Galbūt metas būtų atsižvelgti ir į teatro darbuotojų nuomonę?“, – savo feisbuko paskyroje rašė jis.
Sprendimas keisti teatro vadovą atrodo nesuprantamas ir šokio dramaturgei, teatrologei Sigitai Ivaškaitei.
„Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre per tarnybines duris vaikštau nuo bene septynerių. Nuo „Polėkio“ kolektyvo, į statistus ir tuomet – spektaklio vadovus. Paraleliai veikiau daug dalykų ir visai kitokių, nei operoje, nors iš tiesų ilgą laiką tai buvo ir yra mano pagrindinis darbas. Ir labai ilgai nesiryžau čia dirbti etate, vis šokinėdama in-out su trumpalaikėmis ar vienkartinėmis sutartimis, nes žinojau, kokie sunkūs yra krūviai ir kaip negerbiamas vadovybės yra eilinis darbuotojas. Kažkaip visgi atėjau ir man pasisekė, nes greitai po sugrįžimo ir mano dekreto, įvyko stebuklas, kurio jau niekas nebetikėjo, – buvo pakeistas teatro vadovas. Fast forward – šiandien šiame teatre dirbti vis dar sunku, nes reikalavimai yra patys aukščiausi, bet ateiti į teatrą yra malonu. Pirmą kartą nuo tada kai pradėjau sąmoningai dirbti LNOBT, čia yra kolektyvas, kuriame nebijoma vienas kito, galima pasikalbėti ne tik su artimiausiu kolega, bet ir kito padalinio atstovu, prieiti sprendimų ir juos vykdyti ar perduoti tolimesniam vykdymui. Kad ir kiek spragų dar neužtaisyta, nes tokio dydžio aparatą iš posovietinės traumos pakeisti per kelerius metus iki vakarietiško veikimo – gigantiška užduotis, mes link to judėjome. Ir dabar viskas stoja ir į nugaras pradeda kvėpuoti praeitis visomis prasmėmis: su skandalais iš teatro išprašyta valdžia, nepagarbus elgesys, atgyvenęs vadovo statuso suvokimas, net ir meninėje programoje – senų spektaklių grąžinimas (kad ir kokie savu metu jie buvo genialūs)“, – savo feisbuko paskyroje rašo ji.
„Visuomet atskiriu savo teatrologinę praktiką nuo darbo operoje, tačiau šiuo atveju nei kaip teatro darbuotoja, nei kaip meno vertintoja nesuvokiu Kultūros ministerijos ir jos sudarytos komisijos sprendimo. Žinau, kad nepritaria ir daugiau žmonių teatre, žinau, kad bus ir tokių, kurie bijos pasisakyti (juk jūsų baimė tik įrodo, jog grįžta baisūs laikai), bet žinau ir tai, kad šiandienos teatro kolektyvas nebėra tas pats, koks buvo prieš penkerius metus ir progresyvioji, o tuo pačiu ir talentingiausia jo dalis, nebėra tokia pati. Čia nebeliko užguitos aukos mentaliteto, atsirado kolegiškumas ir pagarba, todėl labai tikiuosi, kad šio neadekvataus sprendimo fone pasimatys naujas teatro žmonių veidas, tų, kuriančių teatrą savo rankomis kasdien“, – rašė S. Ivaškaitė.
Konkursą laimėjusi vadovė: drastiškų pokyčių nebus
L.Vilimienė, paklausta, kaip reaguojanti į neigiamas kolektyvo reakcijas, teigė, kad jos tokios nepasiekė, tačiau užtikrino, kad žmonių nerimas neturi pagrindo.
„Mane pasiekė, atvirkščiai, labai teigiamos reakcijos iš to paties teatro. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad žmonės visada yra įsiaudrinę prieš ateinant naujam vadovui, jie bijo pokyčių. Tai turbūt yra natūrali emocija, bet aš turėčiau patikinti, kad tikrai neateinu daryti revoliucijos, greičiau evoliucijos, ir tokių kardinalių pokyčių, kaip kam galbūt atrodo, nesu numačiusi. Aš gi turiu didžiulę patirtį ir žinau, ką reiškia tokios didelės institucijos valdymas ir ką reiškia tęstinumas, kuris tiesiog privalomas tokiai institucijai“, – kalbėjo ji.
