Esate gausios šeimos tėvas. O kokia buvo jūsų paties vaikystė?
Gyvenome mažame vieno kambario bute. Buvau vienintelis vaikas šeimoje – labai jautrus ir vienišas. Svajojau turėti brolių ar seserų, bet per gyvenimą mane lydėjo šunys.
Buvote išlepintas vaikas?
Kai šiandien pagalvoju – greičiausiai taip. Buvau po mamos sparnu, jaučiau jos begalinę meilę. Su tėčiu buvo vyriški, rimti santykiai. Turbūt jie ir nulėmė, kad netapau visišku lepūnu. Su manimi buvo bendraujama supratingai, todėl kai man sakydavo ar liepdavo – aš suprasdavau.
O jūsų vaikai – išlepinti?
Turiu keturis vaikus: vyriausia dukra gyvena Vokietijoje, kiti trys – kartu su manimi. Vienas iš jų dabar paauglys, kuris namuose kovoja prieš sistemą, ir tai yra normalu. Jis, kaip ir aš, daug metų dainavo „Ąžuoliuke“. Kiti du nuolat užimti: šoka baletą, muzikuoja, dainuoja. Nors nesiekiau, kad mano vaikai būtinai taptų šokėjais ar muzikantais.
Jūs pats paauglystėje domėjotės muzika, menais?
Mokiausi Vilniaus 31-oje vidurinėje mokykloje (dabartinėje Tuskulėnų gimnazijoje), klasėje su sustiprintu dailės dėstymu. Ten buvome supažindinti su tapyba, grafika, piešimu, skulptūra – dailės pamokų buvo tikrai daug. O po pamokų, kaip minėjau, dar keliaudavau į „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą. Anuomet buvo svajonių pamatyti pasaulį, o su choru net kelis kartus vykau į užsienio gastroles. Už tai esu be galo dėkingas „Ąžuoliuko“ vadovui Vytautui Miškiniui. Ir ne tik už tai: Wolfgango A. Mozarto „Requiem“, kurį dabar kartais tenka dainuoti, jau tada mokėjau atmintinai.
Vėliau atėjo laikas Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Koks buvote studentas?
Studentas buvau vidutinis. Gerai ir palyginti lengvai sekėsi dainuoti – tam ir skyriau pagrindines pastangas. Taip pat mėgau skambinti fortepijonu: tie įgūdžiai ir dabar išlikę, jie praverčia mokantis naujas partijas. O šiaip nebuvau pažangus studentas, nors nebuvau ir blogietis. Studentavau. Galbūt merginos rūpėjo... Už paskaitų nelankymą netgi buvau pašalintas iš akademijos. Nes dar studentas nuėjau į Anthony Minghellos statomos „Madam Baterflai“ solistų perklausą teatre, o ten mane išgirdęs Johnas Berry, vienas iš Anglijos nacionalinės operos vadovų, iš karto pakvietė mane į Londoną. Taigi mokslai čia buvo sustabdyti, ir nebuvau tikras, ar į juos sugrįšiu.
Londone viskas klojosi puikiai: gavau stipendiją, turėjau didžiulį pasisekimą. Po metų manęs visgi paprašė pristatyti dokumentus, kad turiu teisę studijuoti Londono Karališkajame muzikos koledže. Tada teko grįžti į Lietuvą ir per mėnesį panaikinti visas akademijoje susikaupusias skolas bei išlaikyti egzaminus.
Kada įvyko lūžis, kai supratote, kad tikrai būsite dainininkas?
Greičiausiai jis įvyko Londone. Kai išėjęs į sceną sutikau tokius žmones, kaip Plácido Domingo, Brynas Terfelis, Anna Netrebko – supratau, kad reikia stengtis išlikti šalia jų.
O jei nebūtumėte tapęs operos solistu, tai kuo būtumėte tapęs?
Turbūt pusė mano vaikystės draugų tapo aktoriais. Greičiausiai ir aš būčiau tapęs kino ar teatro artistu, tik nežinau, geru ar blogu. O gal būčiau geras širdies chirurgas, nes nebijau kraujo ir prireikus galiu ramiai suteikti pirmąją pagalbą...
Ar jums yra tekę atsisakyti siūlomų vaidmenų?
