„Šį forumą surengėme todėl, kad norėjome prisidėti tiesiant kelius į sceną jauniesiems operos solistams. Kai trūksta bendros teatrų ir pedagogų diskusijos – sunku suprasti, kaip konkrečiai padėti jiems įsitvirtinti. Lietuvoje kasmet magistro studijas kasmet baigia iki dvidešimties operos vokalistų: dauguma – sopranai ir mecosopranai, nemažai lyrinių baritonų, keli tenorai ir vos vienas kitas bosas. Visų jaunų solistų įdarbinti teatrai tikrai nepajėgūs, o juos samdančios agentūros šalyje nėra. Todėl po studijų nemažai jaunų dainininkų priversti imtis kitų darbų, kai kurie iš viso atsisako scenos.
Nepaisant to, būna, kad karjerą vos pradedantys, pirmuosius dainininkų konkursus laimėję žmonės jau trykšta arogancija, žarsto priekaištus labiau patyrusiems kolegoms, dirigentams ir taip uždaro sau labai daug durų“, – pastebi LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.
Forumo iniciatorius teigia, kad 95 proc. spektakliuose dainuojančių solistų studijas yra baigę čia, Lietuvoje. „Tačiau kai į premjeras pakviečiame vieną ar du solistus iš užsienio, jiems tenka itin daug kritikų dėmesio, ir tada žmonėms susidaro įspūdis, kad pagrindinėje Lietuvos scenoje dainuoja labai daug užsieniečių. Taip tikrai nėra, nors pasaulio teatruose priimta bent 10 proc. atlikėjų kviestis iš svetur, kad kolektyvuose vyktų sveika meninė kraujomaiša“, – teigė J. Sakalauskas.
Laimės paukštės gaudymai
LNOBT operos meno vadovas Sesto Quatrini, prie forumo dalyvių virtualiai prisijungęs iš Kopenhagos, akcentavo, kad operos solistui nepakanka vien balso.
„Kartais girdi nuostabų balsą, bet supranti, kad jo savininkui trūksta žinių, meistrystės ir kritiško žvilgsnio į save. Garsiausi pasaulio atlikėjai dirbdami tobulėja kiekvieną dieną, jie niekada nebūna iki galo patenkinti savo pasirodymu. Paradoksas, bet po sėkmingo pasirodymo publika ima tikėtis iš tavęs dar daugiau, ir taip užsisuka savotiškas lūkesčių bulimijos ratas. Todėl solistui labai svarbu žinoti, kuriuos siūlymus priimti, o kurių atsisakyti. Nebūna dainininkų, tobulai dainuojančių visą operos repertuarą. Trijų, keturių, daugiausiai penkių tiksliai parinktų ir giliai išstudijuotų partijų dainininko karjeros pradžiai visiškai pakanka“, – aiškino dirigentas.
Latvijos nacionalinei operai ir baletui vadovaujantis baritonas Egilis Silinis, per savo sceninės karjeros metus įvairiuose pasaulio teatruose pristatęs daugiau kaip 90 baritono partijų, pasakojo apie populiariausius operos solistų kontraktų tipus, kalbų mokėjimo ir gero fizinio pasirengimo svarbą. O žymus lietuvių tenoras Edgaras Montvidas savo parengtame pranešime, kurio pats negalėjo pristatyti dėl gydomo balso, išskyrė gerą akademinį išsilavinimą, muzikos istorijos, filosofijos, literatūros išmanymą.
„Nuolat lavinkite tris dalykus: savo balsą, kūną ir savo vidinį pasaulį. Neeikvokite jėgų gaudydami laimės paukštę: ji pati nutūps jums ant peties, kai tam būsite pasirengę“, – patarė E. Montvidas.
Mokytojai ir agentai
Pianistė ir vokalo ugdytoja, Jeruzalės lyrinės operos studijos vadovė Sofia Mazar savo pranešime aiškino, kad vokalo pedagogu vadinamas specialistas, pradedančiam dainininkui suteikiantis teisingos dainavimo technikos įgūdžius. Paprastai tuo užsiima turtingą scenos dainavimo patirtį sukaupę dainininkai. Tuo tarpu vokalo ugdytojas (koučeris) dirba su profesionalu, jau turinčiu dainavimo pagrindus. Jis lydi savo tikslų siekiantį solistą sudėtingame karjeros kelyje. Tokio specialisto užduotis – visapusiškas solisto pateikiamo atlikimo tobulinimas, o prireikus – ir jo balso reabilitacija. Vokalo ugdytojas padės mokantis tikslaus užsienio kalba atliekamos partijos teksto tarimo ir patars, kaip artistui užmegzti stipresnį ryšį su auditorija.
Visoje Europoje veikiančios operos meno agentūros „TACT“ vyresnysis atstovas Amsterdame ir Paryžiuje Olivier Lalloutte, anksčiau pats dainavęs scenoje kaip baritonas, pateikė ilgą sąrašą kriterijų, kurie šiandien taikomi operos solistams. Svečias pabrėžė, kad operos žvaigždžių kultas, keičiantis įrašų leidybos rinkai, sparčiai nyksta: šiandien scenoje jau neberasite tokių žymių atlikėjų kaip Luciano Pavarotti, kurį žmonės atpažindavo visame pasaulyje. Agentai kasmet siūlo rinkai vis naujas kylančias žvaigždes, keičia atlikėjus lyg panaudotas servetėles, ir operos menui tai atsiliepia neigiamai, tuo labiau, kad teatrams vis dažniau vadovauja vadybininkai, o ne operos žinovai.
