Šis sąrašas turėtų dar labiau pailgėti po koncerto „Išgirsk mano balsą“, kurį birželio 14 d. 18 val. klausytojai išgirs Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Sakralinės muzikos programa, dedikuota Gedulo ir vilties dienai, skambės lydima didingų bažnyčios vargonų.
– Ar LNOBT choras pirmą kartą rengia koncertą, skirtą lietuvių tremtinių kančioms atminti?
– Birželio 14-ąją sakralinės muzikos koncertu minėsime nebe pirmą kartą. Tik ši tradicija nėra tokia nuosekli, kaip Sausio 13-osios koncertų tradicija, nes Laisvės gynėjų dieną su bažnytine muzika palydime kasmet. O Gedulo ir vilties dieną pastarąjį kartą koncertavome dar prieš pandemiją, 2019 m. birželį, kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir LNOBT solistais atlikdami Wolfgango A. Mozarto Requiem Vidaus reikalų ministerijos rūmų kieme.
– Kokiais kriterijais vadovavotės atrinkdamas kūrinius choro koncertui „Išgirsk mano balsą“?
– Koncerto programa stilistiškai nebus vientisa, greičiau atvirkščiai – itin marga. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, siekiant pristatyti kuo įvairesnę sakralinę muziką, nes panašiai skambantys kūriniai chorų klausytojams greitai įvaro nuobodulį.
Koncertą pradėsime nepelnytai pamirštu lietuvių romantiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniu „De profundis“. Jį atliekant skambės didieji Šv. Jonų bažnyčios vargonai, kuriuos valdys vargonininkas Vidas Pinkevičius, o diriguos kūrinį vienas iš mūsų kolektyvo chormeisterių Povilas Butkus.
Toks dar vienas šio koncerto tikslas – parodyti publikai, kad LNOBT choras vienija itin daug talentingų žmonių. Tad Vaclovo Augustino kūrinį „Jerusalem surge“ diriguos jau kitas mūsų chormeisteris Alfredas Celiešius.
Donato Zakaro „Credo“ diriguos pats kompozitorius, kuris yra mūsų choro artistas. Jo kūryba jau plačiai žinoma ir atliekama ne tik Lietuvoje. D. Zakaras turi du LMTA magistro diplomus: choro dirigavimo ir kompozicijos. Įdomu, kad jo kūrinyje „Credo“ kartu su choru bei vargonais dalyvauja ir mušamieji instrumentai, kuriais groja LNOBT orkestro muzikantas Tomas Kulikauskas.
Vėliau suteiksime galimybę choro artistėms pasirodyti kaip solistėms: Eglė Klimaitė padainuos Giulio Caccini „Ave Maria“, Evelina Greiciūnaitė – Georges Bizet „Agnus Dei“, o jų abiejų duetas – Andrew Lloydo Webberio „Pie Jesu“. Taip jau yra, kad teatro choro dainininkai negali pamiršti solinio dainavimo, nes jiems dažnai atitenka mažesni vaidmenys operos spektakliuose.
Atlikimo prasme G. Fauré Requiem nėra itin sudėtingas, todėl jo imasi įvairūs chorai: tiek profesionalų, tiek ir mėgėjų. Tačiau tik profesionalai pajėgūs atskleisti visą šio kūrinio dramatizmą ir didybę, turtingas jo muzikines intonacijas. Jis gali būti atliekamas tiek su simfoniniu orkestru, tiek ir be jo, giedančiam chorui pritariant tik vargonais. Būtent tokią, vargoninę, versiją mes ir pasiūlysime koncerto klausytojams.
– Tikriausiai visi programos kūriniai bus pristatomi lotynų kalba?
– Jei tiksliau – neo-lotynų kalba, prie kurios, atlikdamas sakralinę muziką, jau perėjo kone visas pasaulis. Tik mes vis dar atkakliai laikėmės senojo stiliaus. Šias lotynų kalbos versijas skiria tam tikrų raidžių tarimas, todėl nenustebkite šįkart vietoj „agnus“ girdėdami giedant anius, o vietoj „pacem“ – pačem. O lietuviškai kūrinius klausytojams pristatys ir apie juos trumpai papasakos koncerto vedėja muzikologė Eglė Ulienė.
– Kaip apibūdintumėte chorinės muzikos populiarumą Lietuvoje? Jis pastovus ar banguojantis?
