Ar prisimenate savo pirmąjį pirktą muzikos įrašą? Kokia muzika tai buvo?
Bijau pameluoti.... Bet labai gerai prisimenu pirmąją klasikinę kasetę: dar neturėdama jokio supratimo ir nieko nežinodama apie jokią operinės muzikos Divą, nusipirkau Marios Callas arijų rinkinį ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio... Pirmos natos. Bet labai gali būti, kad tai buvo ir koks nors „Foje“ ar „The Beatles“ įrašas - tikrai gali būti.
Kokios muzikos klausėtės paauglystėje?
Nežinau nuo kada dabar skaičiojama paauglystė (šypsosi). Pradžioje, savaime suprantama, buvo viskas ką klausėsi mano tėvai. Man labai patikdavo „ABBA“, ir visa to laiko pop muzika. Vėliau pradėjau klausytis beveik visko.
Aš nelinkusi į fanatizmą ir, turbūt, vienintelis periodas mano gyvenime, kai buvau kokios nors grupės fane, tai „vėlyvojoje paauglystėje“. Tada „Foje" ir Andrius Mamontovas buvo mano muzikiniai dievukai. Mintinai mokėjau beveik visas jo dainas ir nors neturėjau jokio supratimo apie muzikinę teoriją ir harmoniją, kantriai ieškodavau tinkamų muzikinių akordų tam, kad galėčiau sau pritarti pianinu, dainuodama jo dainas.
Ar kada nors priklausėte kokiai nors subkultūrai?
Kažkuria prasme - taip... (šypsosi) Dainavau „Liepaičių“ chore.
Kada ir koks buvo pirmasis Jūsų aplankytas koncertas?
Pirmojo koncerto tikrai neįvardinsiu... Tėvai mane dažnai su savimi vedžiodavosi į koncertus ir teatrus dar gerokai iki mano sugebėjimo suvokti, kur aš ir kodėl esu, ir kas gi čia iš viso vyksta. Labiausiai mėgau operos teatrą - dėl karšto šokolado. Štai šitai tai gerai atsimenu.
Kokia buvo Jūsų jaunystė Vilniuje? Kur, į kokias vietas ėjote praleisti laiko?
Mano „žaliojoje“ jaunystėje geriausi ir isimintiniausi vakarėliai vyko bendrabučiuose ar kitose „privačiose“ patalpose. Tik atvažiavusi studijuoti į Vokietiją, aš pradėjau „treniruotis“ vaikščioti į klubus ir barus, - juos priimti kaip pagrindinę „tūsų“ vietą. Dabar kai tai pasakoju, jaučiuosi tikra pensininkė (juokiasi). Labai neblogi baliukai vyko ir Operos teatro rūbinėje ir visose kitose „paprastiems mirtingiesiems“ uždraustose teatro patalpose, - aš ten studijų metais dirbau rūbininke. Mūsų jaunas, studentiškas, be svajonių užlipti ant scenos, rūbininkių kolektyvas su visais „prijaučiančiaisiais“ tikrai neleido laiko nuobodžiaudamas.
Bet, jei atvirai, vakarėliai bendrabučiuose ir kelionės prie ežerų man vis tik užėmė pirmą vietą.
Koks muzikos stilius, tiksliau jo filosofija, jums artimiausia? Kodėl?
Oi, kaip nesinori apsiriboti kažkokiu vienu stiliumi. Aš mėgstu visą GERĄ muziką: gerą jazzą, gerą klasiką (su ja kiek sudėtingiau, - mėgstu tik labai gerą klasikinę muziką), gerą roką, gerą popsą taip pat mėgstu.
Muzika visų pirma yra mūsų širdies, o ne proto poreikis, ir ji turi paliesti širdį.
Bet jei būtnai reikia išskirti vieną stilių, tai būtų jazzas. Jis suteikia atlikėjui nepalyginamai daugiau laivės ir erdvės, nei kiti muzikos stiliai, leidžia atskleisti savo vidų ir emocijas. Mane žavi nepakartojama akimrkos galia – improvizacija - kuri gimsta iš „čia ir dabar“ ir niekada daugiau nepasikartos. Taip, kaip mes ir mūsų būsenos, juk niekada nesame lygiai tokie patys.
Su kokia muzika (be operinės) šiandien susiduraite dažniausiai? Ką manote apie šiuolaikinį roką?
Namuose, „nedarbo metu“, beveik neklausau klasikos. Arba tik tų epochų kūrinius, kurių pati niekada nedainavau. Studijų Vilniuje metais bandžiau dainuoti jazzą... Dabar tik juokas ima prisiminus, bet tuo metu buvo smagu (šypsosi).
Man rokas yra betarpiškai susijęs su revoliucine energija. Nenoriu pradėti lyginti lietuvių roko muzikos atsiradusios po nepriklausomybės, ir dabartinės, - tiesiog visuomėnė buvo kitoje „būsenoje“ ir tinkamiausias muzikos stilius, tam išreikšti, manau, buvo rokas. Bet iš esmės kaip muzikos stilius man jis yra artimas savo tiesia, atvira, nekompromisiška, aktyvia energija. Jei galėčiau išfiltruoti muziką nuo melodijos, instrumentų, balsų ir t.t., paliktumėme tik tą pirminį jausmą, ant kurio stovi muzikinis „pastatas“, roko muzika man yra panaši į operą. Ypatingai XX amžiaus ekspresyviai, emocijomis prisotintai operai.
Ar dažnai tenka lankytis koncertuose (ne klasikinės muzikos) gyvenant Vakaruose? Ar kartais apsilankote klubuose?
Aš ką tik grįžau iš Madrido, kuriame praleidau beveik 2 mėnesius. Per tą laiką apsilankiau jazzo, gotų, pankų ir - paskutinį vakarą - flamenco koncertuose. Visi jie buvo puikūs.
Papasakokite apie įsimintiniausią apsilankymą Sporto rūmuose?
Iš visų koncertų Sporto rūmuose ryškiausiai atsimenu vėlgi – „Foje“ koncertus. Bet buvo daug daugiau nei „Foje“: Sporto rūmai buvo mano bene dažniausiai lankoma koncertų salė. Mano ankstyvosios jaunystės laikais ten eidavome bene kiekvieną savaitę ir tai, turbūt, galima pavadinti mūsų laikų klubu. Neskaitant privačių vakarėlių, tai buvo TA vieta, kurioje vyko ultragalaktinis-masinis-vakarėlis.
Kaip manote, ar Sporto rūmai galėtų vėl tapti Vilniaus kultūros centru?
Aš tikrai nuoširdžiai tuo tikiu, to viliuosi ir linkiu!