Be abejonės. Neseniai atsisakiau Jeleckio partijos Briuselio operos statomoje „Pikų damoje“. Nes repetuodamas pamėginau dainuoti pagrindinę partijos ariją ir supratau, kad aš nesu Jeleckis... Nors galėčiau jį suvaidinti, ir kažkam galbūt atrodytų, kad labai gerai.
Atsisakau vaidmenų, kurie ateina per anksti arba tiesiog nėra man skirti. Nė vieno vaidmens nesu atsisakęs dėl režisūros. Priimdavau visus iššūkius: teko dainuoti ir stovint ant galvos, ir šokant, ir kabant... Nors kartais klausdavau savęs, kodėl aš visa tai turiu daryti. Juk visokių režisierių būna. Kartais net nesuprantu, apie ką jie galvoja.
Kaip prižiūrite savo kūną, kad pajėgtumėte atlikti visus tuos akrobatinius triukus?
Svarbiausias dalykas – nereikia savęs alinti. Bet mūsų specialybėje nevalia ir apsileisti, nes sveikas kūnas atsispindi sveikame balse.
Kokia kalba dainuoti jums lengviausia?
Mes, operos dainininkai, kaip chameleonai: patogiausia dainuoti ta kalba, prie kurios lengviausiai prisitaikai tuo momentu. Man lengva dainuoti vokiečių kalba. Ne dėl to, kad ji artima lietuvių kalbai – taip tikrai nėra. Bet vokiško sakinio struktūra atrodo ne mažiau sava už lietuvišką. Ko negalėčiau pasakyti apie italų, prancūzų kalbas.
Ar esate aktyvus socialiniuose tinkluose? Mėgstate pranešti pasauliui apie tai, ką galvojate?
Aš apskritai nemėgstu populiarumo ir viešumo. Nemėgstu nesąmonių rašyti nei jų skaityti: geriau jau pasidalinti puikiu muzikos ar teatro spektaklio įrašu. Nemėgstu publikuoti savo nuotraukų, fotografuoti savęs skirtingais rakursais. Man šito visiškai nereikia. Geriau išeiti į sceną ir ten save realizuoti. Nesistengiu kažkam piršti savos nuomonės. Noriu gyvent savo gyvenimą savo šeimos rate.
Gal jau turite ir savo mokinių?
Taip, keletą. Turiu privačią studiją – mažą kambariuką ir stengiuosi jauniems žmonėms padėti. Iš esmės dirbu iš idėjos, nes mūsų specialybėje reikia grąžinti skolą. Mano pedagogas Vladimiras Prudnikovas šią dovaną suteikė man, dabar mano tikslas – dovanoti ją naujos kartos dainininkams. Tarp kitko, dainuojantis pedagogas pats gali labai daug išmokti. Dirbdamas su studentais, palaikau ir savo vokalinę formą.
Dainuoju kiekvieną dieną, nors galima būtų tiesiog padėti natas į šoną ir laukti, kol koncertinis gyvenimas atsigaus. Neabejoju, kad ir tokių solistų yra, todėl šie metai daug atlikėjų atsijos.
Girdėjau, kad didieji pasaulio teatrai po pandemijos stengsis suformuoti ypatingai stiprias trupes. Greičiausiai jose atsidurs žmonės, kurie anksčiau niekada nepriklausė jokioms trupėms. Aš irgi esu laimingas gavęs šansą padirbėti LNOBT.
O jei netrukus jums pasiūlytų tapti kitos trupės nariu? Kurį teatrą pasirinktumėte?
Pasakysiu labai atvirai. Esu jau daug apkeliavęs, dainavęs kone visuose garsiausiuose pasaulio festivaliuose. Bet jaučiu, kiek daug prarandu, kai būnu išvykęs iš Lietuvos. Dalis mano vidinio pasaulio tuo metu pradingsta. Esu šeimyninis žmogus, labai pasiilgstu savo šeimos. Todėl, turėdamas tokią galimybę, stengsiuosi daugiau laiko praleisti Lietuvoje. Nesu tikras, ar benoriu to gyvenimo, kurį turėjau prieš tai. Nebenoriu gyvent ant lagaminų. Tikiu, kad savo žiniomis ir patirtimi galėčiau prisidėti prie bendro siekio, kad operos solistai trokštų atvykti į Vilnių taip pat, kaip šiandien jie trokšta atvykti į Vieną. Tai sunku padaryti, bet įmanoma.
Visą pokalbį su operos solistu Kostu Smoriginu galite išklausyti čia.