– Banguojantis. Ir šiuo metu, deja, chorinė muzika nėra populiari. Choro dirigavimo, kurį pats daug metų dėsčiau, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dabar mokosi vos keliolika studentų, užtat vokalistų studijuoja apie šimtą. Tai turbūt šį tą sako apie klestinčio individualizmo amžių, kuriame visi žūtbūt veržiasi tapti solistais – ryškiais, originaliais ir nepakartojamais. O taip pat apie valstybės kultūros politiką, kuriai chorai, gebantys įtraukti į muzikinę veiklą šimtus žmonių, anaiptol nebėra prioritetas.
Bet šalies muzikiniai teatrai nebesugeba užimti tiek solistų, kiek jų parengia LMTA. Tad jauni žmonės arba apskritai keičia profesiją, arba pradeda dainuoti choruose. Ir tai nėra joks nuosprendis, nors studijų metu pedagogai neretai įteigia, kad choras dainininkui yra „blogai“. Bet tokie operos solistai, kaip Liudas Norvaišas ar Tadas Girininkas, savo vokalinę karjerą pradėjo dainuodami LNOBT chore.
Pas mus jauni dainininkai gauna labai vertingą ateičiai ansamblinio dainavimo patirtį. O teatre matau, kad rengdami operų kvartetus, kvintetus ar sekstetus solistai ir vargsta labiausiai, nes daugeliui stinga tokios patirties.
Žinote, kažkada, kai dirigentas Gintaras Rinkevičius LNOBT statė Giuseppe's Verdi „Nabuką“, jis paprašė manęs surepetuoti šios operos a cappella kvartetą, kuriame vienas balsas veda melodiją, o kiti trys turi jam akompanuoti. Premjeroje tą kvartetą turėjo dainuoti keturios didžiausios tuometinės teatro žvaigždės. Bet dirigento užduoties man įvykdyti tąkart taip ir nepavyko, nes po vieną garbūs solistai savo partijas atlikdavo puikiai, o dainuodami kvartete nesugebėdavo akompanuoti kolegai ir vis stengdavosi jį užgožti...
– Ko, be ansamblinio dainavimo įgūdžių, reikia geram choro artistui?
– Šviesios galvos ir atminties tekstams. Prisimenu kelis atvejus, kai puikius balsus ir nepriekaištingą muzikinę klausą turėję žmonės taip ir neprigijo chore, nes tiesiog nesugebėdavo įsiminti dainuojamų tekstų.
Dar mums praverčia stiprūs solfedžio įgūdžiai, kuriais tradiciškai pasižymi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventai. Jiems teatre mokytis naujus kūrinius būna žymiai paprasčiau negu tiems, kurie į LMTA įstoja po parengiamųjų kursų.
Šiuo metu į LNOBT chorą veržiasi ypač daug diplomuotų solistų, tačiau ir čia jiems etatų nebeužtenka – teatro choras irgi ne guminis. Štai keli anksčiau pasitraukę baritonai prašosi sugrįžti, bet nebėra kur – jų vietose jau dainuoja kiti. Daug kas bando laimę Vakarų Europos teatrų choruose, tačiau ten konkurencija dar didesnė, o pirmasis egzaminas, kurį kandidatams tenka laikyti, paprastai būna solfedžio.
– Kokiais kitais pasirodymais LNOBT choras dar žada nudžiuginti publiką šįmet?
– Ruošiamės artėjančiam „LNOBT Open“ festivaliui, kur dainuosime Josepho Haydno oratorijoje „Pasaulio sutvėrimas“ ir Pietro Mascagni operoje „Kaimo garbė“.
Teatralizuotame „Pasaulio sutvėrimo“ pastatyme scena bus atiduota tik solistams ir šokėjams, o nedidelė 32 choristų grupė dainuos stovėdama šalia orkestro.
Operą „Kaimo garbė“ dalis mūsų kolektyvo pamena dar iš režisieriaus Eligijaus Domarko 2000 m. pastatymo. Teatrui tai buvo ekonomiškai sunkūs laikai, todėl dailininkas Henrikas Ciparis choristams pritaikė kostiumus iš baleto „Graikas Zorba“. Išėjo toks minimalistinis realistinis spektaklis.
Na, o naująjį teatro sezoną vėlyvą rudenį pradėsime su G. Verdi operos „Aida“ premjera. Aišku, tai irgi toli gražu ne pirmas šios operos pastatymas mūsų scenoje – man pačiam asmeniškai jis bus trečias.
Bet juk metams bėgant žmonės kolektyve keičiasi... Kai repeticijoje paprašiau pakelti rankas tuos choristus, kuriems teko dainuoti režisieriaus Jono Jurašo 1997 m. „Aidos“ pastatyme – jas pakėlė maždaug pusė kolektyvo. Vadinasi, kitai pusei tai bus naujas kūrinys.