Scenos deimantų šlifavimo niuansai
Forumo diskusijose dalyvavo teatrų atstovai, operos atlikėjai ir juos ugdantys pedagogai. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros vedėja prof. Asta Krikščiūnaitė pasigenda pačių jaunų žmonių aktyvumo: „Dalis mūsų jaunimo galvoja, kad viskas įvyks kažkaip savaime, bet už akademijoje praleistas pamokas vėliau tenka brangiai sumokėti. Vokalistų studijos ir meistriškumo kursai yra labai brangūs“, – priminė profesorė.
Tos pačios akademijos Klaipėdos fakulteto dekanė Loreta Jonavičienė pasakojo, kad ne visada tikras talentas atsiskleidžia iš karto: „Kartais žiūri – pilkas akmenėlis, o pašlifuoji ir atrandi briliantą“.
Zalcburgo „Mozarteum“ universitete studijavusi operos dainininkė Giedrė Zeicaitė, šiandien dėstanti LMTA Klaipėdos fakultete bei S. Šimkaus konservatorijoje, teigia, kad retas dainavimui talentingas jaunuolis siekia mokytis būtent operos vokalo: absoliuti dauguma jų pageidauja sukti į lengviau pasiekiamą populiariosios muzikos sceną.
Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys prisiminė, kaip pats būdamas studentu įsivaizdavo, kad jau tuoj tuoj scenoje bus pats geriausias. „Bet ne visi deimantai tampa briliantais ir ne visi studijas baigę dainininkai tampa etatiniais teatro solistais. Nemažai jų dirba choro artistais, kurie spektakliuose irgi turi galimybių dainuoti mažesnes partijas“, – konstatavo teatro vadovas.
Bet žymus operos bosas, LMTA profesorius Vladimiras Prudnikovas pabrėžė, kad jaunų žmonių motyvaciją geriausiai padeda išlaikyti būtent jų užimtumas: „Jeigu tu pusmetį negauni partijų, tai kokia gali būti motyvacija? Tada prasideda ne tik profesinės, bet ir psichologinės solistų problemos“.
Viskas prasideda nuo CV
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė pažymėjo, kad jaunam atlikėjui būtina išmokti save tinkamai reprezentuoti. „Tarptautiniame lygmenyje yra konkrečios gairės, kaip sudaryti ir pateikti savo gyvenimo aprašymą, nes nuo to, kiek aš pats gerbiu save ir savo profesiją, prasideda ir požiūrio į mane formavimas. Ir nebijokite išvažiuoti iš Vilniaus: muzikiniai teatrai veikia ne tik sostinėje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje“, – jauniems solistams priminė uostamiesčio teatro atstovė.
Jai pritarė LNOBT Meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė, prisiminusi neseną patirtį iš teatre surengto operos „Hofmano pasakos“ pastatymo režisierių konkurso. Jame užsienio dalyvių idėjų pateikimas gerokai skyrėsi nuo mūsiškių.
„Lietuviai surašė savo įsivaizdavimus ant vieno A4 formato lapo, o užsienio statytojų komandos atsiuntė išsamias keliasdešimties lapų paraiškas, kuriose buvo viskas – nuo koncepcijos, kostiumų eskizų iki konkrečių atlikėjų pasirinkimo. Jie šitaip reprezentuoja savo požiūrį į darbą“, – teigė J. Skiotytė-Norvaišienė.
Apie įkvėpėjus ir žlugdytojus
Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos lektorius, pasaulio scenose išgarsėjęs operos solistas Kostas Smoriginas primena, kad jaunam žmogui tenka susikurti savo namus ir išlaikyti šeimą. Todėl daug kas dairosi į svetimus kraštus, bet ne kiekvienam ten pavyksta įsitvirtinti.
„Kai žmogus baigia studijas ir išvažiuoja į kitas šalis, jis dažnai pasimeta, nes šalia nebebūna jo pedagogo, o pačiam vidinės vokalinės klausos ir intuicijos pristinga. Aš niekada nebijodavau prieiti prie užsienio teatruose sutiktų žymių dainininkų ir pasidomėti, kaip jie dirba, kaip ruošiasi spektakliams. Dažniausiai tie, kurie mums atrodo labai labai dideli, gyvenime būna labai paprasti žmonės“, – sako K. Smoriginas.
Sėkmingai dirigentės karjerą užsienyje pradėjusi Giedrė Šlekytė tvirtina, kad menininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, kasdien gali pasirinkti, ar būti tuo, kuris įkvepia aplinkinius, ar tuo, kuris smukdo visus žemyn.
„Kai dabar, iš 10–15 metų distancijos, pasižiūriu į tuos, kurie mane tempė žemyn, tai jie visi likę kur buvo arba jų išvis nebėra muzikos pasaulyje. O tie, kurie mane įkvėpdavo, patys daug pasiekė. Taigi pirmiausia iš visų jėgų pasistenkime kitus įkvėpti“, – savo sėkmės receptą pasiūlė dirigentė.