Kalbėdama apie tai, kokie pokyčiai visgi bus, L. Vilimienė įvardino keletą.
„Pradedant repertuarine politika, kuri iš tikrųjų numatyta labai plati, tiek geografine prasme, tiek stilių, tiek žanrų, tiek formų. Aš tai vadinčiau subalansuotu repertuaru, kur iš tikrųjų deramą dėmesį tikrai skirsiu ir nacionalinei kultūrai plačiąja prasme – tiek kūrėjams, tiek atlikėjams. Norėčiau stiprinti jaunųjų atlikėjų platformas, kad tie talentingi Lietuvos atlikėjai, kūrėjai turėtų kuo didesnes galimybes įsilieti į teatrą, čia reikštis, augti ir tą savo talentą puoselėti. Tad kalbant apie repertuarinę politiką palaikau strategiją, kad tai yra nacionalinė ir tarptautinė arena“, – pasakojo ji.
„Kalbant apie kitą temą, tai yra tikrai kiekvienai tokiai institucijai aktuali tema, kurią aš pavadinau tvari bendruomenė. Čia kalba eitų būtent apie pirmiausia tam tikrus rinkodarinius veiksmus, apie auditorijos plėtrą, apie daugybę plėtros projektų, orientuotų į visas amžiaus grupes, nuo mažiausių būsimų klausytojų iki brandžių žmonių, kurie gal nepasiryžta ateiti į teatrą, nes jiems tiesiog trūksta žinių. Toje srityje tikrai turiu didelį patyrimą, esu rinkodaristė ir matau labai plačią veiklą. Iš kitos pusės, po šita tema labai norėčiau stiprinti bendradarbiaujantį visos Lietuvos kultūros bendruomenės tinklą. Tų projektų, galimybių bendradarbiauti yra daugybė vardan tokio tikslo, Lietuvos kultūros brandos ir kokybės. Ir trečioji tema yra subalansuotas biudžetas, kur vėlgi įsipareigoju veikti protinga fiskaline maniera ir didinti teatro veiklos efektyvumą“, – kalbėjo ji.
Paklausta apie galimą interesų konfliktą ir draugystę su komisijos nariais, L. Vilimienė patikino, kad tokios kalbos neturi pagrindo. „Tikrai nesu draugė su niekuo iš komisijos. Aš suprantu, teatras yra teatras, bet noriu visus nuraminti – tikrai neateinu su drastiškais pokyčiais, ne toks mano tikslas. Puikiai suprantu, kas yra teatro bendruomenė ir kaip jos kompetencijų dėka pasiekti tų tikslų. Be to neįmanoma“, – sakė L. Vilimienė.
Kultūros viceministrė: vertinome ne praeitį, o ateitį
Kultūros viceministrė Daina Urbanavičienė, paklausta, kaip vertina kilusias teatro bendruomenės neigiamas reakcijas, pastebėjo, kad, kaip ir visuose kolektyvuose, keičiantis vadovui, generaliniam direktoriui ar savinininkui, visą laiką iškyla nerimo ir baimės dėl ateities.
„Tai yra visiškai natūralu, žmogiška ir absoliučiai suprantama, bet vis dėlto turbūt nei kultūros, nei verslo, nei sveikatos apsaugos ar kitose srityse tai nėra priežastis vengti bet kokių pokyčių. Šiuo atveju mes kalbame apie būsimą vadovą, kuris konkursą laimėjo tik vakar vakare, ir šiuo metu dar tebeeina kito teatro vadovo pareigas, o dabartinio vadovo kadencija dar taip pat nėra pasibaigusi, taigi kalbėti apie nepasitenkinimą dėl konkrečių galimų pokyčių būtų prasmingiau bent jau pokyčiams prasidėjus. Tad šiuo atveju kalbame apie tai, ko dar nėra. Taip, tikrai pripažįstu ir neabejoju, kad kolektyvo mikroklimatas yra labai svarbus, kaip kad svarbus ir kolektyvo palaikymas pačiam vadovui ir atvirkščiai, bet vadovas yra renkamas konkurso būdu, kaip yra numatyta įstatyme. Be to, šiuo atveju kalbame apie kelių šimtų žmonių kolektyvą, tad turbūt būtų sudėtinga garantuoti, kad kažkuris kandidatas patiks absoliučiai kiekvienam iš kelių šimtų žmonių“, – sakė ji.
„Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad vakar konkurse stebėtojų teisėmis dalyvavo du LNOBT atstovai, kaip yra numatyta Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintame konkursų į nacionalinių, valstybinių, savivaldybinių teatrų įstaigų vadovų pareigas tvarkos apraše. Suprantu, kad kolektyvas yra sunerimęs, bet noriu atkreipti dėmesį, kad mes jau gavome tokias žinias, kad dalis darbuotojų jau išreiškė palaikymą naujai išrinktai vadovei. Tad kol vadovas dar nepradėjo dirbti, matyt, dabar dar ne laikas nuogąstauti“, – sakė ji.
D. Urbanavičienė pabrėžė, kad konkursas šiuo atveju yra privalomas, o to, kaip vertino Jono Sakalausko veiklą, nenorėjo komentuoti. „Tai yra ir įstatyme numatyta – čia nėra antra kadencija automatiniu būdu pratęsiama. Šiuo atveju konkurso komisija vertino visų kandidatų, ateinančių į teatrų vadovus, parengtą ateinančių penkerių metų veiklos programą, o ne iki šiol einančios kadencijos vienoje ar kitoje įstaigoje. Tad leistis į konkretaus vadovo vertinimą nebūtų nei korektiška, nei teisėta, bet tęstinumas tikrai yra neišvengiamas – neįmanoma, kad didieji darbai nutrūktų tokio dydžio institucijoje. Tokios įstaigos kaip LNOBT privalo vykdyti joms suteiktus įgaliojimus ir vykdyti joms priskirtą misiją, bet naujoji teatro vadovė, pradėjusi eiti pareigas, galės išsamiai pristatyti savo teatro veiklos programą ir atsakyti į kylančius klausimus. Ir tikrai norėčiau atkreipti dėmesį, kad daugelio kandidatų programose buvo numatyta, kaip jie pratęs geras patirtis, jau vykdomas šio teatro veiklas ir ką pasiūlys naujo“, – kalbėjo viceministrė.
Ji atkreipė dėmesį, kad komisijos atrankos kriterijai yra labai aiškiai aprašyti Lietuvos respublikos vyriausybės nutarime – ir komisija yra sudaroma iš profesionalių scenos menų atstovų, taip pat turi ne mažiau nei pusę komisijos narių sudaryti valstybės tarnautojai, ji yra tvirtinama ministro įsakymu. „O kad kažkas draugai ar draugės – tokius teiginius gali vertinti kaip nesusipratimus ir apkalbas, norą įlieti dvejones į procesus, kurie yra visiškai skaidrūs ir aiškūs. Tikrai visuose konkursuose, kai yra sudaroma komisija, visi komisijos nariai privalo įsivertinti ir įsivertina galimą interesų konfliktą, tikrai atsakingai komisijos nariai žiūri į savo pareigas“, – sakė ji.
Pasak D. Urbanavičienės, svarbu suprasti, kad nors iš šalies gal atrodo, kad čia yra nepratęsiama kadencija, bet šiuo atveju esminis dalykas, kad yra vertinama ne praeitis, o būtent nauja programa: „Aš suprantu patį J. Sakalauską, kad jis jaudinasi, kad mes jo darbų nevertiname, bet taip nėra – konkurse vertinama būtent nauja programa, visi buvo vertinami tikrai objektyviai, ir taip gavosi, kad geriausia kandidatė buvo išrinkta pagal savo programą ir savo pristatymą“.